2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

reality check

šįryt atsidūriau paralelinėje visatoje: nusipirkus *mėgstamiausių* sausainių paaiškėjo, kad jie tik apsimeta mėgstamiausiais – tas pats rūbelis ir visiškai kitokie viduriukai; o pabandžius pasinaudoti mokėjimo kortele, paaiškėjo, kad PIN kodas, kuris dar vakar idealiai tiko mano kortelei, šįryt jai jau nebetinka.

nenustebčiau, jei vakare patekėtų du mėnuliai, o vardas pase pasikeistų į Aomamę.

2012 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Netobulieji: laikraščio gyvenimas ir mirtis


Buvo XX-ojo amžiaus pabaiga, buvau –niolikinė, kai prasidėjo mano žurnalistinė „karjera“. Viešai prieinamas internetas buvo atsiradęs vos prieš kelis metus. Sunku patikėti, bet neturėjau namuose kompiuterio. Niekas tuo metu jo dar neturėjo. Vienintelė klasėje turėjau mobiliaką – ne plytą, o plonesnę ir grakštesnę (haha) Philips Diga. Labai gerai atsimenu būtent šiuos, technologinius dalykus, nes juos, o ne žodžių dėliojimo į sakinius meno pirmiausiai išmokau laikraščio redakcijoje. Ten sukūriau savo pirmąją pašto dėžutę. Buvau netobuloji? Nė velnio! Buvau pati sau dievas.

Šio darbo nebedirbu jau senokai, todėl  Tomo Rachmano „Netobulieji“ pažadino daugybę atsiminimų.

Ar kada nors jums teko slapstytis nuo įsiutusios kalbos redaktorės? Man teko. Teko ir trumpinti/ilginti antraštes ir tekstus, kai šie „netilpdavo į stulpelį“ ar būdavo per trumpi. Teko rašyti paskutinę minutę prieš atiduodant laikraštį spaudai, nes bemaketuojant puslapiuose atsirasdavo tuščių plotų. Teko būti vėlų vakarą užrakintai Spaudos rūmuose.

„pažodžiui: šį žodį reikėtų sunaikinti. Dažniausiai įvykiai, apibūdinami kaip „pažodžiui“ įvykę, nebūna įvykę išvis. Pavyzdžiui, „Jis pažodžiui nėrėsi iš kailio“. Ne, nesinėrė. Jei būtų pažodžiui išsinėręs, siūlyčiau šį įvykį nedelsiant kelti į pirmąjį puslapį. Intarpas „pažodžiui“ norom nenorom verčia manyti, kad šiame žinių skyriuje veisiasi mulkiai. Įsakau pašalinti tuojau pat – intarpą, ne mulkius. Mulkius sugaudyti ir uždaryti į narvus, kuriuos tam reikalui įrengiau rūsyje. Taip pat žiūrėkite: Piktnaudžiavimas daugtaškiais, Šauktukai ir Mulkiai.“

Galbūt kitiems tai yra tiesiog „knyga apie darbovietę“, ką gi, tebūnie – juk galima skaityti apie muziką, neturint absoliučios klausos. Greičiausiai visos su finansiniais sunkumais susidūrusios kompanijos yra panašios – finansų skyrius dreba prieš valdybą, darbuotojai spėlioja, kas iškris pirmas, konkurencija paaštrėja... Tačiau rašytojui pavyko apčiuopti ir užfiksuoti būtent laikraščio – tradicinio, popierinio laikraščio – redakcijos darbo specifiką.

Netobulieji“ tai apsakymų romanas, padalintas į 11 skyrių. Kiekvienas skyrius skirtas vis kitam laikraščio darbuotojui – korespondentui Paryžiuje, vis apsimetančiam, kad jo kompiuteris šiuo metu sugedęs, nors tokio daikto jis net neturi; kalbos redaktoriui, rašančiam Bibliją – laikraščio kalbos stiliaus vadovą ir naujienlaiškį Kodėl?, skirtą didžiausiems ir juokingiausiems žurnalistų liapsusams; redaktorei, nekrologų rašytojui, galiausiai, esamiems ir dabartiniams laikraščio savininkams. Kiekviena nauja pažintis pakreipia romano veiksmą, kiekvienas naujas veikėjas šaukte šaukia „mane, dabar mylėk mane!“. „Netobulieji“ tai tarsi kaleidoskopas, kuriame sulig kiekvienu skyriumi atsiranda naujų spalvų. Kiekvienas skyrius perkrato milžinišką neįvardyto Romos laikraščio mozaiką, sudarydamas jos naują versiją, kol galiausiai stikliukai pažyra į visas puses.
„Patalpa atrodė vaiduokliškai: apleisti stalai ir niekur nevedantys kabeliai, sulūžę spausdintuvai, šleivos sukamosios kėdės. Ji dvejodama užlipo ant nešvarios kiliminės dangos ir stabtelėjo prie redaktorių stalo, vis dar apversto neįskaitoma korektūra ir senais laikraščio numeriais. Šiame kambaryje kadaise tilpo visas pasaulis. Šiandien jame teliko šiukšlės.“

2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

no one is safe in my books

„I want to state that everybody can die. Mine is not a predictable book like so many others, where you know the hero is safe. No matter how much trouble the hero gets in, what odds he seems to be facing; he’s gonna come through, cause he… he is John Carter, he is the hero. That’s not the way in real life and I want to be realistic in my books, so no one is safe in the books.“

spėkit, ką skaitau :]

2012 m. spalio 7 d., sekmadienis

mano vaikai, mano mažosios princesės :)

Žinote, gimdymas yra niekai palyginus su knygų vertimu. Rimtai. Sudėjus kartu abiejų knygelių tekstus net du A4 formato lapai nesusidarytų, o kiek jaudulio (NERVŲŲŲŲ!!!!), braukymo, galvojimo. Bijau įsivaizduoti, kas būtų, jei versčiau 200 puslapių knygą. Apie ilgesnes net negalvoju, turbūt pražilčiau per pirmą mėnesį :)

Tokios štai emocijos. „Mažosios Princesės“ iškeliavo į spaustuvę, o nusipirkti jas jau galima čia (kol kas TIK čia):

Mažoji Princesė. Kur mano puodukas?

Mažoji Princesė. Nenoriu į lovą!

2012 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis

„Paskutinė naktis“: sekite spaudą

Esu labai prisirišusi prie savo pavardės ir už jokius deimantus jos nekeisčiau. Nesu prekė, bet tai mano „prekinis ženklas“. Tikrai supykčiau, jei kas sugalvotų prie jos pridėti kokią –ę, -ytę, -aitę, -ovą ar –ienę. Ir tai aš, niekam nežinomas asmuo. O ką pasakytų Beyoncé Knowles, jei sužinotų staiga tapusi „Bejonse“? Taip taip, pavardės lietuvių kalba rašomos pagal transkripciją, bet, dėl dievo, šou verslo atstovų pavardės nėra „tiesiog pavardės“ – dažnai jos net nėra tikros. Tai skiriamasis ženklas, „brandas“. Toks mano pabambėjimas knygos „Paskutinė naktis“ vertėjai ir redaktorei.

Apie tai, kokiu būdu grupė Bon Iver tapo „Bonu Aiveriu“, patylėsiu. Nors ne, skiriu šios grupės dainą ir linkiu sėkmingesnio vertimo kitą kartą.



Tai va. Jei vertimas man sukėlė daug emocijų, pati knyga pasirodė blanki, dirbtinai išpūsta tarsi muilo burbulas. Kita vertus, ko dar gali tikėtis, kai pasakojama apie šou verslą – apie smulkios žuvelės virsmą rykliu.

Paskutinė naktis“ tai dar vienas Lauren Weisberger („Ir velnias dėvi Prada“) bandymas aprašyti įžymybių gyvenimą. Tai istorija apie porą. Ji išgirsta niekam nežinomą dainininką ir jį įsimyli. Jis įsimyli ją. Jie sunkiai dirba – jis tam, kad išgarsėtų, o ji.. tam, kad juos išlaikytų. Ir sėkmė ateina. O su ja ateina daugybė nepageidautų dalykų.

Pavyzdžiui, juos sekiojantys paparacai.

Ir nepažįstama mergina jo viešbučio kambaryje.

Jis žymus, jie turtingi. Ar Brukei ir Džulianui pavyks likti kartu? Sekite geltonąją spaudą :)

2012 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis

„Dingę Jane Austen memuarai“: klastotė


 
Tarp daugybės mano trūkumų, turiu ir štai tokį – nemėgstu „istorija istorijoje“ tipo knygų. Negaliu pakęsti siužetų, kuomet pabaigoje paaiškėja, kad visi aprašyti įvykiai vyko veikėjų vaizduotėje ar sapne. Nemėgstu falsifikavimo, apsimetinėjimo, kad pasakojama istorija vyko iš tikrųjų, nors taip nėra. Tiesiog negaliu pakęsti vienos istorijos įvilkimų į kitą, tokie pigus triukai dažniausiai nepasiteisina.

Todėl kuo nuoširdžiausiai pykstu ant Syrie James ir jos „Dingusių JaneAusten memuarų”.

Knyga pradedama „Redaktorės pratarme“. Joje Dr. Merė A. Džesi, Oksfordo universiteto anglų literatūros mokslų daktarė, pristato nepaprastai svarbų radinį – rastus rašytojos Džeinės Osten memuarus.

„Džeinės Osten rankraščiui labai būdingi trumpiniai, rašybos klaidos, alternatyvi žodžių rašyba, didžiosios raidės ten, kur taisyklės to nenumato, nevienodas teksto suskirstymas pastraipomis ir nesistemingas kabučių rašymas,– visa tai būtų buvę ištaisyta, jeigu darbas būtų buvęs rengiamas spaudai jai gyvai esant. Taisiau taip, kaip maniau esant reikalinga (tik beveik visur palikau tokią rašybą, kokia buvo paplitusi tuo laikotarpiu), kad šiuolaikinis skaitytojas galėtų perskaityti sklandų tekstą; tačiau iš esmės memuarai yra visai tokie pat, kaip juos parašė Džeinė Osten.“

Skamba rimtai, tiesa? Beveik galima būtų patikėti, jei ne rašytojos Syrie James vardas knygos viršelyje. Suprantu, kad toks buvo rašytojos sumanymas, tačiau man jis atrodo nereikalingas.

Pabambėjau ir gana. Metas imtis pačių memuarų.

O jie pasirodė esą visai įdomūs, nors ir netikri. Tačiau nesutikčiau su Goodreads nuomone, pateikta knygos nugaroje – „Visai nebūtina išmanyti Džeinės Osten kūrybą ir žinoti gyvenimo faktus, kad skaitydamas šį romaną patirtum malonumą“. Galbūt tai nėra būtina, tačiau knygos puslapiuose nuolat šmėžuoja Dž. Osten knygų veikėjai – neįsivaizduoju, ką iš šių memuarų suprastų žmogus, vaizduotėje ar ekrane nematęs Pemberlio dvaro ar tas, kuriam nieko nesako Fanės Prais, Elizabet Benet ar Darsio vardai.

Tokiam skaitytojui liktų tik meilės istorija – deja, su liūdnesne pabaiga, nei Dž. Osten parašytų romanų. Tačiau vėlgi – skaitytojas, susipažinęs bent su pagrindiniais Osten biografijos faktais, kitko ir nesitikėtų. Rašytoja niekuomet nebuvo ištekėjusi. „Džeinės Osten biografai įpratę ją vaizduoti kaip netekėjusią panelę, niekada nepatyrusią meilės ir jos stygių kompensavusią labai lakia vaizduote.“ – rašo Syrie James. Jos parašyti „memuarai“ ginčija šią nuomonę, įpainiodami panelę Osten į romantišką meilės istoriją. Ir net žinodama, kuo visa tai pasibaigs, skaičiau šią knygą pernakt. Tai pagauliai parašyta istorija. Man rodos, Syrie James pavyko apčiuopti ir perteikti popieriuje Dž. Osten stilių, jos (arba jos kūrinių) „dvasią“. Man patiko sekti, kaip „tikrieji“ nutikimai atsiduria tikruosiuose Dž. Osten kūriniuose (nors iš tikrųjų viskas vyko atvirkščiai, Syrie James Dž. Osten memuarus kūrė pasiremdama „Protu ir jausmais“ bei kitais rašytojos romanais). Su kai kuriomis vietomis norėčiau pasiginčyti (pavyzdžiui, man atrodo, kad Syrie James visai be reikalo memuaruose „įveda“ bučinius – jų nebuvimas Dž. Osten kūriniuose man atrodo visai natūralus ir gerbtinas), tačiau nepaisant visų trūkumų, patyriau malonumą skaitydama šiuos memuarus. Įdomu, ką apie juos pasakytų pati Džeinė Osten :)

2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

„Patikima žmona“: niūrus malonumas


Kiekviena knyga turi savo pradžią – akstiną, pastūmėjusį rašytoją jos parašymui. Galbūt ne visi gali prisiminti, išskirtį tą vienintelę priežastį, kiti nenori dalintis savo paslaptimis.

Roberto Goolricko romanas gimė...dėl nuotraukų. Kraupių, niūrių nuotraukų iš Michaelo Lesy dokumentinio albumo „Wisconsin Death Trip“:

„Mes įsivaizduojame, kad pramoninė beprotystė ir moralinis nuosmukis buvo apėmę miestus, o Amerikos kaimai, pilni dorų bei darbščių žmonių, snūduriavo nekaltybėje ir pertekliuje. Buvo ne taip.“ – rašo Robertas Goolrickas padėkos žodyje. Mažo miestelio beprotybė jo galvoje išaugo iki romano „Patikima žmona“.

„Jie apsiliedavo drabužius žibalu, nerūpestingai prieidavo pernelyg arti ugnies, ir juos prarydavo liepsnos. Išgerdavo nuodų. Nuodydavo vienas kitą. Sugyvendavo dukteris su savo pačių dukterimis. Nueidavo miegoti sveiki, o pabusdavo sergantys. Pabėgdavo. Pasikardavo. Taip būna.“

Žiemos čia ilgos, išvedančios žmones iš proto. Turtingas mažo miestelio verslininkas Ralfas Trutas įdėmiai seka laikraščių žinutes – pranešimus apie kaimynus užvaldančią beprotystę. Žvelgdamas į šiuos žmones, kurių dauguma dirba jam, jis bando įžvelgti tos beprotybės pėdsakų. Žino – taip būna.

„Jis miegodavo vienas. Gulėdavo tamsoje ir įsivaizduodavo juos, tuos žmones. Matydavo tamsoje jų gyvenimus.“

Viskas galėjo susiklostyti kitaip. Bet tai neįvyko. Jis augo, jusdamas savo prakeiksmą.

„Motina siuvo prie stalo virtuvėje.
– Koks yra pragaras? – paklausė Ralfas. Patylėjusi ji atsakė:
– Ištiesk delną.
Jis taip ir padarė. Juto krosnies karštį, matė gilius brėžius ant virtuvinio stalo, nuo kurio motina kasdien nušveisdavo visus žmogiško alkio pėdsakus. Delnas nevirpėjo, ir jo tikėjimas buvo begalinis. Jam buvo šešeri.
– Koks pragaras? – Motinos ranka perskrodė troškų virtuvės orą, sūnus žvelgė į jos skvarbias akis. Ji įbedė adatą giliai į minkščiausią jo delno vietą ties nykščiu, skausmas pervėrė ranką ir smegenis, tačiau jis nesujudėjo, tik nenuleido žvilgsnio nuo atkaklių, nuožmių motinos akių.
Ji pasukiojo adatą. jis juto, kaip ši brūžiną kaulą. Skausmas nutvilkė, podraug su krauju išsiliejo į visas kūno kraujagysles ir įsismelkė tiesiai į širdį.
Jos balsas buvo kantrus, mylintis ir liūdnas, ne piktas:
– Toks yra pragaras, sūnau. Tik šitai trunka visąlaik. Amžinai.
Tebežiūrėdama jam į akis ištraukė adatą iš jo rankos, nuvalė į prikyštę, kurią nusirišdavo tik eidama į bažnyčią, ir ramiai tęsė darbą. Jis neverkė, ir jiedu niekad daugiau apie tai nekalbėjo. Jis nepapasakojo to nei tėvui, nei broliui, nei kam kitam. Ir niekada, nė akimirką, to nepamiršo ir jai už tai neatleido“

Jis vienišas. Paliktas. Įskaudintas. Įsitikinęs, jog jo meilė, jo aistra gali pražudyti. Ir štai jo gyvenime atsiranda planas:

KAIMO VERSLININKAS
PASTŪMĖTAS NE ROMANTINIŲ,
O PRAKTINIŲ PRIEŽASČIŲ,
IEŠKO PATIKIMOS ŽMONOS.
PRAŠAU ATSAKYTI LAIŠKU.
RALFAS TRUTAS. TRUTAS, VISCONSINAS.
ASMENIŠKAI

Esu paprasta, dora moteris – parašo ji, Ketrina Lend, ir netrukus leidžiasi į kelionę į Visconsiną. Deja, ne viskas taip paprasta. Ralfas Trutas turi savo „patikimai žmonai“ dar vieną užduotį. Jo „patikima žmona“ taip pat turi savų planų...

„Skaitydami šį romaną prisiminsite, kodėl taip mėgstate romanus“ – žadėjo knygos anotacija ir aš nė nesitikėjau, kad pažadas bus išpildytas. Tai niūri knyga – viena niūriausių, kokias man teko skaityti, kartais perspausta, bet talentingai parašyta ir aš mėgavausi ja ir rijau jos puslapius,  tarsi nuodus:

„Pro langą spindo mėnesiena. Blyškiai mėlyna šviesa apšvietė stiklinę vandens prie lovos, ir staiga jis pasijuto mirtinai ištroškęs. Paėmęs stiklinę ilgokai laikė rankose. Pauostęs padelsė, bet tik mirksnį. Tuomet išgėrė, išgėrė visą, nors iš pat pirmo gurkšnio, iš silpno kvapo, iš kartaus prieskonio suprato, kad vanduo užnuodytas. Pažvelgė į gražios itališkos stiklinės dugną. Pažvelgė į savo žavią žmoną, ramiai lyg kūdikis miegančią mėnesienoje. Prisiminė Florenciją, savo dykinėjimo metą. Suprato, kad jį nuodija.
Bet nepaisė. Tiesiog liovėsi paisęs.“

2012 m. rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis

„Akmeniniai klevai“: papasakoti gyvenimą


Yra knygų, kurios užkabina nuo pat pirmo puslapio – priverčia suklusti ir nebepaleidžia iš savo pinklių. Yra ir tokių, kurias reikia jaukintis iš lėto, tokios, kurios nėra linkusios atsiverti pirmam pasitaikiusiam skaitytojui. Vedžiodamos už nosies, jos tarsi stengiasi atbaidyti neprašytus svečius. Atrodo, jog Lenos Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ – kaip tik iš pastarųjų.

Bet ar tik nesudėtingos knygos yra vertos skaitymo? Pradėjau, neužkabino, numečiau – nes juk pasaulyje yra daugybė knygų, kurių dar neskaitėme? Šią knygą skaičiau ilgai, leidausi jos mulkinama, ir baigusi galėjau pasakyti tik viena – dieve, kokia ji nuostabi! Raganiškai drąsi, kartais paini ir aistringa, kartais santūri.
Jei kas klaustų, apie ką ji (visada atsiranda tokių, kurie to klausia), bandyčiau išsisukti su paprastu, nors ne itin tiksliu „apie gyvenimą“:

„Kada tu liausies ieškoti žmonėse savo atvaizdo, lu? paklausė manęs gveniverė, kad ir ką sutiktum – birmos maldininką ar egipto maitlesį, pirmiausia džiaugiesi, kad sutikai plevenantį, akylai žvelgiantį, panašų į save, ir net kai matai, kad jo burna kruvina, manai jį esant vegetarą, kartelį pataikiusį ne į tas duris”

Jei toks atsakymas netenkintų, tuomet  sakyčiau – apie meilę:

„[...] jeigu ką nors myli, tu matai, kas jame keista, ir jauti, kas klaiku, ir matai visą jo snūdų dumblą ir žalią dugno miglą, ir jame ankančią dievišką galią. Bet tu nebijai, visa, kas keista, tau atrodo paaiškinama, o kas klaiku – beveik prijaukinta, ir jei esi klausiamas: kaip tu tai pakenti, ar tiesiog – kaip šitaip? – tu net ne iškart supranti, apie ką kalbama.“

Tačiau niekai visa tai. Tokio kalibro knygos neturi jokio „apie ką“. Jos tiesiog yra. Daugiasluoksnės, artimos. Sudėtingos, su begale išnašų, ir kartu paprastos, nes grožis slypi paprastume. Jas norisi cituoti, ką ten cituoti – išmokti mintinai:

„Keista vis dėlto skaityti tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai ir priežodžiai, išgirsti vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios į tėvo, iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų puslapių, apsiskelbia — štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir įsirašė sąsiuvinin! ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje ir vedžiodavo savo plona permatoma nosimi šitas eilutes!“

Girdžiu nepasitenkinimo murmesį – na, pasakyk pagaliau, neišsisukinėdama, apie ką knygą, apie ką? Gerai. „Akmeniniai klevai“ – šeimos istorija. Čia miršta žmonės, jų vietas užima nauji, čia seserys pešasi dėl kavalierių, o piktos pamotės nepasidalina turto. Tai fasadinė romano pusė.

Tačiau neapsigaukite. Išlikite budrūs. Čia viskas netikra – rasite kuo tikriausius žmones-vaiduoklius, niekuomet neįvykusių nutikimų aprašymus, net dienoraščiais, ir tais negalima pasitikėti. Ypač jais. Dienoraščiai šioje knygoje neaprašo įvykių. Jie, tarsi burtaknygė, saugo, kad šie nenutiktų iš tikrųjų.

O šalia „Akmeninių klevų“ (tai – skurstančio pensiono pavadinimas) niekuomet neaugo jokie klevai...

Keistai išskydęs čia yra ir pats Laikas. Nors kiekvienas skyrelis yra datuojamas (XX amžiaus pabaiga – XXI pradžia), ne iš karto susivoki, apie kokį laikotarpį skaitai – pradžioje ištrauka iš senovinės vaistažolių knygos, toliau viduramžiais atsiduodanti raganų medžioklė ir viskas stojasi į savo vietas, kai romane, iš už uždarų durų pasigirsta Limp Bizkit...

Vertinantiems Žodį, ši knyga taps tikra atgaiva sielai. Ir nors pati autorė teigia, jog jos kūryba yra bene neišverčiama, poetas Vladas Braziūnas su šia užduotimi susidorojo savitai. Ir puikiai.

Ar esate patyrę tą jausmą, kai apie perskaitytą knygą norėtumėte papasakoti visam pasauliui? Tuomet suprasite, ką jaučiu dabar – tą susijaudinimą, tarsi atskleidus didžiausią paslaptį, ir neviltį, nes viskas, ką parašiau, neprilygsta aprašomai knygai... Štai kokie tie „Akmeniniai klevai“.

2012 m. liepos 6 d., penktadienis

Saldus gyvenimas Paryžiuje: kaip išgyventi


Persikraustymas, net tuomet, kai nėra priverstinis, nėra labai maloni patirtis. Ką jau bekalbėsi apie Didįjį Persikraustymą, kokį savo knygoje „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ aprašo konditerijos šefas David Lebovitz – iš gimtųjų Valstijų tiesiai į Paryžių.

Nebuvo lengva, ir anaiptol ne viskas klostėsi pagal planą – pradedant pamestu (ir vis dar neatsiradusiu) bagažu, baigiant nuotoliniu būdu išnuomotu butu, kuris pasirodo netinkamas gyventi... Tačiau Davidas nenuleidžia rankų ir negrįžta atgal. Priešingai, jis pasiryžta perprasti, užkariauti ir... aprašyti Paryžių.

„Gyvendami kitoje šalyje, turite perprasti nusistovėjusias taisykles ir jomis vadovautis, ypač jei ketinate čia pasilikti. Ir man teko daug išmokti“.

Savo patirtį svečioje šalyje jau yra aprašę nemažai rašytojų, žurnalistų ar kitų profesijų atstovų. Dalis jų knygų skirta Prancūzijai. Kuo išskirtinė Davido Lebovitz knyga? Visų pirma, jo profesija. Kas gi kitas papasakos jums, kur rasti skaniausio pasaulyje šokolado, aplenkiant populiariausias, turistų lankomas vietas – pats Davidas nėra linkęs už maistą pakloti daug pinigų.

Tačiau ne tik tai. Taiklios ir dažnai ironiškos Davido pastabos apie paryžiečius, tikiu, padės išgyventi ne vienam atvykėliui. Ypač tiems, kurie turi drąsos Paryžiuje apsistoti ilgam.

Pirma pamoka: su paryžiečiais nėra lengva.

Kai jie sako: „Ne“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Grąžinamų prekių mes nepriimame“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Šis daiktas nesugedęs“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Šiems vaistams jums reikia recepto“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Restorane nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Restorane nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Restorane yra užtektinai amerikiečių.“

Tačiau Davidas, būdamas amerikiečiu, knygą skiria pirmiausiai savo tėvynainiams (nors, pradėjęs laikyti save paryžiečiu, dažnai šioje knygoje juos pašiepia). Kaip bebūtų keista, nemažai dalykų, su kuriais jis susidūrė Paryžiuje, yra gan paplitę ir Lietuvoje – nustebau sužinojusi, kad turime daugiau bendro, nei galima būtų pagalvoti. Ir ne vien neigiamus dalykus – tiesiog neįprastus amerikiečiams: grindų skudurus, viešųjų tualetų trūkumą, „tu“ ir „jūs“ skyrimą, ligoninės tvarką ar vonios kambario šviesos jungiklius už šio kambario ribų. Todėl skaitydami kai kurias Davido pastabas galite gūžtelti pečiais arba išpūsti krūtinę – ir mes gyvename kaip paryžiečiai!

Netrūksta ir komiškų situacijų, dažnai susijusių su kalbos nemokėjimu ar įpročiu skaityti visas raides 0 juk jos ne be reikalo parašytos. Tokių – didesnių ar mažesnių – kuriozų ir nesusipratimų čia rasite ne vieną.
Knygoje, kaip ir reikėjo tikėtis, yra ir receptai. Jų išbandyti dar neteko, tačiau vien aprašymai skamba nuostabiai. Todėl šiek tiek gaila, kad šiai knygai buvo parinktas būtent toks formatas – vos ne kišeninis dydis, mažas šriftas, plonas, ne itin kokybiškas popierius, nespalvotos, dažnai neryškios nuotraukos. Iš visų knygoje pateikiamų receptų sklinda nepakartojamas aromatas – gaila, kad knygos apipavidalinimas jį užgožia.

Tačiau nepaisant visko, „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ tai puikus vadovas – iš šios knygos sužinosite, kaip elgtis Paryžiuje (ir kaip geriau nesielgti), ko vengti ir ko reikalauti, ko tikėtis iš gydytojo, mėsininko, šokolado pardavėjo ar turgaus prekeivio, kokie pavojai gali tykoti gatvėje, jogos ar prancūzų kalbos pamokoje, kodėl kavinėse negausite cafe au lait, o svečiuose – net paprasto vandens –  taigi išsamiai apie tai, kaip išgyventi Paryžiuje.

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Faktai ir šypsenos: čekuoliškumo esencija


Algimanto Čekuolio vardą žino daugelis (nedrįstu sakyti visi – nes visuomet atsiras tokių, kurie ko nors nežino), net jei nėra matę jo laidų ar (tuo labiau) skaitę jo knygų.  Šiemet išleista „Faktai ir šypsenos“ – jau ketvirtoji. Man tai buvo pirma pažintis su Algimantu Čekuoliu kaip rašytoju.
Kas buvo nuostabiausia šioje knygoje – tas „čekuoliškumo“ jausmas. Skaitydamas jautiesi taip, tarsi girdėtum p. Čekuolio balsą. Jo intonacijas, tą savotišką sakinių dėliojimo ir faktų pateikimo būdą. Jautiesi taip, tarsi žiūrėtum laidą – tik vaizdus tenka išsigalvoti patiems.
Tai ir stebino, ir privertė nusišypsoti, ir šiek tiek trukdė. Toks knygos formatas, tarsi ji būtų rašyta nustatyto ilgio laidai, neleido išsiplėsti.
Paaiškinsiu plačiau. Knyga yra padalyta į 59 temas, šios sujungtos į skyrius. 59 temos tokios nedidelės apimties knygai yra tikrai nemažai. Todėl pateiktos temos, nors tikrai įdomios, o neretai ir kontraversiškos, yra tarsi užmesti kabliukai – pradedi skaityti, užkimbi, o tema ima ir pasibaigia. Prasideda nauja, ir istorija kartojasi vėl iš naujo. Kartais grįžtama prie jau aptartų dalykų, tačiau dažniausiai tik tam, kad skaitytojui būtų priminta, kad „apie tai jau kalbėjome“. Dažnai istorijos pabaigoje pateikiamas „moralas“ prašyte prašosi naujos temos, iškelia naujus klausimus, dažnai – ištisą laviną naujų klausimų – tačiau taškas lieka tašku. Važiuojam toliau.
Todėl skaitydama „Faktus ir šypsenas“ vis pasvajodavau apie „Čekuolio enciklopediją“ – tekstą-upę, kuriame vienos temos pabaiga būtų kitos pradžia, o iš kiekvienos didesnės vagos išplauktų dar po keletą temų–upelių.
Žinoma, tai tik mano svajonė. O ir dažnam skaitytojui užteks to, ką gaus – ir faktų, ir šypsenų. Vienas kitas pabandys į iškilusius klausimus atsakyti savarankiškai, skaitydamas užsienio spaudą, naršydamas internete. O yra ką panarstyti – temų spektras yra iš tiesų įspūdingas. Nuo komunikacijos būdų senovėje iki futbolo atsiradimo istorijos, nuo darželinukų auklėjimo iki karo ir politikos. Nuostabu tai, kad A. Čekuolis rašo taip, tarsi visa tai, apie ką yra pasakojama, būtų žinoma visiems. Tarsi mokytojas, tačiau kaip lygus lygiems. Ir net jei tekste, tarsi netyčia prasprūsta „kai paskutinįsyk buvau Afganistane“, tai nuskamba labai natūraliai – tarsi visi esame bent kartą ten buvę. Galbūt todėl jam viskas atleidžiama – skaityti Čekuolį yra lengva ir įdomu. Tik tiek, kad norisi vis daugiau.

2012 m. liepos 3 d., antradienis

Cukruota žuvis: tolstantis pietų padėklas


Yra knygos, kurių autoriai, dažnai – žurnalistai su „pakabintais liežuviais“ – moka „gerai pašnekėti“, todėl iš jų ir jų kūrinių tikimasi labai daug. Gaila, tačiau tokios knygos dažnai nepateisina lūkesčių. Taip man nutiko su Audronės Urbonaitės „Cukruota žuvimi“.
Apie ką turėjo būti šis romanas? Penkiasdešimtmetė žurnalistė paliekama su anūke, kurios motina – kinė. Žurnalistė kaktomuša susiduria su kita kultūra. Palikęs vaiką žurnalistės sūnus dingsta kaip į… vandeningą kinų sriubą, vėliau dingsta ir pati anūkė, dar vėliau moteris sumano važiuoti į Kiniją, ieškoti marčios… Įtemptame siužete viena kinė (marti) painiojasi su kita (anūke), veiksmo vieta šokinėja nuo Kinijos prie Lietuvos, o mano smegenys „pasijuto“ tarsi kepinamos wok keptuvėje.
„Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.
Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.
Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.“
Užkabina, tiesa? Aš taip pat užkibau. Juolab, kad kaimynystėje esantis Vilniaus „kinų kvartalas“ – Algirdo gatvė – mano sielai yra gana artimas.
Tik to komiško pasakojimo man užčiuopti nepavyko, nors dievulis mato, aš tikrai stengiausi. Ir net kikenau skaitydama, kartais šiek tiek avansu, kartais tiesiog todėl, kad štai man pavyko pagauti autorės mintį. Tų minčių buvo nemažai. Ir jos įdomios, šmaikščios, (savi)ironiškos. Tik į romaną, sklandų pasakojimą, o jau ypač į žadėtą komišką pasakojimą visa tai man taip ir nesusidėliojo.
Skaitydama „Cukruotą žuvį“ jaučiausi tarsi bėgdama paskui autorę – o ji, nešina padėklu su „Cukruota žuvimi“, vis tolo nuo manęs, tolo.
Taip ir likau alkana.

2012 m. birželio 25 d., pirmadienis

Kasdien vis truputį arčiau: tokia nuobodybė?

„Tokia nuobodybė, nebaigiau skaityti“ – tėkšdavo man Yalomo gerbėjai, kai pasakydavau, kad skaitau neseniai perleistą jo knygą „Kasdien vis truputį arčiau“. Man tai buvo pirma pažintis su jo kūryba  – terra incognita, tabula rasa, jokių lūkesčių, jokių abejonių. Gal štai ims ir patiks tai, ką joje rasiu.

Ką radau – dviejų žmonių, psichoterapeuto (šiame vaidmenyje pats daktaras Yalomas) ir jo pacientės, Džinės, „dienoraščių dialogą“, konsultacijų aprašymus iš kiekvieno iš jų perspektyvos.

Įdomu? Nuobodu? Kaip pažiūrėsi.

Nepamenu kito knygos pavadinimo, kuris būtų toks taiklus ir klaidinantis vienu metu. Džinės gijimo procesas nėra linijinis (greičiausiai taip niekad ir nebūna), jos maži žingsneliai, „kasdien vis truputį arčiau“ skaitytojui dažnai atrodo tarsi trypčiojimas vietoje. „Trypčiojimo“ įspūdį palaiko ir tai, kad abu konsultacijas aprašinėjantys žmonės dažniausiai įvertina jas visiškai skirtingai. Džinė krykštauja, Daktaras Yalomas jaučiasi nusivylęs, Džinė privedama iki ašarų, daktaras Yalomas trina rankomis, nes jam pavyko ją išjudinti iš mirties taško. Ir taip iki begalybės.

Todėl tai, kad Džinė iš tiesų sveiksta, iki pat paskutinio puslapio greičiausiai pastebės tik profesionalo akis. Pokyčius sunku įžvelgti, kai pacientė vieną savaitę atrodo galinti kalnus nuversti, kitą – vėl puolusi į depresiją. Gal iš tiesų ji nenori pasveikti, nes yra įsimylėjusi savo psichoterapeutą, o jos psichoterapija yra tik užburtas ratas?

Vis dar nuobodžiaujate?

O gal tai daktaras yra įsimylėjęs pacientę, todėl net nebando jos gydyti, nes tik taip jų „pasimatymai“ gali tęstis?

Negi nesusidomėsite?

Deja, turiu nugesinti pikantiškų smulkmenų mėgėjų entuziazmą. Iš dr. Yalomo nesulauksite veiksmų, prieštaraujančių gydytojo etikai.

Ir visgi. Kodėl šią knygą turėtų perskaityti ne tik smalsūs profesionalai, kuriuos galėtų sudominti čia aprašytas Džinės atvejis ir jai taikyti gydymo metodai, bet ir paprasti mirtingieji? Dėl pačios elementariausios priežasties. Iš šios knygos galima sužinoti, kokį iš tiesų pragarišką darbą atlieka psichoterapeutai.  Ši knyga, nors greičiausiai jos tikslas buvo ne visai toks, pasąmoningai skiepija pagarbą psichoterapeutų darbui – darbui, apie kurį dažniausiai tik laidomi juokeliai. Diena iš dienos, savaitė po savaitės, metai po metų – prarasdami viltį ir vėl ją atrasdami, įsimylėdami ir priversdami įsimylėt save, provokuodami ir pasiduodami provokacijoms, jie dirba, tikėdami, kad yra kasdien vis truputį  arčiau.

2012 m. birželio 1 d., penktadienis

"Geltonas radijas": portretas iš bandelių


Mano santykiai su rašytojo A. Kelionio kūryba yra gan painūs. Štai perskaičiau jau antrąjį jo romaną, taigi turbūt galime tai vadinti „literatūriniais santykiais“. Literatūriniais santykiais ant skyrybų ribos.

Neslėpsiu, pirmasis A. Kelionio romanas („Smėlynų vanduo“)  didelio įspūdžio man nepaliko. Turbūt ir neturėjo palikti – buitiški kasdienybės aprašymai ir niekuo neypatingos įžvalgos, užimantys didžiausią jo dalį, vargu ar ką nustebino. Tad nieko stebėtino, kad nepatiko ir antrasis šio rašytojo kūrinys – nauja leidykla, nauja knyga, debiutanto etiketė nuimta,  o štai romano receptas – vis tas pats.

Pagrindinis romano herojus, Kazimieras, atkeliauja į gimtąjį miestą, norėdamas praleisti jame atostogas. Gimtinėje jis nėra buvęs jau penkerius metus. Kas paskatino jį tokiam žingsniui, kodėl prireikė šių atostogų, kodėl dabar – nepaaiškėja. Rašytojas apskritai nėra linkęs kažką aiškinti – jis tiesiog dokumentuoja įvykius. Taip ir įsivaizduoju jį su tušinuku rankoje, lyg šnipas žyminti užrašų knygutėje veikėjo veiksmus:

Kazimieras, palikęs krepšį ant sėdynės, nuskubėjo į tualetą. Išėjus akys užkliuvo už nedidelio bufeto. Čia užsisakė dvi bandeles. Vieną su dešrele, kitą su grybais ir kopūstais. Dar paprašė paruošti sultinio, kad ir iš pakelio.

Skaitydama pirmąjį A. Kelionio romaną į tai neatkreipiau dėmesio, dėsningumą įžvelgiu tik dabar – abiejų knygų veikėjai yra atskirti nuo savo „natūralios aplinkos“ (pirmasis dirbo sargu sodyboje, antrasis atvažiuoja į miestą, kuriame jau nebegyvena). Jie atskirti nuo kitų žmonių – tų kitų lyg visai ir nebūtų. Tokiu būdu, nors ir žinome, jog Kazimieras vedęs, šis faktas pats savaime mums nieko nereiškia, neteikia jokios informacijos – jo žmona lieka Klaipėdoje, o kartu su ja lieka jų santykiai. Tai vienas pagrindinių dalykų, kurių pasigendu šio rašytojo kūryboje. Žmonių. Santykių. Gyvenimo. Kraujo. Mėsos.

Ir tai būtų atleistina, jei  šis trūkumas būtų kuo nors kompensuotas. Deja, ne – skaitytojui pasiūloma tenkintis tuo, kas yra. Galima mintinai išmokti pono Kazimiero dienotvarkę, sužinoti, ką jis mėgsta, o ko ne, iš jo vaikystės atsiminimų išrašyti geriausių tuo metu futbolininkų pavardes... ir viskas. Galima pradėti manyti, jog šį žmogų bent šiek tiek pažįstame, tačiau tai tik iliuzija, vaikščiojimas paviršiumi, nepaneriant giliau. Sužinome, kuo jis ketina prisikimšti skrandį, arba ką daro, norėdamas dar prasitęsti atostogas, tačiau ponas Kazimieras, besišlaistantis gimtojo miesto gatvėmis, taip ir lieka tik šmėkla, daržove be jokio psichologinio portreto. Šio juk iš bandelių su grybais ir kopūstais nesulipdysi.

2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis

senutė, arba made my day today

Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas


   
 – – Mama, norėčiau turėti moterį, baltą kaip pienas  ir raudoną kaip kraujas.
 –  Sūnau mano, ta, kuri balta, nėra raudona, o raudona nėra balta. Bet ieškok, gal rasi.

Tokia ištrauka iš Italo Calvino knygos „Italų pasakos“ prasideda Alessandro D‘Avenia romanas „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“. Nors dažnai sakau, kad „galiu skaityti viską“, net jei tas viskas yra paaugliams skirtas romanas, prisipažįstu, kad šią knygą norėjosi trenkti į sieną. Atrodė, kad vienintelis šio to vertas dalykas joje ir buvo ta Italo Calvino ištrauka.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai istorija apie šešiolikmetį Leo. Jis važinėja motoroleriu (Italijoje tai įprasta), nekenčia mokytojų (tai įprasta visame pasaulyje), tėvai jam atrodo tarsi atgyvenę dinozaurai – taip, Leo paveikslas yra gan klišinis. Tarsi pats knygos autorius net nesistengtų įsigilinti į kuriamo personažo vidų. Leo atrodo tuščias, atstumiantis, pernelyg susireikšminęs – tokie greičiausiai ir atrodo jo amžiaus vaikinai, kai nesistengiama jų pažinti artimiau.

        – Ko tu bijai?
– Tuomet skambutis išgelbėjo mano mintis, staiga virtusias nebyliomis ir baltomis.

Kaip jau minėjau, knygos pradžia manęs visai nenudžiugino. Tas slydimas paviršiumi, lydimas gan skurdžios kalbos... nieko gero. Gal kiek įdomesni pasirodo Leo samprotavimai apie spalvas – balta jam tai tuštuma, kurią žūtbūt reikia kuo nors užpildyti. Geriausia – raudona spalva. Gyvenimo, meilės, kraujo – Beatričės spalva.

O po to pabandžiau persiprogramuoti – pažiūrėti į ją jauno skaitytojo akimis. Taip, galbūt literatūrine prasme ši knyga nėra šedevras. Tačiau ji autentiška ir jei tavo gyvenimas bent šiek tiek primena jos veikėjų gyvenimus, ji turi šansų patikti. Be to, šio to išmoko.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai šešiolikmečio vaikino kelias į brandą. Beatričė, jo slaptoji meilė, staiga suserga – balčiausia iš visų ligų, leukemija. Leo transformacija iš paprasto, nerūpestingo vaikino nėra lengva. Pirmą kartą pamatęs „savo“ Beatričę be jos raudonųjų plaukų, jis paprasčiausiai pabėga.

„Kažkas buvo pasakęs, kad prasti rašytojai kopijuoja, o geri – vagia“ rašo Alessandro D‘Avenia knygos pabaigoje, padėkos žodyje. Linkstu prie nuomonės, kad jis nėra itin geras rašytojas – arba rašytojas, pernelyg pataikaujantis savo neįgudusiems skaitytojams, tyčia suprimityvindamas tai, ką norėtų perteikti. Nors galbūt toks metodas suveikia – pradžioje, kai nelabai turi su kuo lyginti, verčiau rinktis knygas, kurias tikrai suprasi ir kurios pernelyg neišvargins tavo proto. D‘Avenia romanas – tai tarsi „Alchemikas“ šešiolikmečiams (nors „Alchemikas“ ir yra šešiolikmečiams :)). Šiek tiek filosofiška, šiek tiek gyvenimiška, balta kaip pienas, raudona kaip kraujas...

PS Nr. 1. Tiesa, knygos autorius turi visai smagų blogą http://www.profduepuntozero.it – mokantiems itališkai. Itališkai nemoku, todėl pažiūrėjau tik paveiksliukus. Tiesa, vienas įrašas yra ir lietuviškai - lietuviškojo šios knygos leidimo anotacija ir jos viršelis :)

PS Nr. 2.Jei kam visgi kiltų klausimas, kodėl iš vis skaičiau šitą knygą, atsakau – man labai patiko jos pavadinimas :) Ir dar – esu reklamos auka, o šis romanas, dėl dabar visiškai man nesuprantamų priežasčių, buvo tiesiog išliaupsintas Lenkijos blogerių. 

2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis

Snieguolės. Подснежники


Rusija visuomet buvo pernelyg arti, kad galėtume ja žavėtis. Taip, dešimtys tūkstančių mūsų šalies gyventojų kasdien klausysis Russkoje radijo ar žiūrės Pirmąjį Baltijos Kanalą, bet kiek jų norėtų toje šalyje apsigyventi? Ji pernelyg artima, tad retas kuris į ją veržiasi. Todėl galbūt lietuvių skaitytojui, retai atsigręžiančiam į Rytus, bus sunku suprasti A.D. Millerio romano „Snieguolės“ herojų.
Kita vertus, šis kūrinys galėtų būti ir apie Lietuvą. Taip, mūsų korupcijos, nusikalstamumo ir kitų biurokratinių aferų mastai ne tokie dideli, dūšios ne tokios plačios, o grandinės ne tokios storos. Ir visgi – viskas taip pažįstama.
„Snieguolės“  – tokį iš pažiūros nekaltą pavadinimą savo debiutinei knygai pasirinko A.D. Milleris. Ne, tai nei sodininkystės vadovas, nei pasaka apie Kalėdų senelio palydoves.
„Snieguolė.(…)  Maskvos žargonas. Lavonas, palaidotas arba paslėptas po žiemos sniegu, aptinkamas tik per atlydį.“
Nors viršelyje knyga įvardijama kaip „kriminalinis romanas“, šis apibūdinimas gali kiek suklaidinti. Už paprastą trileriūkštį niekas nesimėto nominacijomis Man Bookerio premijai, ir ši knyga nėra išimtis. Tai greičiau išpažintis negu detektyvas, bandymas apsivalyti nuo purvo, juodų apnašų, suteršusių pagrindinio veikėjo, Rusijoje dirbančio anglų teisininko, Nikolo (čia – tiesiog Kolios) sielą. Grįžęs (arba – priverstas grįžti) „namo“, į Lutoną, sutikęs moterį, su kuria pasiryžo kurti bendrą gyvenimą, jis ryžtasi papasakoti apie priežastis, dėl kurių anksčiau nemėgo atvirauti apie Maskvoje praleistus metus.
„Manau, turi teisę viską žinoti. Ko gero, bus lengviau, jei viską užrašysiu. Tau nereikės stengtis apsimetinėti, kad esi patenkinta, o man nereikės į tave žiūrėti.“

Ne, Nikas nieko nėra nužudęs. Jo kaltė tuo didesnė, nes susijusi labiau su tuo, ko jis nepadarė, negu su tuo, ką padarė. „Aš buvau savo paties snieguolė“, galiausiai ištars sau. Maskvos ištvirkimas, padaugintas iš neblogai uždirbančio užsieniečio statuso negalėjo jo nepaveikti. Iš šios banios sausam neišlipsi. O ir lipti jam nesinorėjo.
Jo nuosmukį pagilina ir tai, kad Nikas – neblogas žmogus. Ir naiviu jo nepavadinsi. Jis tiesiog… Sutiko moterį. Įsimylėjo. Patikėjo (nes labai norėjo tuo tikėti), kad tas jausmas gali būti abipusis. Ir buvo skaudžiai apgautas.
Romano siužetas gali pasirodyti pernelyg paprastas, nuspėjamas, juolab kad ir autorius nuo pat pradžių mėto užuominas apie šios istorijos liūdną baigtį. Tačiau svarbu ne tai. Skaitydami (tikiuosi) pajusite, su kokiu pražūtingu susižavėjimu rašytojas aprašo jį paviliojusį miestą (pats A.D. Milleris Maskvoje dirbo „The Economist“ apžvalgininku).
„Ką tik pasirodė smarkus sunkus sniegas, iškritęs per naktį lyg pokštas ir per valandą sukūręs naują miestą. Bjaurūs dalykai tapo gražūs, o gražūs virto stebuklingais.“
Svarbūs ir žmonės, gal net svarbiausi – be galo tikri, liudijantys, jog rašytojas neblogai padirbėjo, kurdamas (o gal atkurdamas) jų portretus. Svarbus ir jausmas, slogutis ir neviltis, nuojauta, kad sumanyta išpažintis yra betikslė – nuodėmės išpažintos, tačiau atleidimo nebus.
„Žinoma, kai galvoju apie tai, jaučiu kaltę, kruopelytę kaltės. Bet daugiausia – netektį. Štai kas labiausiai skaudina. Ilgiuosi tostų ir sniego. Ilgiuosi neono antplūdžio Bulvare nakties viduryje. Ilgiuosi Mašos. Ilgiuosi Maskvos. “

2012 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Ypatinga klientė. Nepamiršk manęs


Nesu įgudusi įtempto siužeto romanų skaitytoja – įgudusiais vadinu tuos, kurie iš pirmo skyriaus gali nuspėti, kur pakastas šuo, kas apsimeta auka, kas turi brolį dvynį ir panašias esmines smulkmenas, ant kurių ir laikosi visi detektyviniai romanai.

 Tačiau būtent todėl man patinka karts nuo karto paskaityti ką nors tokio... dėl ko lyg ir neverta nemiegoti visą naktį, bet juk turi sužinoti, kuo viskas baigsis. Jei jau dievulis pašykštėjo nuojautos.

Taip jau nutiko, jog Sandros Brown „Ypatingą klientę“ ir Mary Higgins Clark „Nepamiršk manęs“ skaičiau vieną po kitos. Abi moterys gerai išmano savo amatą, tačiau jų kūriniai yra visiškai skirtingi.


S. Brown kūriniuose dažnai nuo pat pradžios žinome, kas kaltas. Tiesą sakant, tai mažiausiai ir rūpi. Na, taip, niekadėją reikia sugauti ir patupdyti už grotų, tačiau... tai, kas leidžia šiai rašytojai užsidirbti milijonus, yra meilė. Arba aistra, kaip bepavadintum. Šių dalykų netrūksta ir „Ypatingoje klientėje“. Užkietėjęs vienišius Dodžas, privatus detektyvas atskuba į pagalbą savo gyvenimo meilei, Karolinai. Juodu nesimatę trisdešimt metų. Kuo viskas baigėsi, patys galite numanyti.

Netrūksta ir įtampos, kaip gi be jos. S. Brown kūriniai yra dinamiški, įvykiai čia veja vienas kitą, nėra laiko ir pagalvoti. Įtampa čia kuriama būtent taip – dramatiškais veiksmais (visai kitaip nei M. Higgins Clark knygoje, bet apie tai vėliau).

Prisipažįstu, kad rašytojai pavyko mane apmauti – baigiantis knygai jau buvau bepradedanti būkštauti dėl labai jau keisto nusikaltėlio portreto. O tada viskas stojo į savo vietas.


Kaip jau rašiau aukščiau, nors ir priklauso tam pačiam žanrui, M. Higgins Clark „Nepamiršk manęs“ yra iš esmės kitokia knyga nei ką tik aprašytoji „Ypatinga klientė“. Skirtumai yra bent keli. Sandros Brown romane įtampą sukuria veiksmai. Čia – priešingai – mistiniai, protu nesuvokiami nutikimai. M. Higgins Clark iki pat pabaigos neišduoda, kurie veikėjai priklauso geriečiams, o kurie – blogiukams. Jos užuominos gan šykščios, tarsi rašytoja nenorėtų, jog skaitytojai gaištų laiką spėliodami. Ji tyčia supainioja, mėto pėdas.

 Galiausiai, tai kas skiria abu romanus, yra istorija. S. Brown apsiriboja tik nusikaltimu ir asmeniniu veikėjų gyvenimu. M. Higgins Clark peržengia nusikaltimo lauko ribas. Į jos pasakojimą įpintos vietinės legendos, savo šaknų paieškos, namų ir jų gyventojų istorijos, tikros ir netikros praeities šmėklos. Ir visa tai gražiai susiriša į tvirtą nusikaltimo ir paslapties mazgą. 

2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Į švyturį: šiek tiek siurrealistiškai



Įžanga: žinau, Virdžinija, tu buvai pirma, bet vos tik išgirstu „To the lighthouse“, galvoju ne apie tave.

Yra daugybė priežasčių nemėgti Virdžinijos Vulf. Jos sakiniai ilgi, kūriniai painūs, juose mažai įvykių, veiksmo posūkių ir daug emocijų, minčių aprašymų. Aš tai pasakiau. Aš tai pasakiau? Kodėl aš tai pasakiau? Kas privertė mane tai pasakyti? – ir panašiai.

Tai gali erzinti, jei esate mažai susidūrę su literatūros šedevrais.

Į švyturį“ – tai knyga, su kuria galima kalbėtis. Ginčytis su ja tarsi su geru draugu – tačiau tik tuomet, kai ją iš tiesų pažinsite. Knygos veikėjai pradžioje pasirodyti pernelyg efemeriški. Slampinėjantys tarsi šmėklos, nepažinūs, nepagaunami. Tačiau puslapiams bėgant jų kontūrai išryškėja. Lengvi teptuko brūkštelėjimai virsta smarkesniais potėpiais. Jie išnyra iš prieblandos – visi: Ramziai, aštuoni jų vaikai bei svečiai, viešintys jų vasarnamyje, taip pat tarnai.

Neapsigaukite. Ši pažintis nebus iš lengvųjų. Įsivaizduokite, kad leidžiate vasarą vienoje iš Hebridų salų kartu su šiais personažais. Ponia Ramzi jau greičiausiai turi planų Jūsų atžvilgiu – nespėsite ir sumirksėti, o jau būsite su kuo nors supiršti. Dar blogiau, įtikėję, kad tai ir turėjo nutikti... Nebent šiam tikslui esate netinkami (ji nuspęs pati) – tuomet būsite tiesiog apdovanoti megztomis kojinėmis. Ponas Ramzis jus gąsdins savo nuostabiuoju protu, tačiau veikiausiai Jūsų nė nepastebės. Ponas Tanzlis, jo gerbėjas ir mokinys, greičiausiai įtikins jus, kad esate nieko verti, nes „Moterys nemoka tapyti, moterys nemoka rašyti“. Nebent esate vyras, tuomet jis papasakos Jums apie savo sunkią vaikystę, nepriteklių, savarankiškumą, rašomą darbą apie „kažkieno įtaką kažkam“ ir kitus ateities planus. Ne, verčiau būkite moterimi – taip galėsite niekieno netrukdomi stebėti šį paveikslą ir mėgautis tuo, ką stebite.

Galėsite pasivaikščioti pakrante, pašaudyti į paukščius, suvalgyi boeuf en daube  prie didelio stalo (tik šiukštu neprašykite pakartojimo). Galėsite prisėlinti prie tapančios Lilės Briskou ar auštant paieškoti pamestos Mintos Doil senelės segės.

Galėsite plaukti į švyturį, tačiau tik tuomet, „jei rytoj bus geras oras“.

„Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė ima žiūrėti į tave“ – šie žodžiai, žinoma, priklauso ne Virdžinijai Vulf, tačiau puikiai atspindi visą „Į švyturį“ nuotaiką. Čia būsite stebėtojas ir stebimasis. Pirmoji (ir ilgiausia) romano dalis, „Langas“, tai tarsi langas į šių žmonių sielas, spalvingas tarsi vitražas, tokias pat dūžias , sunkiai perkandamas, reikalaujančias tinkamo žiūros taško. Ir kartu langas į išorinį pasaulį – visus mažus pasaulėlius.

Virdžinijos Vulf sukurti portretai yra neįtikėtinai gyvi, daugiasluoksniai, supančioti tarpusavyje sudėtingais santykių voratinklio raštais. Jos įžvalgos taiklios, o sugebėjimas įžvelgti ir perteikti gelmę per smulkmenas, nereikšmingus dalykus (kaip kad kelionė į švyturį ir jos reikšmė tėvo-sūnaus santykiuose) – nepakartojamas. Pro kieno langą žiūrėjo rašytoja, kurdama šį romaną?

„Geras oras“ pasitaikys tik po dešimties metų. Kai nebebus ponios Ramzi, o vasarnamis pralaiminės kovą su laiku, kai viskas atrodys nebepataisoma, o Džeimsas ir Kamė Ramziai paskelbs tėvui tylią „kovą prieš tironiją“, tik tuomet ateis metas plaukti.

Tad geros jums kelionės. Į švyturį.

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis

Išeiviai


Kai galvoju apie W.  G. Sebaldo knygą „Išeiviai“, mintyse pirmiausia iškyla seno, apleisto namo vaizdas. Tokį kiekvieną vakarą matydavau eidama iš mokyklos (į mokyklą – taip pat, tačiau rytais jis neatrodydavo toks bauginantis). Keistas sutapimas – tas namas kadaise priklausė žydų šeimoms. Apie žydus pasakoja ir „Išeiviai“.
Tai knyga apie pasaulį, kuris dorojasi su Holokausto pasekmėmis. Tačiau ne persekiojimai, tremtis, koncentracijos stovyklos ir jų dujų kameros čia užima pagrindinę vietą – pasakojimuose apie tai neužsimenama visai arba užsimenama puse lūpų. Tai tarsi fonas, o paveikslo pirmajame plane matome asmenines žmonių tragedijas. Matome žmones – tuos, kuriems pavyko išvažiuoti. Išeities pradžios tašku pasakojimuose dažnai yra Vokietija (tačiau minima ir Lietuva), o kelionės tikslu tampa Šveicarija, Prancūzija, Anglija ar net išsvajotosios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Visi išsikėlėliai susirinko ant denio – laukė, kada iš besiplaikstančių ūkanų išnirs Laisvės statula, mat visi jie buvo išsipirkę kelionę į „Amerikum“ – kaip pas mus buvo sakoma. Išlipdami į krantą, vis dar nėmaž neabejojome, kad po mūsų kojomis Naujojo Pasaulio, pažadėtojo miesto – Niujorko žemė. O iš tikrųjų, kaip netrukus, – laivas seniai buvo išplaukęs – mūsų nusivylimui, paaiškėjo, atsidūrėme Londone. Dauguma išeivių noromis nenoromis susitaikė su padėtim, tačiau kai kurie, nepaisydami visų priešingų įrodymų, ilgai nepametė tikėjimo esą Amerikoje.

Išeiviai“ – tai keturi pasakojimai apie žmones, vienaip ar kitaip susijusiais su pasakotoju (apie jį patį iš knygos nesužinome beveik nieko, tik padrikus faktus). Su Henriu Selvinu jis susipažįsta atėjęs išsinuomoti būsto. Daktaras Selvinas, į Angliją atvažiavęs jaunystėje ir pakeitęs pavardę iš Heršo Severino, apie savo žydišką kilmę neprasitaria net žmonai. Tačiau prisiminimai nesileidžia nuslopinami ir iškyla į paviršių netikėčiausiomis akimirkomis. Antrojo pasakojimo herojus, Žavingas Paulis Bereiteris, pasakotojo pradinių klasių mokytojas paslaptingajame S. mieste, žydas tik ketvirtadaliu, netgi tarnavo Vermachte. Trečiojoje dalyje šiek tiek labiau priartėjame prie pasakotojo – susipažįstame su jo šeima, tiesa, ne artimiausiais jam žmonėmis, o giminaičiais, emigravusiais į JAV. Pagrindinis dėmesys skiriamas mirusiajam pasakotojo motinos dėdei Ambrosui Adelvartui, tačiau svarbus čia ir kiti – pasisvečiuoti į Vokietiją atvykstantys dėdė Kazimiras ir teta Fini su šeimomis bei netekėjusi teta Teresė:
Kaskart atvykusi ji tris savaites verkdavo iš džiaugsmo susitikus, o tris savaites prieš išvykdama pradėdavo verkti iš skausmo, kad teks vėlei skirtis. Jei išbūdavo pas mus ilgiau kaip šešias savaites, tai viešnagės viduryje dar rasdavosi šioks toks tarpas, kai ji aprimusi dažniausiai imdavosi rankdarbių. Bet jei svečiuodavosi trumpiau, sykiais iš tikrųjų nė nebežinojai, dėl ko ji lieja ašaras – ar kad pagaliau gali pabūti namuose, ar kad su siaubu jau vėl galvoja apie išvažiavimą.


Knyga užbaigiama pasakojimu apie dailininką Maksą Aurachą, paskutinę minutę tėvų išsiųstą į užsienį, gyvenantį Mančesteryje ir pamažu tarsi nuklojamą dulkių sluoksnio:
Dulkės, pasisakė, jam esančios daug artimesnės nei šviesa, oras ir vanduo. Namai, kuriuose valomos dulkės, jam tiesiog nepakenčiami ir niekur kitur jis nesijaučiąs taip gerai kaip ten, kur daiktai nekliudomi ir prigesę gali slūgsoti užkloti pilko aksominio tufo, susidarančio materijai pamažėliu virstant į nieką.


Visus pasakojimus, be jų veikėjų kilmės (kuri nėra labai stipriai akcentuojama, tarsi nujaučiama), jungia begalinės, neišsemiamos vienatvės jausmas. Tie, kuriems pavyko išvažiuoti, kartu tarsi prarado teisę būti laimingi – viskas, kas buvo gera, džiaugsminga, liko ten, iš kur jie yra kilę. Išeiviai yra pasmerkti amžinam liūdesiui, smaugiantiems, net jei ir nuslopintiems, prisiminimams ir net galimybė grįžti (kaip Paulio Bereiterio atveju) nieko neišsprendžia – nes juk negalima grįžti į prarastą laiką. Visų aprašomų veikėjų lemtys – tragiškos.
Išeiviai“ – tai lėta, kupina sielvarto knyga, dažnam skaitytojui greičiausiai pasirodysianti net nuobodi. Taip, pasakojimai konstruojami keistu, retai sutinkamu būdu – juos papildo nespalvotos nuotraukos, tad riba tarp dokumentikos ir grožinės literatūros čia beveik nutrinama. Tačiau jautrumas, su kokiu autorius aprašo šiuos „nelaimėlius“, negali palikti abejingų, o ir žvilgsnis iš kitos pusės į taip aktualią šiandien išeivijos temą yra taip pat be galo reikalingas. Verta paminėti ir tai, jog už šios knygos vertimą („adekvatų, subtilų ir niuansuotai išraiškingą“) Rūtai Jonynaitei buvo skirtas 2011 metų vertėjo krėslo apdovanojimas. Todėl rekomenduoju šią knygą visiems, kurių nepabūgs į ją pasinerti ir galbūt nuskęsti.
originally posted: PinigųKarta

2012 m. kovo 9 d., penktadienis

„Žaidimas baigtas“. Žaidimas prasideda


Jei dar yra žmonių, kuriems nėra girdėta Julio Cortazaro pavardė – prašome, štai jis: vienas iš žymiausių lotynų Amerikos rašytojų. O štai jis – kuklios išvaizdos ir nė 200 puslapių nesiekiantis jo apsakymų rinkinys „Žaidimas baigtas“.
Kas gi tie žaidėjai ir kokios žaidimo taisyklės? Susipažinę su šio rašytojo kūryba nujaučia, ko gali tikėtis – J. Cortazaras itin mėgsta „vaikyti“ savo skaitytojus. Prisiminkite, kad ir žymiausią jo kūrinį, romaną „Žaidžiame klases“, kurio tikslas, kaip teigia pats autorius, yra išmušti skaitytoją iš vėžių, priversti jį mąstyti, spręsti. Šį kartą „skaitymo žaidimo“ taisyklės paprastesnės (nors „išmušimo iš vėžių“ faktoriaus vis dar esama), tačiau ir galimybės rinktis, savarankiškai spręsti nebelieka. Visa rinktinė yra suskirstyta į tris dalis, pagal sudėtingumo laipsnį („(…)nuo paties paprasčiausio iki sudėtingiausio, kitaip tariant, pasak autoriaus, kiek pastangų turėtų padėti skaitytojas, stengdamasis suprasti (arba manyti supratęs) kiekvieną apsakymą“). Mėgstu priešgyniauti, todėl knygą pradėjau skaityti nuo paskutinio („sudėtingiausio“) apsakymo. Nežinau, ar tas saldus noras sulaužyti taisykles pasiteisino. Pasijutau lyg įžengusi į uždraustą teritoriją. Ir grįžau skaityti nuo pradžios, kaip buvo liepta.
Visas rinkinys kunkuliuoja magiškojo realizmo dvasia, todėl primygtinai nerekomenduoju jo skaityti žmonėms, kurie iš knygų reikalauja tikslių atsakymų. J. Cortazaras nieko neaiškina. Jo kūrinių realybė yra… Tokia, kokia yra. Skaitytojui siūloma arba priimti ją, pasinerti į tuos mikropasaulius, neužduodant per daug klausimų, arba tiesiog… Eiti šalin. Rašytojo kuriami pasauliai yra keisti, kitoniški, logiškai nepaaiškinami, arba, tiksliau, paklūstantys savo ypatingai logikai. Čia stebintysis virsta stebimuoju, auka – budeliu, o bandymas apsivilkti megztinį gali pavirsti tragedija. Čia už sienų verkia neegzistuojantys vaikai, o skruzdės rausia kilometrinius labirintus. Čia viskas paklūsta rašytojo sukurtoms žaidimo taisyklėms.
18 rinkinyje pateikiamų tekstų stebina savo išbaigtumu. Kiekvienas žodis yra pasvertas ir pamatuotas. Kiekvienas daiktas, pasirodantis „apsakymo scenoje“, nėra tik dekoracija, skirta užpildyti tuščiai erdvei. Kiekvienas šautuvas čia iššauna. Mechanizmai paklūsta savo kūrėjui, be jokių išlygų, be jokių atsikalbinėjimų.
Ar Jums patiks žaisti su Cortazaru? Be abejo, ne visiems. Tačiau norintiems susirungti su šiuo rašytoju patariu pradėti kaip tik nuo šios knygos. Žaidimas baigtas? Anaiptol. Žaidimas tik prasideda!
originally posted: PinigųKarta

2012 m. kovo 7 d., trečiadienis

Įsimylėjėlių žodynas: miela

Yra gerų knygų. Yra visai prastų. Dar – yra tiesiog mielos knygos. D. Levithano „Įsimylėjėlių žodynas” man yra būtent iš tokių – mielų – knygų. 

Keista nuomonė apie knygą, kurioje gvildenama neištikimybės tema, tiesa? Tačiau šis neįprastos formos romanas-žodynas sužavi savo jautrumu, poetiška kalba ir atvirumu. Nors yra ir skyrių, kuriose viskas išrėžiama tiesiai šviesiai: 

„Kartais mums besimylint aš svajoju, kad ant tavo nugaros būtų mažas mygtukas, kurį galėčiau paspausti ir tu greičiau baigtum.“ 

Su knygos veikėjais susipažįstame prie raidės A, jų pirmojo pasimatymo metu. Abberant – neįprastas (vertimo dėka „Įsimylėjėlių žodynas“ tampa „Anglų-lietuvių kalbų įsimylėjėlių žodynu“). Raidė po raidės, žodis po žodžio, iš šykščių užuominų ir atvirų tekstų susidėliojame šios poros paveikslą – kaip jie surado vienas kitą, kaip įsimylėjo ir kas buvo po to. Tas „po to“ – sąlyginis, žodyne nesilaikoma „santykių chronologijos“, todėl apie josneištikimybę jam sužinome gan greitai. Pernelyg greitai – jau spėję susižavėti pasakotoju, bet dar nepamilę tos, apie kurią jis pasakoja. 

„Visą šį laiką kūriau mūsų santykius. Bet vieną naktį palikau langą atvirą ir jie pradėjo rūdyti.“ 

„Žodynas“ su begaliniu jautrumu aprašo skaudų perėjimą nuo partnerio idealizavimo iki... turbūt turėtume tai pavadinti „objektyvia tiesa“. Jam tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ji dar kurį laiką nuo susipažinimo susitikinėjo su kitais. Jis buvo tvarkingas, o ji nuolat palikinėjo dantų pastos tūbelę neužsuktą (taip, žinau, baisi nuodėmė). Ir dar daugybė kitų smulkmenų, galiausiai pavirtusių į tai

Mano ištikimybė buvo tokia pat begalvė, kaip tavo nuopuolis. Mano manymu, galėjo nutikti įvairiausi blogi dalykai, bet nemaniau, kad nutiks tai.
– Tai buvo klaida, – pasakei.
Žiauriausia, kad jaučiausi taip, lyg suklydęs būčiau aš, nes tavimi pasitikėjau.
 

Romano pradžioje man buvo kilusi asociacija su sentencijomis iš kramtomos gumos „Love is...“, tačiau greitai atsikračiau panašių minčių. Tai ne visai tai – jau vien dėl to, jog rašytojas savo „žodynui“ parinko gana neįprastus žodžius – paprastai tokių nepavartosite, kalbėdami apie meilę. Čia rasite catalyst – katalizatorių, paleontology – paleontologiją ar latitude – platumą. 

Rasite ir love – meilę. 

Tiesa, ši sąvoka žodyne aprašoma vos dviem žodžiai – „Nė nebandysiu“. Tai vienas trumpiausių knygos skyrių – po celibato, kuriam aprašyti užteko vos vieno žodžio – „Nerasta.“ 

Gal ir iš tiesų, nė neverta bandyti aprašyti šios knygos. Mane sužavėjo jos graži kalba, lakoniškumas, šmaikštumas – net jei tai tėra tik kaukė, po kuria pasislėpęs tikras skausmas. Jei norite ko nors mielo, bet ne pernelyg saldaus – ji bus kaip tik.

2012 m. kovo 2 d., penktadienis

konkursai, konkursėliai


galbūt jau girdėjote, galbūt dar ne - mano „virtualioji darbovietė“, t.y. knygynas ManoKnyga.lt paskelbė konkursą blogeriams. Kviečiu sudalyvauti, nes laiko dar yra, o dalyvių šiuo metu yra lygiai 3. plačiau štai čia: feisbūkas


arba, nedraugaujantiems su feisbuku, čia:


Sveiki,
ne, mes nesiūlysime jums perskaityti tą ar aną knygą ir parašyti, kodėl ji Jums taip patiko. Tačiau knygų, žinoma, duosime.  Tiesiog siūlome su mumis pažaisti.

Žaidimo taisyklės: nusprendę dalyvauti, parašote savo tinklaraštyje trumpą (arba ilgą) įrašą žaidimo tema. Tą turite padaryti iki kovo 8 dienos.

Pirmojo žaidimo tema: „Jei būčiau knyga, būčiau...“
Būtume dėkingi, jei Jūsų įraše minima knyga bus iš Manoknyga.lt asortimento, o įraše – sudėtos nuorodos į šią knygą mūsų knygyne.

Laimėtojas bus renkamas burtų keliu. Jam atiteks Jean-Christophe Grange romanas „Gandrų skrydis“.
Skaitome daugelį blogų, tačiau tam, kad tikrai nepraleistume Jūsų įrašo, atsiųskite jį adresu evelina@manoknyga.lt.