jie išeina

Ramiai, savo namuose, mirė Nobelio premijos laureatė Vislava Šymborska (Wisława Szymborska). Mirė sapnuodama, gal savo paskutinį eilėraštį. Jai buvo 89-eri.

V. Šymborska. Apmąstau pasaulį

Apmąstau pasaulį, antrąjį leidimą,
antrąjį leidimą, pataisytą
idiotų juokui,
melancholikų verksmui,
plikių šukoms,
šunų batams.

Štai skyrius:
Augalų ir Žvėrelių Kalba,
čia kiekvienai rūšiai
yra lyginamasis žodynas.
Net paprastas „labas“,
kai sveikiniesi su žuvimi,
žuvį, tave ir kitus
gyvenime stiprina.

Ta seniai nujausta
ir staiga išreikšta žodžiais
miško improvizacija!
Tas pelėdų epas
Tie ežio sukurti
aforizmai, nors
esame įsitikinę,
kad jis miega, ir tiek!

Laikas (antrasis skyrius)
turi teisę kištis
į visa – gera ar pikta.
Vis dėlto jis, kursai trupina kalnus,
okeanus stumdo
ir suka žvaigždes,
neturės nė menkiausios galios
įsimylėjėliams, nes jie pernelyg nuogi,
pernelyg apsikabinę, pašiaušta
siela lyg žvirbliu, tupinčiu ant peties.

Senatvė – tiktai moralas
nusikaltėlio gyvenimui.
Ak, tad visi yra jauni!
Kančia (trečias skyrius)
nežemina kūno.
Mirtis,
kai miegi, ateina.

Sapnuosi, kad išvis nereikia kvėpuoti,
kad tyla be alsavimo –
visai gera muzika,
esi mažytis lyg kibirkštis
ir gęsti į taktą.

Mirtis tik tokia. Didesnį skausmą
patyrei laikydamas rankoje rožę
ir buvai daug labiau sukrėstas,
matydamas žiedlapį krintant ant žemės.

Pasaulis tik toks. Tik šitaip
gyventi. Ir mirti tik šitiek.
O visa kita – lyg Bachas,
akimirką grotas
pjūklu.

W. Symborska. Obmyślam świat...

Obmyślam świat, wydanie drugie,
wydanie drugie, poprawione,
idiotom na śmiech,
melancholikom na płacz,
łysym na grzebień,
psom na buty.

Oto rozdział:
Mowa Zwierząt i Roślin,
gdzie przy każdym gatunku
masz słownik odnośny.
Nawet proste dzień dobry
wymienione z rybą
ciebie, rybę i wszystkich
przy życu umocni.

Ta, dawno przeczuwana,
nagle w lawie słów
inprowizacja lasu!
Ta epika słów!
Te aforyzmy jeża
układane gdy
jesteśmy przekonani,
że, nic tylko śpi!
Czas (rozdział drugi)
ma prawo wtrącania się
we wszystko czy to złe, czy dobre.
Jednakże - ten, co kruszy góry,
oceany przesuwa i który
obecny jest przy gwiazd krążeniu,
nie będzie mieć najmniejszej władzy,
bo zbyt obojęci, z nastroszoną
duszą jak wróblem na ramieniu

Starość to tylko morał
przy życiu zbrodniarza.
Ach więc wszyscy młodzi!
Cierpienie (rozdział trzeci)
ciała nie zniewala.
Śmierć,
kiedy śpisz, przychodzi.

A śnić bedziesz,
że wcale nie trzeba oddychać,
że cisza bez oddechu
to niezła muzyka,
jesteś mały jak iskra
i gaśniesz do taktu.

Śmierć tylko taka. Bólu więcej
miałeś trzymając róże w ręce
i większe czułeś przerażenie
widząc, że płatek spadł na ziemie.

Świat tylko taki. Tylko tak
żyć. I umierać tylko tyle.
A wszystko inne - jest jak Bach
chwilowo grany
na pile.

Brandos amžius: ar gyvenu?

„Mano laisvė nėra tavo laisvė“ – skaitydama J.P. Sartre‘o „Brandos amžių“ vis prisimindavau šį sakinį – iš visai kitos knygos, kito autoriaus, kito laikmečio, kitos „operos“. Sartrui kaip egzistencializmo atstovui laisvės klausimas itin rūpėjo, jam išmėsinėti buvo skirta „Laisvės kelių“ trilogija, kurią ir pradeda mano skaitytasis „Brandos amžius“. 

Beveik keturių šimtų puslapių romanas apima vos kelias pagrindinio veikėjo, Matjė, dienas. Vos pradėję skaityti, persikėlę į XX. amžiaus (veiksmas vyksta Antrojo pasaulio karo išvakarėse) pradžios Paryžių, sužinome, kad Matjė turi bėdų – jo ilgametė meilužė Marselė laukiasi. Manydamas, jog puikiai žino, kokia išeitis judviem yra geriausia, Matjė pasižada surasti pinigų abortui. Marselė, kaip dažna moteris, kurioje užgimsta gyvybė, pradeda abejoti šiuo „bendru“ sprendimu. Tačiau garsiai įvardinti savo abejonių kol kas nedrįsta. 

Matjė blaškosi po Paryžių, ieškodamas pinigų, tačiau tai tik gėlytės, dekoracijos. Iš tikrųjų jis stengiasi bent kažką pajusti. Meilę Marselei, atidavusiai jam gražiausius savo metus? Nuoširdų susižavėjimą jaunąja Iviš – keista, žiauria, neprieinama... Draugiškus jausmus Borisui, jo mokiniui ir sekėjui? Rūpestį dėl savo ateities? Pasibaisėjimą tuo, kas vyksta politinėje arenoje, baimę dėl artėjančio karo? Pasiryžimą tikėti ir kovoti už tai, kuo tiki? 

Nieko. Tuščia. 

Ir dar ta mintis, lyg musė, neduodanti ramybės. 

O gal jis turėtų vesti Marselę? Pamiršti apie savo laisvę? 

Kokią laisvę? 

Galbūt perdėtas laisvės troškimas jau seniai virto Matjė kalėjimu? 

Gal tai ir yra tas brandos amžius? 

Matjė filosofavimai gali erzinti, jei esate pratę ginčytis su knygos veikėjais (ar televizoriumi, pavyzdžiui). Kartais jį iš tikrųjų norėtųsi gerokai papurtyti. Tačiau tai neišdegs – matote, jis ir pats save nuolatos purto. Įsivelia į abejotinas istorijas, badosi peiliu vien tam, kad pajustų, jog jo laisvė yra šio to verta. Jog gyvenimas nebėga pro šalį. Jog šio to vertas yra ir jis pats. Tik ar tai įrodo jo gyvybę? 

Romano puslapiais keliaujama greitai – rašau šį sakinį tiems, kuriuos galbūt gąsdina Sartre'o pavardė. Čiupkite šią knygą – tai reta proga susipažinti su filosofija iš vidaus, juk retas rimtas mąstytojas „švaistė savo laiką“ romanų rašymui.

„Karo žirgas“: knyga ir filmas

Nors, gal derėtų įrašą pavadinti „filmas ir knyga“? Po filmo peržiūros norėjau griebti knygą. Perskaičiusi ją visgi gailiuosi – ji nebuvo tokia stipri. Ji net nebuvo tokia, kokią ją įsivaizdavau, pamačiusi filmą. Skaitydama knygą vis prisimindavau filmą ir negalėjau atsistebėti, kaip kažkas joje įžvelgė potencialą. Turbūt todėl ir nesu Stevenas Spielbergas. Manęs tokia knyga nebūtų įkvėpusi jokiam filmui.

O štai filmas sužavėjo nuostabiais gamtovaizdžiais. Nors jame ir manipuliuojama žiūrovo jausmais, žiūrovai dažnai patys nelabai tam prieštarauja. Žinote, retas gali atsispirti žirgams. Todėl grožėjausi ir žliumbiau, kur priklausė pagal scenarijų. „Karo žirgą“ galima rekomenduoti šeimyniniam sužiūrėjimui – žinoma, jei ta šeimyna yra jau pribrendusi filmams apie karą. Režisierius S. Spielbergas uždraudė vadinti jį karine drama – gerbkime jį ir to nedarykime. Pavadinkime šį filmą istorija apie draugystę Pirmojo Pasaulinio karo fone. Su gera pabaiga. Gal netgi pernelyg gera – vis dėl to, karas.

Drįstu teigti, kad net pati istorija filme yra išreikšta daug stipriau. 2,5 valandos kino juostoje net akcentai sudėti ne ten, kur knygoje, pagrindiniai įvykiai yra nežymiai pakeisti. Bet tai tik į gerą. Atrodytų, kad knyga ir filmas šiuo atveju yra tarsi priešpastatomi  – ilgiausios scenos filme ir vos kelių sakinių paminėjimas knygoje (knygelėje – ji vos 160-ies puslapių). Atrodo, tarsi ne filmas būtų pastatytas pagal knygą, o knyga parašyta pagal filmą.

Žinoma, taip nėra. M. Morpurgo knyga buvo išleista prieš 30 metų. Pagal ją pastatytas filmas Lietuvoje rodomas nuo sausio 27 dienos (šioje vietoje dėkoju leidyklai Alma Littera už galimybę susipažinti ir su vienu, ir su kitu).

Grįžkime dar prie knygos. Jei filmas turėtų patikti įvairaus amžiaus (jautriems) žmonėms, tai knyga yra akivaizdžiai jaunatviška, netgi, sakyčiau, vaikiška. Vaikiškumo, naivumo įspūdį sustiprina dar ir tai, jog joje pasakotoju pasirinktas pats arklys Džojus. Tačiau ji turėtų tikti pradiniam susipažinimui su XX amžiaus istorija. Daug faktų (praktiškai jokių) ji nepateiks, tačiau galbūt privers jaunus skaitytojus nuodugniau panagrinėti šią temą.