Kadangi knygų anotacijas sėkmingai ignoruoju (jos arba išduoda per daug, arba per daug žada, arba yra ne į temą), apie „Šimto metų istoriją“ nežinojau nieko – be informacijos apie tai, kas ją parašė, žinoma. Apie tai, kad tai yra rašytojos autobiografinis romanas, pirmą kartą sužinojau iš Šiukšlynėlio. Nepasakyčiau, kad mane tas faktas nuteikė labai teigiamai. O be reikalo, visai be reikalo.
Jei giminėje linkę atsikartoti veido bruožai, kodėl gi taip negali būti ir su mintimis?
„Šimto metų istorija“ tai pasakojimas apie Herbjørg Wassmo giminę, tiksliau giminės moteris – prosenelę, senelę ir mamą. Tegu po lapais slepiasi biografijas rašantys penkiolikmečiai – Wassmo iš tikrųjų turi ką papasakoti. Ir daro tai be galo subtiliai, nors jos asmeninės žaizdos kraujuoja – kaipgi kitaip, jei ji rašo apie savo gėdą. Ji rašo apie tai, ko niekada nedrįso paklausti savo mamos.
Kodėl niekada nepasiteiravau, ką ji žino? Ką pastebi?
– Mama, ar tu tai žinai? – galėjau paklausti.
Nepaklausė. Apie tai, kodėl H. Wassmo tėvas staiga virsta tiesiog „juo“, sužinome jau iš knygos. Jokių aprašymų, smulkmenų, pikantiškų detalių. Tik begalinė gėda ir klausimai, pakibę ore – ar jos mama matė? Žinojo? Kodėl nesutrukdė?
Atleisti – ne mano pareiga, tegul tuo rūpinasi aukštesnės jėgos.
Tačiau tai tik viena iš šios knygos istorijų. Yra ir kitos, daugiau ar mažiau dramatiškos. Istorija apie Sarą Suzanę, ugniaplaukę rašytojos prosenelę – ištekėjusi už nemylimo, dargi mikčiaus, ilgainiui jį pamilsta. Tik abejonės ir neužsipildymo nuojauta vis sklando ore. Beje, Saros Suzanės atvaizdą galima pamatyti Kabelvågo bažnyčios altoriaus paveiksle. Ir joks tai ne „beje” – būtent lankstinukas apie šią bažnyčią paskatina H. Wassmo imtis šios knygos, o Saros Suzanės ir paveikslo autoriaus, kunigo Jenseno pažintis tampa jos atspirties tašku.
Yra čia ir rašytojos senelės istorija. Pasipriešinusi motinai Sarai Suzanei, Elida išteka už labai mylimo, tačiau neturtingo „svaičiotojo“ (dargi su širdies yda). Visą gyvenimą gimdžiusi ir auginusi vaikus, ji tarsi atgyja, nusprendusi lydėti vyrą į Kristianiją (dabartinį Oslą), į ligoninę. Ar ji iš tikrųjų tiki, kad jam dar galima padėti? Ar tai tik galimybė ištrūkti nuo ją dusinančios kasdienybės? Savotiškos makabriškos atostogos?
Dalį vaikų Elida palieka globėjams. Vienas tokių vaikų – H. Wassmo mama Jordisė. Jos istorija paliekama pabaigai. Vyksta karas, Jordisė su būsimu vyru bendrauja laiškais. Jis – romantiškas, nors valdingas, ji… neapsisprendusi, ar jis yra iš tikrųjų TAS. Galbūt ir nėra, tik laiškai… rašytinis žodis moka vilioti. Realybė… realybėje viskas kitaip. Todėl ir vyras, rašęs gražiausius laiškus, pasirodo esąs visai kitoks. Tik jau greičiausiai per vėlu (?).
– Ar jau išrinkote kūdikiui vardą? – sukdamasi šokio sūkuryje klausia Ema.
Jordisė pažvelgia į mergytę ir tarsi tik dabar suvokia, kad ji yra.
– Bus vardu Herbjorga!
– Pagoniškas vardas,- pareiškia pribuvėja ir, kiek leidžia skaudančios strėnos, toliau sukasi valso ritmu.
– Tai nesvarbu,- atsiliepia Jordisė.
Taigi... nesvarbu, ką žinote/manote apie Herbjørg Wassmo. Su šia knyga – jos asmeniška istorijos versija – susipažinti verta.
