protų dvikova

kad pernelyg nesikartočiau: apie Pauliaus Ambrazevičiaus „Protų dvikovą“ – apžvalga „Pinigų kartoje“ .

po blatu, todėl labai teigiama :}

man nutiko.. Lučianas

kai kurios knygos ima ir nutinka. užlenda be eilės, stumdosi, nepaisydamos nieko.

taip man nutiko „Lučianas“. dar viena knyga iš serijos „visi giria tai ir aš norėčiau perskaityti“. įsivažiavau sunkiai – pradžioje nieko nevyksta, Lučianas tai pasirodo, tai dingsta lyg jaunas mėnulis. O vėliau...

vėliau skaičiau iki paryčių. tada numigau valandėlę ir baigiau ryte – „Lučianas“ yra iš tų knygų, kurių nesinori taupyti – smalsumas nugali racionalų protą.

ką galiu pasakyti pabaigusi? nesigailiu, kad ši knyga „man nutiko“. tačiau jei tektų rinktis, balsuočiau už „Saulėlydį“ – nors ir ten, ir čia jaunatviškas maksimalizmas trykšta pro kraštus, ir kas ką labiau mylėjo spręsti neapsiimčiau, visgi Lučianas ir Rebeka kartu buvo pernelyg trumpai – bendroj sumoj gal trejetą dienų. Visa kita – bandymai susivokti, kas yra kas, bandymai vienas kitą surasti. suprasti. vėliau – pamiršti. vėl surasti. Tad laiko meilei (nors Lučiano ir Bekės ryšys kiek kitoks) beveik nebuvo.

ir šiaip man vampyrai mielesni už...o, jūs juk nežinote, kas yra Lučianas.

na, iš manęs tai tikrai nesužinosite.

bet galbūt ši knyga nutiks ir jums.