kodėl nemėgstu poezijos vertimų

..nes poezija yra neverčiama.

džiaugiuosi galinti skaityti Šymborską originalo kalba - S. Gedos vertimai man primena bandymus ją pavergti.

arba va:

„M.Martinaitis labai apsidžiaugė, kai po kelerių metų poetė ir vertėja Zita Mažeikaitė, rengusi antologiją „10 švedų poetų”, pasiūlė jam išversti kelis T.Tranströmerio eilėraščius. Net keletą metų rengta antologija pasirodė 1993-iaisiais.

Nors M.Martinaitis nemokėjo švedų kalbos, gerai švediškai kalbanti Z.Mažeikaitė jam ne tik padarė pažodinius vertimus, bet ir daug padėjo patarimais.

(...)

„Palyginti su jausmingais ir romantiškais lietuvių eilėraščiais, T.Tranströmeris rašė šaltokai. Tačiau kai perpratau tą labai švedišką šaltumą ir savitą santykį su daiktais, ėmiau jo eilėraščius versti taip, lyg rašyčiau savus.“

(ištrauka iš čia)

nei šis nei tas, sakyčiau

Emos sala

Viso pasaulio paauglių literatūrą užkariavo paranormalios meilės istorijos – vampyrai, vilkolakiai, kitos nežemiškos būtybės. Negaliu pasakyti, kad esu ištikima šio žanro gerbėja, tačiau keletą populiaresnių pozicijų esu skaičiusi – todėl buvo smalsu susipažinti su lietuviškuoju tokio tipo produktu.

Gražinos Karaliūnės „Emos sala“ nustebino – ir gan maloniai. Bent jau pradžioje. Puiku, kad autorė pasirinko neišmintą takelį – pasitelkė bent iš dalies savitą, „lietuviškąją anomaliją“. Todėl vampyrų gerbėjus turiu nuvilti – jų šioje knygoje nebus. Tačiau pasitelktos priemonės jau pažįstamos iš kitur – pavyzdžiui, paslaptingieji Jorgenas ir Robertas apibūdinami kaip neįtikėtinai patrauklūs vyriškiai. Panašiai žymiąją Kalenų šeimą apibūdino ir Stephenie Meyer savo „Saulėlydžio“ sagoje. Emos blaškymasis tarp dviejų vaikinų taip pat nėra naujas dalykas – panašiai savo jausmuose negali susivokti ir Sukė Stekhaus, ir „Vampyro dienoraščių“ herojė Elena.

Keistokas man pasirodė ir pats veikėjų pasirinkimas. Titulinei Emai – vos devyniolika. Jos išrinktasis už ją vyresnis 9 metais. Jų amžiaus skirtumą, atrodo, padidina ir tai, jog Ema mintyse jį vadina „vyriškiu“, o ne, pavyzdžiui, „vaikinu“. Pasirinktam knygos siužetui vos spėjusi baigti mokyklą Ema atrodo per jauna – per daug vaikiška, naivi, nesubrendusi.

Gan „slydi“ yra ir rašytojos pasirinkta „anomalija“. Jorgeno dovana ir prakeiksmas – jo ypatingas poveikis moteriškosios lyties atstovėms. Ema šia prasme nėra išskirtinė – Jorgio kerai veikia ir ją. Todėl jų santykiuose yra kažkoks netikrumo elementas, neleidžiantis iki galo patikėti jų jausmų tikrumu.

Kita su tuo susijusi problema – neaiški knygos auditorija. Atrodytų, „Emos salą“ galima būtų net užsimerkus priskirti „young adult“ literatūrai, taigi, knygoms, skirtoms 14-21 metų amžiaus skaitytojams. Tačiau ir čia koją pakiša Jorgeno paslaptis. Rizikuoju pasirodyti sena bambeklė ir davatka, bet... nenorėčiau, kad penkiolikmetės skaitytų apie jauną merginą, pasiryžusią „atsiduoti nedraugavus“. Net „Saulėlydžio“ sagoje (jau tapusioje žanro klasika, tad išvengti lyginimo su ja, manau, nėra įmanoma), lytiniai santykiai pradedami tik po vedybų!

Įtampos ir veiksmo šioje knygoje netrūksta – tai neabejotinai vienas šios knygos privalumų. Nuotykiai čia dažnai veja vienas kitą – skaitytojas nespės ir atsikvėpti. Gaila, kad autorė mėgsta užbėgti įvykiams už akių – iš jos užuominų dažnai sužinome, kad vienas ar kitas planas sužlugs dar nespėjus jo įgyvendinti, nors planavimui skiriama nemažai knygos puslapių.

Dar vienas pagirtinas rašytojos sumanymas – į knygos siužetą vykusiai įterptos Janinos Degutytės eilėraščių ištraukos. Jos pagyvina gan neįmantrią romano kalbą, aprašomus įvykius apgaubia romantikos skraiste – nors skaitytojams bandoma įpiršti amžinos Jorgio ir Emos meilės istorija, dėl įtempto romano siužeto romantikos jame šiek tiek trūksta. Tad puikų J. Degutytės eilėraščių jame galėtų būti ir daugiau.

Ko galėtų būti mažiau? Paslapčių. Vos spėjame susitaikyti su vieno veikėjo išskirtinumu, pasirodo kitas, ne ką prastesnis. Užvertusi knygą negalėjau nuspręsti, į kurią pusę – teigiamą ar neigiamą – nusvers svarstyklės. „Emos sala“ galvoje paliko mišrainę. Gerai, jog ta mišrainė – lietuviška. Tačiau ingredientų joje, mano nuomone, per daug, todėl bendras skonis – keistokas.

originally posted: pinigukarta.lt