Tiesą sakant, užvertusi „Prieš audrą“ tikrai nesitikėjau, jog su jos veikėjais teks
susitikti dar kartą. Ne todėl, kad jie būtų labai nepatikę (kad būtų labai
patikę, taip pat nepasakyčiau). Tiesiog...Na, perskaičiau, [dar] nepamiršau,
ir...tiesą sakant, tiek. Apie jos tęsinio, „Paliktos paslaptys“, egzistavimą nei žinojau, nei jo
sąmoningai ieškojau, nei norėjau, kad jis egzistuotų.
Bet kas manęs klaus. Kai kurie dalykai tiesiog yra, noriu aš to,
ar ne.
Įspėjimas: šioje apžvalgoje gali būti [tyčia ar nelabai]
atskleisti tam tikri faktai, žinomi iš pirmosios knygos. Jei jos dar
neskaitėte, bet ketinate tai daryti...tai ką jūs veikiate čia?
Gerai, tęsiame programą.
Topsulo sala. Nuo gaisro praėjo kiek daugiau nei metai — tuos
metus Megė praleido kalėjime. Ir štai ji grįžta namo. Valiooo!
Na, tiesą sakant, ne visai valio,
kai esi laikoma žudike.
Tu nebeturi draugų.
Tu nebeturi vaikino.
Tu niekur neįstojai.
Tave persekioja žurnalistai.
Tave persekioja nukentėjusiųjų artimieji.
Tu, tiesą sakant, pats save persekioji. Nes mylėjai. Ir
buvai akla. Ir dabar manai, jog visi tie žmonės, norintys surengti tau linčo
teismą, yra teisūs. Jautiesi kalta, nusipelniusi bausmės.
Ir tada atsiranda draugė. Tikra, nauja, suprantanti tave ir
tave palaikanti. Juk taip norėtųsi, kad tai būtų tikra. Kad tai būtų tiesa.
* * *
Kol Megė leido dienas („už mokesčių mokėtojų pinigus“)
kalėjimo kurorte, gaisro
metu nukentėjęs Kitas, palaikomas mamos Saros, laižėsi žaizdas. O gal tik jas
draskė?
Jo laukia ilgi reabilitacijos metai. Jo veidas sudarkytas.
Kiek tuštokam vaikinui, kuris buvo laikomas gražuoliuku, tai panašu į pasaulio
pabaigą. Kas iš to, kad jis gyvas, jei jaučiasi nematomas? Tiksliau, labai matomas. Tik ne taip, kaip
norėtų.
Taip, jis pyksta. Ant Megės ir visos jos prakeiktos
šeimynėlės. Ir padėties tikrai nepataiso tai, jog jis pats tai šeimai
priklauso.
O tada dingsta jo mama.
* * *
„Paliktos paslaptys“ konstruojamos panašiai, kaip ir ankstesnis romanas. Keturi
pasakotojai: apie dabarties įvykius sužinome iš Megės, jos brolio Endžio ir
Kito; apie praeitį pasakoja Saros dienoraštis. Paslaptys, įtampa (palaikoma,
tiesą sakant, gan primityviomis priemonėmis, tad istorijos atomazga yra
nuspėjama — galiausiai skaitai vien norėdamas sužinoti kodėl). Nors romanas yra
daugmaž savarankiškas ir viską galima suprasti neskaičius pirmojo, manau taip:
jei jau pajutote savyje tokį norą — skaitykite abu, iš eilės.
Štai ir viskas. Taško nededu — ką gali žinoti, gal kažkur
plūduriuoja ir „Paliktų paslapčių“ tęsinys
