Diane Chamberlain romanas „Prieš audrą“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Panašiai kaip Jodi Picoult knygose (jos gerbėjams ši knyga turėtų patikti), čia bandoma žvelgti plačiau – sekamas pasakojimas tėra priemonė atkreipti skaitytojų dėmesį į tam tikras socialines problemas. Iškeliamos moralinės dilemos – šį kartą rašytoja mūsų klausia, ar tie, kurie yra kitokie, tie, kurių nesuprantame, yra pavojingi? Ar verta pasikliauti motiniška nuojauta, kad tavo vaikas negalėtų padaryti to, kuo yra kaltinamas? Ar galime guldyti galva už tuos, kuriuos mylime? Ar tikrai juos pažįstame?
Pirmuose knygos skyriuose susipažįstame su veikėjais – Endžiu, gimusiu su vaisiaus alkoholiniu sindromu, jo (visiškai sveika) sese Mege, mama Lorele, dėde Markusu. Visi jie (paeiliui) tampa šios istorijos pasakotojais. Veikėjų knygoje yra, žinoma, ir daugiau, tačiau apie juos sužinome tik iš kitų pasakotojų lūpų. Kai kurių šalutinių (nors gan svarbių) veikėjų charakteriai man atrodo silpnokai išpildyti – tad norėčiau, kad rašytoja ir jiems būtų suteikusi balso teisę, gal tai padėtų juos geriau pažinti.
Supleškėjus bažnyčiai, kitoks, vaikų nemėgiamas Endis tampa didvyriu – jo dėka išsigelbėja beveik visi, tąkart dalyvavę renginyje. Tačiau, ar įmanoma, jog planuoti nesugebantis paauglys pats sukėlė šį gaisrą? Ir kam? Nejaugi vien tam, kad galėtų pasipuikuoti prieš draugus? Netrukus sužinome, kad tai tikrai tyčinis padegimas. Ir visi įkalčiai rodo į Endį.
Tai dabartis.
Yra ir kita „laiko juosta“. Šiandien Lorelė atrodo panaši į pavyzdingą motiną. Jos santykiai su sūnumi – verti pavydo, tačiau kodėl jam buvo diagnozuotas vaisiaus alkoholinis sindromas? Tarp Lorelės ir vyresnėlės dukros, Megės, jaučiama tam tikra įtampa. Keisti yra ir Lorelės santykiai su Markusu, jos mirusio vyro broliu. Kodėl Megė jaučiasi apleista? Kodėl Lorelė mano, jog dėl jos vyro mirties kaltas Markusas? Visa tai – praeitis, stipriai įtakojanti dabartį. Lorelės praeities klaidos.
Beje, apie klaidas... Diane Chamberlain tikriausiai norėtų, kad jos žodžio jėga nublokštų mane, paskatintų irtis pirmyn ir nesigręžioti – tiesiog pasiduoti jos pasakojamai istorijai, ir nemąstyti.
Aš taip nemoku.
Tokios knygos man yra tarsi smegenų mankšta.
Pavyzdžiui, skyriuje, datuojamame 1984-1987, perskaičiusi apie Lorelę, bendraujančią elektroniniu paštu, puoliau ieškoti informacijos, ar tais laikais elektroninis paštas buvo prieinamas paprastiems žmonėms. Abejoju. Be to, atrodo, kad užtikau tekste dar keletą anachronizmų...
Nesupraskite manęs neteisingai. Aš moku įsijausti į pasakojimą. Tačiau tuo pat metu man įdomu ir tai, kaip šis pasakojimas yra konstruojamas. Visos smulkmenos, rašytojos atliktas „juodas“ darbas. Mano smegenys dirba, ieškodamos klaidų, neatitikimų. Tikrindamos, ar namų darbus rašytoja atliko dešimtukui. Juk romane svarbus ne tik sakinių grožis. Svarbus ir pasitikėjimas rašytoju. Aš nesu tikra, jog šia prasme galiu pasitikėti Diane Chamberlain.
Tačiau jos pasakojama istorija tikrai įtraukianti. Ir...aš tikrai nepasakosiu, kaip viskas klostėsi. Iš manęs nesužinosite, ar Endis iš tiesų kaltas dėl padegimo. Siūlau nespėlioti – greičiausiai neatspėsite. Rašytoja visais įmanomais būdais bando suklaidinti savo skaitytojus. Ji stengiasi vedžioti mus už nosies, numesdama kokį gardų kąsnelį, užuominą, iš kurios turėtų būti „viskas aišku“. Galiu jus patikinti: niekas netaps aišku iki pat pabaigos. Visos užuominos – feikas. O jei pagavote kabliuką – tiesiog perskaitykite.
Pirmuose knygos skyriuose susipažįstame su veikėjais – Endžiu, gimusiu su vaisiaus alkoholiniu sindromu, jo (visiškai sveika) sese Mege, mama Lorele, dėde Markusu. Visi jie (paeiliui) tampa šios istorijos pasakotojais. Veikėjų knygoje yra, žinoma, ir daugiau, tačiau apie juos sužinome tik iš kitų pasakotojų lūpų. Kai kurių šalutinių (nors gan svarbių) veikėjų charakteriai man atrodo silpnokai išpildyti – tad norėčiau, kad rašytoja ir jiems būtų suteikusi balso teisę, gal tai padėtų juos geriau pažinti.
Supleškėjus bažnyčiai, kitoks, vaikų nemėgiamas Endis tampa didvyriu – jo dėka išsigelbėja beveik visi, tąkart dalyvavę renginyje. Tačiau, ar įmanoma, jog planuoti nesugebantis paauglys pats sukėlė šį gaisrą? Ir kam? Nejaugi vien tam, kad galėtų pasipuikuoti prieš draugus? Netrukus sužinome, kad tai tikrai tyčinis padegimas. Ir visi įkalčiai rodo į Endį.
Tai dabartis.
Yra ir kita „laiko juosta“. Šiandien Lorelė atrodo panaši į pavyzdingą motiną. Jos santykiai su sūnumi – verti pavydo, tačiau kodėl jam buvo diagnozuotas vaisiaus alkoholinis sindromas? Tarp Lorelės ir vyresnėlės dukros, Megės, jaučiama tam tikra įtampa. Keisti yra ir Lorelės santykiai su Markusu, jos mirusio vyro broliu. Kodėl Megė jaučiasi apleista? Kodėl Lorelė mano, jog dėl jos vyro mirties kaltas Markusas? Visa tai – praeitis, stipriai įtakojanti dabartį. Lorelės praeities klaidos.
Beje, apie klaidas... Diane Chamberlain tikriausiai norėtų, kad jos žodžio jėga nublokštų mane, paskatintų irtis pirmyn ir nesigręžioti – tiesiog pasiduoti jos pasakojamai istorijai, ir nemąstyti.
Aš taip nemoku.
Tokios knygos man yra tarsi smegenų mankšta.
Pavyzdžiui, skyriuje, datuojamame 1984-1987, perskaičiusi apie Lorelę, bendraujančią elektroniniu paštu, puoliau ieškoti informacijos, ar tais laikais elektroninis paštas buvo prieinamas paprastiems žmonėms. Abejoju. Be to, atrodo, kad užtikau tekste dar keletą anachronizmų...
Nesupraskite manęs neteisingai. Aš moku įsijausti į pasakojimą. Tačiau tuo pat metu man įdomu ir tai, kaip šis pasakojimas yra konstruojamas. Visos smulkmenos, rašytojos atliktas „juodas“ darbas. Mano smegenys dirba, ieškodamos klaidų, neatitikimų. Tikrindamos, ar namų darbus rašytoja atliko dešimtukui. Juk romane svarbus ne tik sakinių grožis. Svarbus ir pasitikėjimas rašytoju. Aš nesu tikra, jog šia prasme galiu pasitikėti Diane Chamberlain.
Tačiau jos pasakojama istorija tikrai įtraukianti. Ir...aš tikrai nepasakosiu, kaip viskas klostėsi. Iš manęs nesužinosite, ar Endis iš tiesų kaltas dėl padegimo. Siūlau nespėlioti – greičiausiai neatspėsite. Rašytoja visais įmanomais būdais bando suklaidinti savo skaitytojus. Ji stengiasi vedžioti mus už nosies, numesdama kokį gardų kąsnelį, užuominą, iš kurios turėtų būti „viskas aišku“. Galiu jus patikinti: niekas netaps aišku iki pat pabaigos. Visos užuominos – feikas. O jei pagavote kabliuką – tiesiog perskaitykite.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą