Mano santykiai su rašytojo A. Kelionio kūryba yra gan painūs. Štai
perskaičiau jau antrąjį jo romaną, taigi turbūt galime tai vadinti
„literatūriniais santykiais“. Literatūriniais santykiais ant skyrybų ribos.
Neslėpsiu, pirmasis A. Kelionio romanas („Smėlynų vanduo“) didelio įspūdžio man nepaliko. Turbūt ir
neturėjo palikti – buitiški kasdienybės aprašymai ir niekuo neypatingos
įžvalgos, užimantys didžiausią jo dalį, vargu ar ką nustebino. Tad nieko
stebėtino, kad nepatiko ir antrasis šio rašytojo kūrinys – nauja leidykla,
nauja knyga, debiutanto etiketė nuimta,
o štai romano receptas – vis tas pats.
Pagrindinis
romano herojus, Kazimieras, atkeliauja į gimtąjį miestą, norėdamas praleisti
jame atostogas. Gimtinėje jis nėra buvęs jau penkerius metus. Kas paskatino jį
tokiam žingsniui, kodėl prireikė šių atostogų, kodėl dabar – nepaaiškėja.
Rašytojas apskritai nėra linkęs kažką aiškinti – jis tiesiog dokumentuoja
įvykius. Taip ir įsivaizduoju jį su tušinuku rankoje, lyg šnipas žyminti užrašų
knygutėje veikėjo veiksmus:
Kazimieras, palikęs krepšį ant sėdynės, nuskubėjo
į tualetą. Išėjus akys užkliuvo už nedidelio bufeto. Čia užsisakė dvi bandeles.
Vieną su dešrele, kitą su grybais ir kopūstais. Dar paprašė paruošti sultinio,
kad ir iš pakelio.
Skaitydama pirmąjį A. Kelionio romaną į tai neatkreipiau dėmesio,
dėsningumą įžvelgiu tik dabar – abiejų knygų veikėjai yra atskirti nuo savo
„natūralios aplinkos“ (pirmasis dirbo sargu sodyboje, antrasis atvažiuoja į
miestą, kuriame jau nebegyvena). Jie atskirti nuo kitų žmonių – tų kitų lyg
visai ir nebūtų. Tokiu būdu, nors ir žinome, jog Kazimieras vedęs, šis faktas
pats savaime mums nieko nereiškia, neteikia jokios informacijos – jo žmona
lieka Klaipėdoje, o kartu su ja lieka jų santykiai. Tai vienas pagrindinių
dalykų, kurių pasigendu šio rašytojo kūryboje. Žmonių. Santykių. Gyvenimo.
Kraujo. Mėsos.
Ir tai būtų atleistina, jei šis
trūkumas būtų kuo nors kompensuotas. Deja, ne – skaitytojui pasiūloma tenkintis
tuo, kas yra. Galima mintinai išmokti pono Kazimiero dienotvarkę, sužinoti, ką
jis mėgsta, o ko ne, iš jo vaikystės atsiminimų išrašyti geriausių tuo metu
futbolininkų pavardes... ir viskas. Galima pradėti manyti, jog šį žmogų bent
šiek tiek pažįstame, tačiau tai tik iliuzija, vaikščiojimas paviršiumi,
nepaneriant giliau. Sužinome, kuo jis ketina prisikimšti skrandį, arba ką daro,
norėdamas dar prasitęsti atostogas, tačiau ponas Kazimieras, besišlaistantis
gimtojo miesto gatvėmis, taip ir lieka tik šmėkla, daržove be jokio
psichologinio portreto. Šio juk iš bandelių su grybais ir kopūstais
nesulipdysi.
