Pasaulis, kuriame dievas yra voras, neypatingai skiriasi nuo mūsiškio. Juk visur rasite pilkų žmogeliukų, dirbančių pilkus darbus, ir net nesuvokiančius savo pilkumo. Visur rasite vaikų, besigėdijančių savo tėvų ir uošvių, nekenčiančių savo būsimų žentų.
„Blogiausia Storulio Čarlio tėvo savybė buvo ši: už jį būdavo gėda.
Žinoma, visi tėvai verčia raudonuoti. Tai neatsiejama tėvų ir vaikų santykių dalis. Tėvų prigimtis – badyti akis pačiu savo egzistavimu, o vaikų prigimtis – nuo tam tikro amžiaus gūžtis iš nesmagumo, gėdos ir pažeminimo kaskart tėvams juos užkalbinus viešoje vietoje.
Be abejo, Storulio Čarlio tėvas šią savybę ištobulino iki meno rūšies (...)“
Šios istorijos herojus, Storulis Čarlis (beje, visai nestoras) – vienas tokių pilkų, ujamų ar tiesiog nepastebimų žmogelių. Neypatingai protingas, bet ir ne visai Jonelis Kvailelis. Pabėgęs kuo toliau nuo tėvo – net į kitą žemyną, besistengdamas jokiu būdu nebūti toks, kaip jis, Čarlis pamiršta, ką reiškia tiesiog būti savimi. Tarsi bėgdamas atsidurtų bala žino kur – pabėgti jam pavyko, tačiau kuo jis tapo?
Paskutinis (atrodo) Čarlio tėvo pokštas buvo smagiausias – jis mirė. Mirė, žinoma, keistai, dar kartą priversdamas vargšą Čarlį apsipilti raudoniu. Štai tada ir atidaroma Pandoros skynia – pasipila paslaptys:
1. Čarlio tėvas buvo dievas Anansis
2. Anansis yra voras
3. Čarlis turi brolį Spaiderį
„Na ką? Norite sužinoti, ar Anansis atrodė kaip voras? Aišku, atrodė, išskyrus tada, kai atrodė kaip vyras.“
Vargšas Storulis Čarlis, bėgdamas nuo meškos, pataiko ant vilko – brolis Spaideris pasirodo esantis gyva bėda. Jis...hmm...magiškas. Pavyzdžiui, gali įteigti žmonėms, jog yra... Storulis Čarlis. Ir visi – Čarlio bosas ar jo sužadėtinė, akimirksniu juo patiki. Nesvarbu, kad nerastumėte dviejų labiau skirtingų vyrų.
„Istorijos yra kaip vorai, jų kojos ilgos. Istorijos yra kaip voratinkliai, į kuriuos su visam įsipainioji, nors kybodami po lapu ryto rasoje jie atrodo taip nekaltai. Ir dar istorijos dailiai sulimpa viena su kita.“
„Anansio vaikuose“ realybė sulipusi su... kita realybe. Už įprasto pasaulio egzistuoja pasaulio pradžios šalis – dievų ar pusdievių buveinė. Čarlis, norėdamas atsikratyti brolio, nukeliauja ir ten. Tik... nelemta jo tėvo šlovė jam vėl pakiša koją. Nėra nei vieno, kuris nebūtų nekentėjęs nuo Anansio pokštų. Taigi, visi jie pyksta. O labiausiai už visus pyksta Tigras.
Anansis pavogė iš jo istorijas. Dabar visos istorijos yra Anansio.
Taip pat ir ši.
Greičiausiai ši istorija nepalies Jūsų sielos gelmių – kita vertus, ne visi mėgsta, kai jų gelmės yra liečiamos. Tačiau, kaip ir visos šio (ir ano) pasaulio istorijos, ji šio to išmoko. Pavyzdžiui, pagarbos tėvams, kad ir kokie jie Jums atrodytų. Ir dar to, kad kiekvienam sava fedora.
„Gimęs Didžiojoje Britanijoje ir šiuo metu jungtinėse Valstijose gyvenantis rašytojas save laiko britu kosmopolitu, dievinančiu Amerikos kultūrą, bet nė dienos neapsieinančiu be juodosios arbatos su pienu“ – knygos atvarte taip pristatomas šios knygos autorius, Nylas Geimanas (Neil Gaiman). Tokią knygą galėjo parašyti tik toks žmogus – pratęs į pasaulį žiūrėti su ironija ir pašaipia šypsenėle. Jo rašymo stilius ir yra šios knygos sėkmės priežastis – angliškas humoras čia susipina su amerikiečių kultūros elementais. Tikras Molotovo kokteilis, privertęs nė kartą (ir net ne penkis) nusijuokti, skaitant šią knygą.
Pavyzdžiui,
„Jo vardas Markas; jam ketveri su puse, ir jis pasižymi tuo ypatingu orumu ir rimtumu, kuris būdingas tik mažiems vaikams ir kalnų goriloms.“
Ar bent nusišypsojote?
PS. Pastebėtas šalutinis poveikis – namuose padaugėjo vorų. Nepatariu su jais kalbėtis.
