2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

reality check

šįryt atsidūriau paralelinėje visatoje: nusipirkus *mėgstamiausių* sausainių paaiškėjo, kad jie tik apsimeta mėgstamiausiais – tas pats rūbelis ir visiškai kitokie viduriukai; o pabandžius pasinaudoti mokėjimo kortele, paaiškėjo, kad PIN kodas, kuris dar vakar idealiai tiko mano kortelei, šįryt jai jau nebetinka.

nenustebčiau, jei vakare patekėtų du mėnuliai, o vardas pase pasikeistų į Aomamę.

2012 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Netobulieji: laikraščio gyvenimas ir mirtis


Buvo XX-ojo amžiaus pabaiga, buvau –niolikinė, kai prasidėjo mano žurnalistinė „karjera“. Viešai prieinamas internetas buvo atsiradęs vos prieš kelis metus. Sunku patikėti, bet neturėjau namuose kompiuterio. Niekas tuo metu jo dar neturėjo. Vienintelė klasėje turėjau mobiliaką – ne plytą, o plonesnę ir grakštesnę (haha) Philips Diga. Labai gerai atsimenu būtent šiuos, technologinius dalykus, nes juos, o ne žodžių dėliojimo į sakinius meno pirmiausiai išmokau laikraščio redakcijoje. Ten sukūriau savo pirmąją pašto dėžutę. Buvau netobuloji? Nė velnio! Buvau pati sau dievas.

Šio darbo nebedirbu jau senokai, todėl  Tomo Rachmano „Netobulieji“ pažadino daugybę atsiminimų.

Ar kada nors jums teko slapstytis nuo įsiutusios kalbos redaktorės? Man teko. Teko ir trumpinti/ilginti antraštes ir tekstus, kai šie „netilpdavo į stulpelį“ ar būdavo per trumpi. Teko rašyti paskutinę minutę prieš atiduodant laikraštį spaudai, nes bemaketuojant puslapiuose atsirasdavo tuščių plotų. Teko būti vėlų vakarą užrakintai Spaudos rūmuose.

„pažodžiui: šį žodį reikėtų sunaikinti. Dažniausiai įvykiai, apibūdinami kaip „pažodžiui“ įvykę, nebūna įvykę išvis. Pavyzdžiui, „Jis pažodžiui nėrėsi iš kailio“. Ne, nesinėrė. Jei būtų pažodžiui išsinėręs, siūlyčiau šį įvykį nedelsiant kelti į pirmąjį puslapį. Intarpas „pažodžiui“ norom nenorom verčia manyti, kad šiame žinių skyriuje veisiasi mulkiai. Įsakau pašalinti tuojau pat – intarpą, ne mulkius. Mulkius sugaudyti ir uždaryti į narvus, kuriuos tam reikalui įrengiau rūsyje. Taip pat žiūrėkite: Piktnaudžiavimas daugtaškiais, Šauktukai ir Mulkiai.“

Galbūt kitiems tai yra tiesiog „knyga apie darbovietę“, ką gi, tebūnie – juk galima skaityti apie muziką, neturint absoliučios klausos. Greičiausiai visos su finansiniais sunkumais susidūrusios kompanijos yra panašios – finansų skyrius dreba prieš valdybą, darbuotojai spėlioja, kas iškris pirmas, konkurencija paaštrėja... Tačiau rašytojui pavyko apčiuopti ir užfiksuoti būtent laikraščio – tradicinio, popierinio laikraščio – redakcijos darbo specifiką.

Netobulieji“ tai apsakymų romanas, padalintas į 11 skyrių. Kiekvienas skyrius skirtas vis kitam laikraščio darbuotojui – korespondentui Paryžiuje, vis apsimetančiam, kad jo kompiuteris šiuo metu sugedęs, nors tokio daikto jis net neturi; kalbos redaktoriui, rašančiam Bibliją – laikraščio kalbos stiliaus vadovą ir naujienlaiškį Kodėl?, skirtą didžiausiems ir juokingiausiems žurnalistų liapsusams; redaktorei, nekrologų rašytojui, galiausiai, esamiems ir dabartiniams laikraščio savininkams. Kiekviena nauja pažintis pakreipia romano veiksmą, kiekvienas naujas veikėjas šaukte šaukia „mane, dabar mylėk mane!“. „Netobulieji“ tai tarsi kaleidoskopas, kuriame sulig kiekvienu skyriumi atsiranda naujų spalvų. Kiekvienas skyrius perkrato milžinišką neįvardyto Romos laikraščio mozaiką, sudarydamas jos naują versiją, kol galiausiai stikliukai pažyra į visas puses.
„Patalpa atrodė vaiduokliškai: apleisti stalai ir niekur nevedantys kabeliai, sulūžę spausdintuvai, šleivos sukamosios kėdės. Ji dvejodama užlipo ant nešvarios kiliminės dangos ir stabtelėjo prie redaktorių stalo, vis dar apversto neįskaitoma korektūra ir senais laikraščio numeriais. Šiame kambaryje kadaise tilpo visas pasaulis. Šiandien jame teliko šiukšlės.“