Buvo XX-ojo amžiaus pabaiga, buvau
–niolikinė, kai prasidėjo mano žurnalistinė „karjera“. Viešai prieinamas internetas buvo atsiradęs vos prieš kelis metus. Sunku patikėti, bet neturėjau namuose kompiuterio. Niekas tuo metu jo dar neturėjo. Vienintelė klasėje turėjau
mobiliaką – ne
plytą, o plonesnę ir grakštesnę (haha) Philips Diga. Labai gerai atsimenu būtent šiuos, technologinius dalykus, nes juos, o ne žodžių dėliojimo į sakinius meno pirmiausiai išmokau laikraščio redakcijoje. Ten sukūriau savo pirmąją pašto dėžutę. Buvau
netobuloji? Nė velnio! Buvau pati sau dievas.
Šio darbo nebedirbu
jau senokai, todėl Tomo Rachmano
„Netobulieji“ pažadino daugybę atsiminimų.
Ar kada nors jums
teko slapstytis nuo įsiutusios kalbos redaktorės? Man teko. Teko ir
trumpinti/ilginti antraštes ir tekstus, kai šie „netilpdavo į stulpelį“ ar būdavo
per trumpi. Teko rašyti paskutinę minutę prieš atiduodant laikraštį spaudai,
nes bemaketuojant puslapiuose atsirasdavo tuščių plotų. Teko būti vėlų vakarą
užrakintai Spaudos rūmuose.
„pažodžiui: šį žodį reikėtų
sunaikinti. Dažniausiai įvykiai, apibūdinami kaip „pažodžiui“ įvykę, nebūna
įvykę išvis. Pavyzdžiui, „Jis pažodžiui nėrėsi iš kailio“. Ne, nesinėrė. Jei
būtų pažodžiui išsinėręs, siūlyčiau šį įvykį nedelsiant kelti į pirmąjį
puslapį. Intarpas „pažodžiui“ norom nenorom verčia manyti, kad šiame žinių
skyriuje veisiasi mulkiai. Įsakau pašalinti tuojau pat – intarpą, ne mulkius.
Mulkius sugaudyti ir uždaryti į narvus, kuriuos tam reikalui įrengiau rūsyje. Taip
pat žiūrėkite: Piktnaudžiavimas daugtaškiais, Šauktukai ir Mulkiai.“
Galbūt kitiems tai
yra tiesiog „knyga apie darbovietę“, ką gi, tebūnie – juk galima skaityti apie
muziką, neturint absoliučios klausos. Greičiausiai visos su finansiniais sunkumais
susidūrusios kompanijos yra panašios – finansų skyrius dreba prieš valdybą, darbuotojai
spėlioja, kas iškris pirmas, konkurencija paaštrėja... Tačiau rašytojui pavyko
apčiuopti ir užfiksuoti būtent laikraščio – tradicinio, popierinio laikraščio –
redakcijos darbo specifiką.
„Netobulieji“ tai
apsakymų romanas, padalintas į 11 skyrių. Kiekvienas skyrius skirtas vis kitam
laikraščio darbuotojui – korespondentui Paryžiuje, vis apsimetančiam, kad jo
kompiuteris šiuo metu sugedęs, nors tokio daikto jis net neturi; kalbos
redaktoriui, rašančiam Bibliją –
laikraščio kalbos stiliaus vadovą ir naujienlaiškį Kodėl?, skirtą didžiausiems ir juokingiausiems žurnalistų
liapsusams; redaktorei, nekrologų rašytojui, galiausiai, esamiems ir
dabartiniams laikraščio savininkams. Kiekviena nauja pažintis pakreipia romano veiksmą,
kiekvienas naujas veikėjas šaukte šaukia „mane, dabar mylėk mane!“.
„Netobulieji“ tai tarsi kaleidoskopas, kuriame sulig kiekvienu skyriumi
atsiranda naujų spalvų. Kiekvienas skyrius perkrato milžinišką neįvardyto Romos
laikraščio mozaiką, sudarydamas jos naują versiją, kol galiausiai stikliukai
pažyra į visas puses.
„Patalpa atrodė vaiduokliškai: apleisti stalai ir niekur
nevedantys kabeliai, sulūžę spausdintuvai, šleivos sukamosios kėdės. Ji
dvejodama užlipo ant nešvarios kiliminės dangos ir stabtelėjo prie redaktorių
stalo, vis dar apversto neįskaitoma korektūra ir senais laikraščio numeriais.
Šiame kambaryje kadaise tilpo visas pasaulis. Šiandien jame teliko šiukšlės.“
