„Karo žirgas“: knyga ir filmas

Nors, gal derėtų įrašą pavadinti „filmas ir knyga“? Po filmo peržiūros norėjau griebti knygą. Perskaičiusi ją visgi gailiuosi – ji nebuvo tokia stipri. Ji net nebuvo tokia, kokią ją įsivaizdavau, pamačiusi filmą. Skaitydama knygą vis prisimindavau filmą ir negalėjau atsistebėti, kaip kažkas joje įžvelgė potencialą. Turbūt todėl ir nesu Stevenas Spielbergas. Manęs tokia knyga nebūtų įkvėpusi jokiam filmui.

O štai filmas sužavėjo nuostabiais gamtovaizdžiais. Nors jame ir manipuliuojama žiūrovo jausmais, žiūrovai dažnai patys nelabai tam prieštarauja. Žinote, retas gali atsispirti žirgams. Todėl grožėjausi ir žliumbiau, kur priklausė pagal scenarijų. „Karo žirgą“ galima rekomenduoti šeimyniniam sužiūrėjimui – žinoma, jei ta šeimyna yra jau pribrendusi filmams apie karą. Režisierius S. Spielbergas uždraudė vadinti jį karine drama – gerbkime jį ir to nedarykime. Pavadinkime šį filmą istorija apie draugystę Pirmojo Pasaulinio karo fone. Su gera pabaiga. Gal netgi pernelyg gera – vis dėl to, karas.

Drįstu teigti, kad net pati istorija filme yra išreikšta daug stipriau. 2,5 valandos kino juostoje net akcentai sudėti ne ten, kur knygoje, pagrindiniai įvykiai yra nežymiai pakeisti. Bet tai tik į gerą. Atrodytų, kad knyga ir filmas šiuo atveju yra tarsi priešpastatomi  – ilgiausios scenos filme ir vos kelių sakinių paminėjimas knygoje (knygelėje – ji vos 160-ies puslapių). Atrodo, tarsi ne filmas būtų pastatytas pagal knygą, o knyga parašyta pagal filmą.

Žinoma, taip nėra. M. Morpurgo knyga buvo išleista prieš 30 metų. Pagal ją pastatytas filmas Lietuvoje rodomas nuo sausio 27 dienos (šioje vietoje dėkoju leidyklai Alma Littera už galimybę susipažinti ir su vienu, ir su kitu).

Grįžkime dar prie knygos. Jei filmas turėtų patikti įvairaus amžiaus (jautriems) žmonėms, tai knyga yra akivaizdžiai jaunatviška, netgi, sakyčiau, vaikiška. Vaikiškumo, naivumo įspūdį sustiprina dar ir tai, jog joje pasakotoju pasirinktas pats arklys Džojus. Tačiau ji turėtų tikti pradiniam susipažinimui su XX amžiaus istorija. Daug faktų (praktiškai jokių) ji nepateiks, tačiau galbūt privers jaunus skaitytojus nuodugniau panagrinėti šią temą.

Emigrantės dienoraštis

Mėgstančios koncertuose valgyti varškę Zitos Čepaitės pristatinėti turbūt jau niekam nebereikia. Būsimos knygos leidėjai, užvirus visai tai košei (oi, atsiprašau, varškei), greičiausiai plojo katučių – geresnės reklamos „Emigrantės dienoraščiui“ nė nesugalvotum.

„Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą.“

„Dienoraštis“ iš tiesų nėra dienoraščiu – jame nėra datų. Tai greičiau esė rinkinys (su tam tikromis išlygomis – čia vyrauja žurnalistinis stilius, o meninio dažnai pritrūksta). Tačiau nepaisant „žanrinio neapibrėžtumo“, slysti tekstu nepaprastai lengva ir dažniausiai malonu.

Tik štai pačios istorijos malonumo greičiausiai nesuteiks. Čia aprašomos emigrantinės patirtys, nors ir įvilktos į lyg ir linksmumo, lyg ir lengvabūdiško šmaikštumo skraistę, yra dažniausiai slogios. Ne, autorei neteko rinkti šampinjonų ar šalti mėsainių fabrike. O ir rašo ji lyg ir apie save, lyg ir apie kitus – skaičiuoja, kiek kainavo jos apatiniai, pasakoja apie „savo babajų“, bet ir lankosi teismuose, kur teisiami nusikaltę jos tautiečiai. Niekada negyvenau Londone, tačiau atsisakau tikėti, kad gyvenimas ten gali būti tik toks. Toks… joks. Net patiriami malonumai yra kažkokie liūdni, neteikiantys džiaugsmo. Tiesą sakant, nors ir nelaikau save labai jautria, nakčiai prisiskaičiusi šios knygos, sapnavau košmarus.

Nežinau, kas laiko Zitą Čepaitę svečioje šalyje (ir perskaičiusi šią knygą to tikrai nesupratau) – jos nuomone, gyvenantys ten, kad ir kaip besistengtų, niekuomet netaps kažkuo. Ne visi, žinoma, ir siekia tuo kažkuo tapti. Tačiau jei šia knyga buvo siekta panagrinėti „emigrantišką gyvenimą iš vidaus“, aš pritrūkau joje kitokios, bent kiek šviesesnės patirties. Nebent knyga buvo rašyta valdžios užsakymu ir skirta atbaidyti dar likusius Lietuvoje nuo emigravimo. Ką gi, tokiu atveju tikslas pasiektas su kaupu.

Mintijimai…

„Mintijimai…“ – tai antroji lietuvių skaitytojų pažintis su britų rašytojo David’o Lodge‘o kūryba. Pirmasis jo romanas lietuvių kalba, „Terapija“, buvo išleistas 2008 – aisiais.

„Mintijimai…“ (orig. „Thinks…“)  – tai herojų mintys, įrašytos į „debesėlius“, kaip komiksų knygutėse. Mintys, jų tėkmė – labai svarbios Ralfui Mesendžeriui (šeimoje vadinamam tiesiog Mesendžeriu). Jam, kognityvinių mokslų specialistui, rūpi atskleisti žmogaus sąmonės, sąmoningumo paslaptis. Romanas pradedamas vienu iš jo eksperimentų: neseniai įsigyto prietaiso pagalba jis įrašinėja savo mintis, stengdamasis kuo mažiau „kištis“ į mąstymo procesą. Gan greitai suprantame, jog Mesendžeris – gan kontroversiška  asmenybė, o didžiąją dalį jo apmąstymų sudaro seksualinių nuotykių prisiminimai arba svajonės apie juos.

Tokiame kontekste susipažįstame su Helena Ryd. Ji – Glosterio universiteto bendruomenės naujokė (romano veiksmas vyksta universitetiniame miestelyje), atvykusi skaityti kurso apie kūrybinį rašymą. Helena atrodo visiška Mesendžerio priešingybė – visų pirma, patikima ir „aukštos moralės“. Praradusi vyrą, ji atrodo paskendusi savyje, šiek tiek susikausčiusi. Nereikia nė sakyti, jog tai ji tampa naujuoju Mesendžerio taikiniu, nepaisant jo nerašyto susitarimo su žmona, draudžiančio panašius „žaidimus“ savame kieme.

Minčių įrašinėjimas tapo smagiu Mesendžerio laisvalaikio užsiėmimu. Helena taip pat pradeda rašyti savo dienoraštį. Romanas taip ir sudarytas – gabalas to, gabalas ano, kartais įsiterpiant „nepriklausomam pasakotojui“. Tiesa, yra ir kitų intarpų – pateikiami įdomiausi Helenos kurso klausytojų darbai, teminės šiuolaikinių rašytojų parodijos. Jas skaityti bus be galo smagu, jei esate susipažinę su Salmano Rushdie, Samuelio Becketto ar Irvine‘o Welsho kūryba ir rašymo stiliumi. Nemažą dalį knygos užima ir veikėjų diskusijos apie sąmonę, protą, dirbtinį intelektą, įvairius mokslo pasiekimus, mokslininkų ginčus ir interpretacijas, tačiau specialaus išsilavinimo viskam suprasti jums greičiausiai neprireiks. D. Lodge puikiai išmano, kaip pateikti mintis, kad jos būtų suprantamos masėms (ir dažniausiai tai daroma žiniasklaidos mėgstamo Mesendžerio lūpomis).

D. Lodge pateikia skaitytojams meistriškai parašytą romaną apie neištikimybę, principus, moralę ir jų lankstumą. Atvykusi dėstyti, Helena nė neįsivaizdavo, kokią tiesą apie save ir savo artimuosius jai teks atrasti. Vaikystėje įskiepytos katalikiškos vertybės neapleido jos ir suaugėliškame gyvenime, net tuomet, kai nuo Dievo ir Bažnyčios ji jau buvo nusigręžusi. Jai tenka atrasti, jog jos elgesys gali būti sąlygotas ir išorinių veiksnių – „jei taip elgiasi jie, galima ir man“. Santykis su religija užima svarbią vietą D. Lodge‘o kūryboje, kaip ir švelnūs pasišaipymai iš akademinės bendruomenės. Visa tai yra įvilkta į patrauklią, lengvą romano formą. „Mintijimai…“ nėra kietas riešutėlis, romaną prarysite akimirksniu, tačiau jo paviršinis lengvumas neturėtų būti suprastas tiesiogiai. Yra apie ką ir pamintyti.