Žmonės dievina klijuoti etiketes. Sau, kitiems, gyviems žmonėms ir negyviems daiktams. Taip pat ir knygoms. Etikečių (be lipduko su kaina) D.Gabaldon „Svetimšalė“ turi sočiai. „Istorinis romanas“, „fantastinis romanas“, „meilės romanas“. Tikrovę labiausiai atitinka ta paskutinė.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Klerė džiaugiasi ramybe, atostogomis ir...savo vyru, Frenku. Antroji (po žmonos) Frenko aistra – istorija. Škotijoje jis aptinka savo protėvių. Klerės visas tas kapstymasis genealogijoje pernelyg nežavi. Ji dar nežino, kad su vyro giminaičiu jai teks susidurti akis į akį. Ir susitikimas bus ne iš maloniųjų.
Taip, „Svetimšalė“ teoriškai yra fantastinis romanas. Nes žmonėms šiaip jau sunkiai sekasi keliauti laiku – o Klerei tai padaryti pavyksta. Visai netyčia ji atsiduria XVIII-ame amžiuje. Pirmas jos sutiktas žmogus – gan grėsmingai nusiteikęs Randalas, tolimasis Klerės vyro giminaitis. Nuo išniekinimo ir mirties ją išgelbėja škotai. Nors visi stebisi keistokais Klerės drabužiais (su XX-ojo amžiaus suknele jiems ji atrodo nei nuoga, nei apsirengusi) ir įtaria ją šnipinėjimu anglams, vyrai pasiima jauną moterį su savimi – į Leocho pilį. Ji nėra kalinė, tačiau išeiti taip pat negali – kiekvienas jos žingsnis yra stebimas, o pabėgimas nesibaigtų geruoju.
Klerė lengvai adaptuojasi „senovėje“ – pernelyg lengvai. Niekam nekliūna jos vietinių papročių neišmanymas, kalba, kuri taip pat turėtų skirtis. Žinoma, draugauti nieks su ja nepuola, bet toks jau tas amžius – įtarumo ir klastos. Tikra draugystė, matyt, buvo išrasta vėliau J
Pradžioje paminėjau, jog „Svetimšalės“ negalima pavadinti tikruoju istoriniu romanu. Taip yra todėl, kad Klerės istorija, atrodo, nė kiek nedomina. Ji neišnaudoja savo padėties išskirtinumo (istorija besižavintis jos vyras, matyt, pultų klausinėti ir tyrinėti). Klerė tiesiog stengiasi išgyventi, karts nuo karto pasipiktindama laikų tamsumu, elgesiu su moterimis ir panašiai – galima pagalvoti, kad Klerė į XVIII-ąjį amžių keliavo ne iš XX-ojo vidurio, o tiesiai iš mūsų laikų. Nors galbūt ji tiesiog priprato būti savarankiška – gyvenimas jos nelepino.
Nors Klerė stengiasi grįžti „namo“, vis mąsto apie pabėgimo planus, man nepasirodė, kad ji būtų išsiilgusi savo vyro. Juolab, kad čia jai tenka... dar kartą ištekėti. Už jaunojo gražuolio Džeimio Freizerio. Nuo jų tuoktuvių ir prasideda visi smagumai.
Diana Gabaldon atrodo talentinga meilės romanų rašytoja. Kelionė laiku, persikėlimas į praeitį – tai tik gėlytės, suplanuoti sunkumai – tik tam, kad pagrindinė herojė turėtų dėl ko blaškytis. Ir ji blaškosi. Naujasis vyras iš tikrųjų patinka Klerei – patiko dar tuomet, kai nebuvo jos vyru. Apie XX-ajame amžiuje likusį Frenką ji prisimena tik retkarčiais – lyg iš padorumo. Gal labiau ilgisi savo gan patogaus gyvenimo? Man atrodo, kad ji mielai būtų persikėlusi atgal kartu su naujuoju vyru – „Sveikas, Frenkai, žinau kaip tau patinka istorija, atvežiau tau gyvą dovanėlę, susipažinkite, čia mano naujasis vyras“. Ak, kaip gaila, kad Klerė neištekėjo už Frenko protėvio, Randalo, siurprizas būtų buvęs dar smagesnis.
Juokauju, žinoma – nieko panašaus neįvyksta, bent jau pirmojoje knygos dalyje. Kas įvyksta? Ogi daug daug lovos reikalų:
„Džeimiui vėl sukilo geiduliai“ –
tai praktiškai viskas, ką galiu papasakoti, kad netektų raudonuoti ir atskleisti visų detalių. Mane nustebino tik štai kas – kad Klerė, atrodo, sąmoninga moteris, be to, ragavusi medicinos mokslų, labiau nerimauja dėl patalinių blakių nei galimo nėštumo. Tiek laiko praleidžiant horizontalioje pozicijoje su jaunu vyruku...negi jai neatėjo į galvą, kad gali pastoti? O gal užbėgu įvykiams už akių?
Ate, Klere, ate, Džeimi, susitiksime antrojoje knygoje.
