šiandien mane apsėdo Bložė. ieškojau jo knygelės, bet ji tokia mažytė, kad nėr čia ko stebėtis, kad neradau. aš ir didesnius daiktus pametu, tai ką ten.
tvanku. todėl du eilėraščiai, vienas mano :)
Vytautas P. Bložė. Skenduolis pačiam savy
ilgai vaikščiojau pajūriu ten ir atgal
kur elnių pėdsakai - nubrista tiesiai į jūrą
o jinai siautė išdidi ir stambi
akiplėšiškai blaškydama į šalis savo plaukus
įžūliai žiūrėjo tau į akis
rydama žodžius ir netekdama žado
akindama savo neišbaigtumu
nepasotinama rijikė - susipainiojusi marškiniuos savo
šnopuodama kaip užvaryta varovų elnė
vėjų skalikų kaukime pėdsakus užtrindama savo
išbarstytais karoliais virpančiais ant šlaunų .
šaltų kaip šermenų giesmė aukštam pajūrio piliakalny laidojant kunigaikštį
ilgai vaikščiojau krantų takais užlipdamas į šlapios šiurkščiažodės žolės
viršūnes
paukščių pulkai apnikę taršė išmestą savižudį kūną
kažkokio žvėrelio, paskui žuvų skeletai, paskui kažkokie nuplėšti rūbai - visa
jos seklyčia ir tamsūs skliautuoto požemio sandėliai
kur prirakinti laivai kćli jos vidurių šiltinėj
bet ji šaltai užsibaigia, atvirsdama ant šono
kosti ir spjaudo pradėdama naują sapną
tai aš, trumpalaikis, pasenau prie jos kojų
o kažkada ji mane išmetė vos klykiantį kūdikį su grakščiom panelėm
demonstruoti liesą figūrą, su finikiečiais žaisti kaulais
žuvų, skenduolių, kremzlėm, savo pirštais ir sausgyslėm
groti kol ji per miegą šoka gulėdama, kilnodama šlaunis
bet aš neišprovokuojamas skenduolis pačiam savy
vaikštau kaip Nyčė, miegu kaip Rembo, dainuoju kaip Rilkė
1980.X.8
ruduo
manęs dar visai nebuvo
kai Bložė rašė „Rudenį”
tai iš kur tie lapai po mano
lova iš kur Wattaux moterys
mano spintoje iš kur
tos bitės ir medus
tas iš kur
kai aš čia ir dabar ir
kam tas medus — aš
be sumuštinių su sūriu ir daugelio
kitų visai žemiškų trupinių negyvenčiau
visai tada negyvenau, kai Bložė
rašė „Rudenį”, tai iš kur
tas ruduo mano žingsniuose
išguldytas
