Išeiviai

Kai galvoju apie W.  G. Sebaldo knygą „Išeiviai“, mintyse pirmiausia iškyla seno, apleisto namo vaizdas. Tokį kiekvieną vakarą matydavau eidama iš mokyklos (į mokyklą – taip pat, tačiau rytais jis neatrodydavo toks bauginantis). Keistas sutapimas – tas namas kadaise priklausė žydų šeimoms. Apie žydus pasakoja ir „Išeiviai“.

Tai knyga apie pasaulį, kuris dorojasi su Holokausto pasekmėmis. Tačiau ne persekiojimai, tremtis, koncentracijos stovyklos ir jų dujų kameros čia užima pagrindinę vietą – pasakojimuose apie tai neužsimenama visai arba užsimenama puse lūpų. Tai tarsi fonas, o paveikslo pirmajame plane matome asmenines žmonių tragedijas. Matome žmones – tuos, kuriems pavyko išvažiuoti. Išeities pradžios tašku pasakojimuose dažnai yra Vokietija (tačiau minima ir Lietuva), o kelionės tikslu tampa Šveicarija, Prancūzija, Anglija ar net išsvajotosios Jungtinės Amerikos Valstijos.

Visi išsikėlėliai susirinko ant denio – laukė, kada iš besiplaikstančių ūkanų išnirs Laisvės statula, mat visi jie buvo išsipirkę kelionę į „Amerikum“ – kaip pas mus buvo sakoma. Išlipdami į krantą, vis dar nėmaž neabejojome, kad po mūsų kojomis Naujojo Pasaulio, pažadėtojo miesto – Niujorko žemė. O iš tikrųjų, kaip netrukus, – laivas seniai buvo išplaukęs – mūsų nusivylimui, paaiškėjo, atsidūrėme Londone. Dauguma išeivių noromis nenoromis susitaikė su padėtim, tačiau kai kurie, nepaisydami visų priešingų įrodymų, ilgai nepametė tikėjimo esą Amerikoje.

„Išeiviai“ – tai keturi pasakojimai apie žmones, vienaip ar kitaip susijusiais su pasakotoju (apie jį patį iš knygos nesužinome beveik nieko, tik padrikus faktus). Su Henriu Selvinu jis susipažįsta atėjęs išsinuomoti būsto. Daktaras Selvinas, į Angliją atvažiavęs jaunystėje ir pakeitęs pavardę iš Heršo Severino, apie savo žydišką kilmę neprasitaria net žmonai. Tačiau prisiminimai nesileidžia nuslopinami ir iškyla į paviršių netikėčiausiomis akimirkomis. Antrojo pasakojimo herojus, Žavingas Paulis Bereiteris, pasakotojo pradinių klasių mokytojas paslaptingajame S. mieste, žydas tik ketvirtadaliu, netgi tarnavo Vermachte. Trečiojoje dalyje šiek tiek labiau priartėjame prie pasakotojo – susipažįstame su jo šeima, tiesa, ne artimiausiais jam žmonėmis, o giminaičiais, emigravusiais į JAV. Pagrindinis dėmesys skiriamas mirusiajam pasakotojo motinos dėdei Ambrosui Adelvartui, tačiau svarbus čia ir kiti – pasisvečiuoti į Vokietiją atvykstantys dėdė Kazimiras ir teta Fini su šeimomis bei netekėjusi teta Teresė:

Kaskart atvykusi ji tris savaites verkdavo iš džiaugsmo susitikus, o tris savaites prieš išvykdama pradėdavo verkti iš skausmo, kad teks vėlei skirtis. Jei išbūdavo pas mus ilgiau kaip šešias savaites, tai viešnagės viduryje dar rasdavosi šioks toks tarpas, kai ji aprimusi dažniausiai imdavosi rankdarbių. Bet jei svečiuodavosi trumpiau, sykiais iš tikrųjų nė nebežinojai, dėl ko ji lieja ašaras – ar kad pagaliau gali pabūti namuose, ar kad su siaubu jau vėl galvoja apie išvažiavimą.

Knyga užbaigiama pasakojimu apie dailininką Maksą Aurachą, paskutinę minutę tėvų išsiųstą į užsienį, gyvenantį Mančesteryje ir pamažu tarsi nuklojamą dulkių sluoksnio:

Dulkės, pasisakė, jam esančios daug artimesnės nei šviesa, oras ir vanduo. Namai, kuriuose valomos dulkės, jam tiesiog nepakenčiami ir niekur kitur jis nesijaučiąs taip gerai kaip ten, kur daiktai nekliudomi ir prigesę gali slūgsoti užkloti pilko aksominio tufo, susidarančio materijai pamažėliu virstant į nieką.

Visus pasakojimus, be jų veikėjų kilmės (kuri nėra labai stipriai akcentuojama, tarsi nujaučiama), jungia begalinės, neišsemiamos vienatvės jausmas. Tie, kuriems pavyko išvažiuoti, kartu tarsi prarado teisę būti laimingi – viskas, kas buvo gera, džiaugsminga, liko ten, iš kur jie yra kilę. Išeiviai yra pasmerkti amžinam liūdesiui, smaugiantiems, net jei ir nuslopintiems, prisiminimams ir net galimybė grįžti (kaip Paulio Bereiterio atveju) nieko neišsprendžia – nes juk negalima grįžti į prarastą laiką. Visų aprašomų veikėjų lemtys – tragiškos.

„Išeiviai“ – tai lėta, kupina sielvarto knyga, dažnam skaitytojui greičiausiai pasirodysianti net nuobodi. Taip, pasakojimai konstruojami keistu, retai sutinkamu būdu – juos papildo nespalvotos nuotraukos, tad riba tarp dokumentikos ir grožinės literatūros čia beveik nutrinama. Tačiau jautrumas, su kokiu autorius aprašo šiuos „nelaimėlius“, negali palikti abejingų, o ir žvilgsnis iš kitos pusės į taip aktualią šiandien išeivijos temą yra taip pat be galo reikalingas. Verta paminėti ir tai, jog už šios knygos vertimą („adekvatų, subtilų ir niuansuotai išraiškingą“) Rūtai Jonynaitei buvo skirtas 2011 metų vertėjo krėslo apdovanojimas. Todėl rekomenduoju šią knygą visiems, kurių nepabūgs į ją pasinerti ir galbūt nuskęsti.

originally posted: PinigųKarta

„Žaidimas baigtas“. Žaidimas prasideda

Jei dar yra žmonių, kuriems nėra girdėta Julio Cortazaro pavardė – prašome, štai jis: vienas iš žymiausių lotynų Amerikos rašytojų. O štai jis – kuklios išvaizdos ir nė 200 puslapių nesiekiantis jo apsakymų rinkinys „Žaidimas baigtas“.

Kas gi tie žaidėjai ir kokios žaidimo taisyklės? Susipažinę su šio rašytojo kūryba nujaučia, ko gali tikėtis – J. Cortazaras itin mėgsta „vaikyti“ savo skaitytojus. Prisiminkite, kad ir žymiausią jo kūrinį, romaną „Žaidžiame klases“, kurio tikslas, kaip teigia pats autorius, yra išmušti skaitytoją iš vėžių, priversti jį mąstyti, spręsti. Šį kartą „skaitymo žaidimo“ taisyklės paprastesnės (nors „išmušimo iš vėžių“ faktoriaus vis dar esama), tačiau ir galimybės rinktis, savarankiškai spręsti nebelieka. Visa rinktinė yra suskirstyta į tris dalis, pagal sudėtingumo laipsnį („(…)nuo paties paprasčiausio iki sudėtingiausio, kitaip tariant, pasak autoriaus, kiek pastangų turėtų padėti skaitytojas, stengdamasis suprasti (arba manyti supratęs) kiekvieną apsakymą“). Mėgstu priešgyniauti, todėl knygą pradėjau skaityti nuo paskutinio („sudėtingiausio“) apsakymo. Nežinau, ar tas saldus noras sulaužyti taisykles pasiteisino. Pasijutau lyg įžengusi į uždraustą teritoriją. Ir grįžau skaityti nuo pradžios, kaip buvo liepta.

Visas rinkinys kunkuliuoja magiškojo realizmo dvasia, todėl primygtinai nerekomenduoju jo skaityti žmonėms, kurie iš knygų reikalauja tikslių atsakymų. J. Cortazaras nieko neaiškina. Jo kūrinių realybė yra… Tokia, kokia yra. Skaitytojui siūloma arba priimti ją, pasinerti į tuos mikropasaulius, neužduodant per daug klausimų, arba tiesiog… Eiti šalin. Rašytojo kuriami pasauliai yra keisti, kitoniški, logiškai nepaaiškinami, arba, tiksliau, paklūstantys savo ypatingai logikai. Čia stebintysis virsta stebimuoju, auka – budeliu, o bandymas apsivilkti megztinį gali pavirsti tragedija. Čia už sienų verkia neegzistuojantys vaikai, o skruzdės rausia kilometrinius labirintus. Čia viskas paklūsta rašytojo sukurtoms žaidimo taisyklėms.

18 rinkinyje pateikiamų tekstų stebina savo išbaigtumu. Kiekvienas žodis yra pasvertas ir pamatuotas. Kiekvienas daiktas, pasirodantis „apsakymo scenoje“, nėra tik dekoracija, skirta užpildyti tuščiai erdvei. Kiekvienas šautuvas čia iššauna. Mechanizmai paklūsta savo kūrėjui, be jokių išlygų, be jokių atsikalbinėjimų.

Ar Jums patiks žaisti su Cortazaru? Be abejo, ne visiems. Tačiau norintiems susirungti su šiuo rašytoju patariu pradėti kaip tik nuo šios knygos. Žaidimas baigtas? Anaiptol. Žaidimas tik prasideda!

originally posted: PinigųKarta

Įsimylėjėlių žodynas: miela

Yra gerų knygų. Yra visai prastų. Dar – yra tiesiog mielos knygos. D. Levithano „Įsimylėjėlių žodynas” man yra būtent iš tokių – mielų – knygų. 

Keista nuomonė apie knygą, kurioje gvildenama neištikimybės tema, tiesa? Tačiau šis neįprastos formos romanas-žodynas sužavi savo jautrumu, poetiška kalba ir atvirumu. Nors yra ir skyrių, kuriose viskas išrėžiama tiesiai šviesiai: 

„Kartais mums besimylint aš svajoju, kad ant tavo nugaros būtų mažas mygtukas, kurį galėčiau paspausti ir tu greičiau baigtum.“ 

Su knygos veikėjais susipažįstame prie raidės A, jų pirmojo pasimatymo metu. Abberant – neįprastas (vertimo dėka „Įsimylėjėlių žodynas“ tampa „Anglų-lietuvių kalbų įsimylėjėlių žodynu“). Raidė po raidės, žodis po žodžio, iš šykščių užuominų ir atvirų tekstų susidėliojame šios poros paveikslą – kaip jie surado vienas kitą, kaip įsimylėjo ir kas buvo po to. Tas „po to“ – sąlyginis, žodyne nesilaikoma „santykių chronologijos“, todėl apie josneištikimybę jam sužinome gan greitai. Pernelyg greitai – jau spėję susižavėti pasakotoju, bet dar nepamilę tos, apie kurią jis pasakoja. 

„Visą šį laiką kūriau mūsų santykius. Bet vieną naktį palikau langą atvirą ir jie pradėjo rūdyti.“ 

„Žodynas“ su begaliniu jautrumu aprašo skaudų perėjimą nuo partnerio idealizavimo iki... turbūt turėtume tai pavadinti „objektyvia tiesa“. Jam tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ji dar kurį laiką nuo susipažinimo susitikinėjo su kitais. Jis buvo tvarkingas, o ji nuolat palikinėjo dantų pastos tūbelę neužsuktą (taip, žinau, baisi nuodėmė). Ir dar daugybė kitų smulkmenų, galiausiai pavirtusių į tai: 

Mano ištikimybė buvo tokia pat begalvė, kaip tavo nuopuolis. Mano manymu, galėjo nutikti įvairiausi blogi dalykai, bet nemaniau, kad nutiks tai.
– Tai buvo klaida, – pasakei.
Žiauriausia, kad jaučiausi taip, lyg suklydęs būčiau aš, nes tavimi pasitikėjau. 

Romano pradžioje man buvo kilusi asociacija su sentencijomis iš kramtomos gumos „Love is...“, tačiau greitai atsikračiau panašių minčių. Tai ne visai tai – jau vien dėl to, jog rašytojas savo „žodynui“ parinko gana neįprastus žodžius – paprastai tokių nepavartosite, kalbėdami apie meilę. Čia rasite catalyst – katalizatorių, paleontology – paleontologiją ar latitude – platumą. 

Rasite ir love – meilę. 

Tiesa, ši sąvoka žodyne aprašoma vos dviem žodžiai – „Nė nebandysiu“. Tai vienas trumpiausių knygos skyrių – po celibato, kuriam aprašyti užteko vos vieno žodžio – „Nerasta.“ 

Gal ir iš tiesų, nė neverta bandyti aprašyti šios knygos. Mane sužavėjo jos graži kalba, lakoniškumas, šmaikštumas – net jei tai tėra tik kaukė, po kuria pasislėpęs tikras skausmas. Jei norite ko nors mielo, bet ne pernelyg saldaus – ji bus kaip tik.