Prieš audrą

Diane Chamberlain romanas „Prieš audrą“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Panašiai kaip Jodi Picoult knygose (jos gerbėjams ši knyga turėtų patikti), čia bandoma žvelgti plačiau – sekamas pasakojimas tėra priemonė atkreipti skaitytojų dėmesį į tam tikras socialines problemas. Iškeliamos moralinės dilemos – šį kartą rašytoja mūsų klausia, ar tie, kurie yra kitokie, tie, kurių nesuprantame, yra pavojingi? Ar verta pasikliauti motiniška nuojauta, kad tavo vaikas negalėtų padaryti to, kuo yra kaltinamas? Ar galime guldyti galva už tuos, kuriuos mylime? Ar tikrai juos pažįstame?

Pirmuose knygos skyriuose susipažįstame su veikėjais – Endžiu, gimusiu su vaisiaus alkoholiniu sindromu, jo (visiškai sveika) sese Mege, mama Lorele, dėde Markusu. Visi jie (paeiliui) tampa šios istorijos pasakotojais. Veikėjų knygoje yra, žinoma, ir daugiau, tačiau apie juos sužinome tik iš kitų pasakotojų lūpų. Kai kurių šalutinių (nors gan svarbių) veikėjų charakteriai man atrodo silpnokai išpildyti – tad norėčiau, kad rašytoja ir jiems būtų suteikusi balso teisę, gal tai padėtų juos geriau pažinti.

Supleškėjus bažnyčiai, kitoks, vaikų nemėgiamas Endis tampa didvyriu – jo dėka išsigelbėja beveik visi, tąkart dalyvavę renginyje. Tačiau, ar įmanoma, jog planuoti nesugebantis paauglys pats sukėlė šį gaisrą? Ir kam? Nejaugi vien tam, kad galėtų pasipuikuoti prieš draugus? Netrukus sužinome, kad tai tikrai tyčinis padegimas. Ir visi įkalčiai rodo į Endį.

Tai dabartis.

Yra ir kita „laiko juosta“. Šiandien Lorelė atrodo panaši į pavyzdingą motiną. Jos santykiai su sūnumi – verti pavydo, tačiau kodėl jam buvo diagnozuotas vaisiaus alkoholinis sindromas? Tarp Lorelės ir vyresnėlės dukros, Megės, jaučiama tam tikra įtampa. Keisti yra ir Lorelės santykiai su Markusu, jos mirusio vyro broliu. Kodėl Megė jaučiasi apleista? Kodėl Lorelė mano, jog dėl jos vyro mirties kaltas Markusas? Visa tai – praeitis, stipriai įtakojanti dabartį. Lorelės praeities klaidos.

Beje, apie klaidas... Diane Chamberlain tikriausiai norėtų, kad jos žodžio jėga nublokštų mane, paskatintų irtis pirmyn ir nesigręžioti – tiesiog pasiduoti jos pasakojamai istorijai, ir nemąstyti.

Aš taip nemoku.

Tokios knygos man yra tarsi smegenų mankšta.

Pavyzdžiui, skyriuje, datuojamame 1984-1987, perskaičiusi apie Lorelę, bendraujančią elektroniniu paštu, puoliau ieškoti informacijos, ar tais laikais elektroninis paštas buvo prieinamas paprastiems žmonėms. Abejoju. Be to, atrodo, kad užtikau tekste dar keletą anachronizmų...

Nesupraskite manęs neteisingai. Aš moku įsijausti į pasakojimą. Tačiau tuo pat metu man įdomu ir tai, kaip šis pasakojimas yra konstruojamas. Visos smulkmenos, rašytojos atliktas „juodas“ darbas. Mano smegenys dirba, ieškodamos klaidų, neatitikimų. Tikrindamos, ar namų darbus rašytoja atliko dešimtukui. Juk romane svarbus ne tik sakinių grožis. Svarbus ir pasitikėjimas rašytoju. Aš nesu tikra, jog šia prasme galiu pasitikėti Diane Chamberlain.

Tačiau jos pasakojama istorija tikrai įtraukianti. Ir...aš tikrai nepasakosiu, kaip viskas klostėsi. Iš manęs nesužinosite, ar Endis iš tiesų kaltas dėl padegimo. Siūlau nespėlioti – greičiausiai neatspėsite. Rašytoja visais įmanomais būdais bando suklaidinti savo skaitytojus. Ji stengiasi vedžioti mus už nosies, numesdama kokį gardų kąsnelį, užuominą, iš kurios turėtų būti „viskas aišku“. Galiu jus patikinti: niekas netaps aišku iki pat pabaigos. Visos užuominos – feikas. O jei pagavote kabliuką – tiesiog perskaitykite.

Kodėl aš netapau kale

Prieš gerą mėnesį, Sherry Argov knygai „Kodėl vyrai myli kales“ sugrįžus į knygynus, stebėjau visuotinį dailiosios lyties atstovių pamišimą – ši knyga buvo graibstoma iš lentynų. O tai šiais (vis-dar-kriziniais) laikais ne toks jau dažnas atvejis. Taigi, ši apžvalga gimė iš smalsumo. O smalsumas...patys žinote.

Jei manęs kas paklaustų, ar norėčiau tapti „kale“, atsakymas greičiausiai būtų neigiamas. Labai jau įtartinos šio žodžio konotacijos (ir tai nėra vertėjo išmyslas – originale taip pat figūruoja bitch). Pati autorė teigia, jog skaitydami jos knygą, turėtume pamiršti apie „įprastas“ kales:

Moterys turėtų pakeisti savo požiūrį į žodžio „kalė“ reikšmę. Kalė – puiki moteris. Ji saldi kaip Džiordžijos valstijoje augantys persikai. Šypsosi ir yra moteriška.

Atleiskit už mano ribotumą – kad ir kaip ją begirtų, man kalė visada liks kale. Nelabai malonus žmogus, net jei šypsosi. Ypač kai šypsosi.

Bet palikime kales ramybėje ir pereinam prie esmės. „Kodėl vyrai myli kales“ – knyga apie tai, kaip suvilioti, prisijaukinti ir išmokyti valgyti mums, moterims, iš rankų. Kalba apie vyrus, žinoma. Ne apie kokį laukinį gyvūnėlį, nors skamba išties panašiai.

Autorė savo skaitytojoms bando įkalti į galvą, jog jos visų pirma turi išlikti orios. Gyventi sau, ne dėl vyrų. Pagirtina, žinoma. Tačiau čia prasideda visas linksmumas.

Katės ir pelės žaidimai, kurie moterims atrodo kvaili, vyrams tikrai labai patinka. Tai esminis šių dviejų lyčių skirtumas. Moteriai svarbiausias tikslas dažniausiai yra pasiaukojanti draugystė. Maža to, tai beveik visada yra galutinis jos tikslas. Tačiau vyrui daugiausia malonumo teikia pati kelionė vedanti į galutinį tikslą.

Visi bandymai generalizuoti vienos ar kitos lyties atstovus man kelia šypseną ar pasipiktinimą (priklauso nuo situacijos). Ši knyga trumparegiškai perša vieną elgesio modelį, teigdama, kad rezultatas visuomet bus toks pat. Taip, deja, nebūna. Štai, pavyzdžiui, ką jums siūlo Šerė Argov tokiais atvejais, kai nenorite skalbti vyro baltinių:

„Viena mano pažįstama iš pat pradžių „sutvarkė“ skalbimo klausimą. Pačioje santuokos pradžioje raudoną medvilninį sportinį nertinį ji įmetė į skalbimo mašiną kart su baltais vyro apatiniais. Ir kad būtų užtikrinta, rodyklę pasuko ties karšto vandens padala. Jis teturėjo likusią vieną porą apatinių, kuriuos tą kartą dėvėjo. Nė vienas save gerbiantis heteroseksualus vyriškis nenorės, kad jį kas pamatytų dėvint rožinės spalvos apatinius. Pamatęs sugadintus savo drabužius jis jai pagrasino tokiais (o tokius ji ir norėjo išgirsti) žodžiais: „Daugiau niekada gyvenime nedrįsk skalbti mano apatinių.“

Na, jai pasisekė. O jei po visko jis būtų pagrasinęs kitokiais žodžiais?
Arba, štai. Sugalvojote, kad nenorite gaminti. Ne šiaip kurį vakarą tingite. Nenorite niekada, ir taškas:

Jei po kurio laiko jis netyčia vėl paprašys jūsų pagaminti vakarienę, paprasčiausiai pasiūlykite jūsų firmines vaišes: kukurūzų spragėsių, dešrelių, pyragėlį su žele, kavos, užsigardžiavimui mėtinį saldainį ir… pradėkite puoštis, nes nepraėjus nė valandai jau turėsite rezervuotas vietas restorane.

Taip, puikus būdas mylimam žmogui įtaisyti skrandžio opą.

Manote, kad tai suveiks šimtu procentų? Žmonės yra be galo skirtingi. Vieni, maitinami popkornu ir dešrelėmis, puls užsakinėti staliuko restorane, kiti puls gaminti patys. Dar kiti – pasiieškos geresnės „virėjos“ (suprask – „gyvenimo draugės“), arba perauklės esamą, įkrėsdami beržinės košės. Dar kiti su malonumu suvalgys pasiūlytą maistą. Ir valgys jį dieną iš dienos. Kai kuriems jų bus netgi nuoširdžiai skanu.

Knygoje pateikiami lyčių portretai – šabloniniai, stereotipiniai, tarsi iš statistikos metraščio. Ne visi vyrai pabėgs, vos tik sumanysite juos pagąsdinti vaikais. Tikrai savo kelyje galite sutikti tokių, kurie jūsų bendrus vaikus susiplanuos per pirmąjį pasimatymą ir vėliau su malonumu keis pampersus. Ir ką darysite tada? Bėgsite klausti Šerės patarimo? Pasiskųsite, kad Šerė apie tai nerašė?

Vyras visada nori to, ko negali turėti

– taria Šerė Argov ir liepia išlikti paslaptingoms, nepriklausomoms, vienu žodžiu, bėgti, kad vyrai galėtų jus vytis. Tik štai autorė pamiršo parašyti, kiek laiko galima žaisti šį žaidimą. Mėnesį? Metus? Visą gyvenimą? Medžioklė – varginantis užsiėmimas tiek medžiotojui, tiek jo aukai. Pavargęs medžiotojas susiras lengvesnį grobį. Visą gyvenimą bėganti auka galiausiai susivoks, kad eikvoja savo energiją veltui.

Rašytojos patarimai gali tikti jaunoms, nepriklausomoms moterims, kurios tik žvalgosi jaunikių rinkoje. Jei pragyvenusi santuokoje trisdešimt metų staiga panorėsite viską keisti iš pagrindų, dažnas vyras pasukios pirštą prie smilkinio ir eis žiūrėti futbolo.

Tokiu atveju, kad vėl sugrąžintų tą seksualią kibirkštėlę, pirmiausia moteris turi visą dėmesį ir energiją skirti sau.

Žinoma, tai gali suveikti. Bet nebūtinai. O ką, jei jūsų vyras jau numatęs kitą auką – tik ir laukia, kol jūs pradėsite „visą dėmesį ir energiją skirti sau“, kad jis tuo metu galėtų juos skirti kitai? Kaži, kiek pusėtinų santuokų sugriovė Šerės Argov gyvenimiški patarimai?

Ak, aš anaiptol neteigiu, kad moters gyvenimas turėtų suktis vien apie vyrą. Tačiau yra moterų, kurios būtent taip mato savo hm...paskirtį. Joms ta pusėtina santuoka visuomet bus geriau už atgautą orumą, kurio, atsiprašant, nėra kur dėti. Ne visos moterys nori būti nepriklausomos. Ne visos nori tapti kalėmis.

Negaliu pasakyti, jog žinau laimingų santykių receptą, toli gražu. Tačiau nemanau, kad ir Šerė Argov ji žino. Beje, jei jau apie tai prakalbome. Man, kaip ir milijonams kitų jos skaitytojų kilo natūralus klausimas – kaži, kaip klostosi jos asmeninis gyvenimas? Jau pasiekta kalės stadija? Ir..neradau nieko. Tik glaustą leidėjų pateikiamą informaciją apie jos straipsnius amerikietiškose žurnaluose. Galbūt Šerė Argov tiesiog kruopščiai saugo savo privatumą. Galbūt yra pagiežinga senmergė. Arba pasilinksminti sumanęs vyrukas.

Apibendrinant: ši knyga būtų visai skaitoma, jei nebūtų tokia kategoriška. Kita vertus, tokiu atveju jos turbūt niekas neskaitytų.