Yra knygų, kurios užkabina nuo pat pirmo puslapio – priverčia suklusti ir
nebepaleidžia iš savo pinklių. Yra ir tokių, kurias reikia jaukintis iš lėto,
tokios, kurios nėra linkusios atsiverti pirmam pasitaikiusiam skaitytojui. Vedžiodamos
už nosies, jos tarsi stengiasi atbaidyti neprašytus svečius. Atrodo, jog Lenos
Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ – kaip tik iš pastarųjų.
Bet ar tik nesudėtingos knygos yra vertos skaitymo? Pradėjau, neužkabino,
numečiau – nes juk pasaulyje yra daugybė knygų, kurių dar neskaitėme? Šią knygą
skaičiau ilgai, leidausi jos mulkinama, ir baigusi galėjau pasakyti tik viena –
dieve, kokia ji nuostabi! Raganiškai drąsi, kartais paini ir aistringa, kartais
santūri.
Jei kas klaustų, apie ką ji (visada atsiranda tokių, kurie to klausia), bandyčiau
išsisukti su paprastu, nors ne itin tiksliu „apie gyvenimą“:
„Kada tu liausies ieškoti
žmonėse savo atvaizdo, lu? paklausė manęs gveniverė, kad ir ką sutiktum –
birmos maldininką ar egipto maitlesį, pirmiausia džiaugiesi, kad sutikai
plevenantį, akylai žvelgiantį, panašų į save, ir net kai matai, kad jo burna
kruvina, manai jį esant vegetarą, kartelį pataikiusį ne į tas duris”
Jei toks atsakymas netenkintų, tuomet sakyčiau – apie meilę:
„[...] jeigu ką nors myli, tu
matai, kas jame keista, ir jauti, kas klaiku, ir matai visą jo snūdų dumblą ir
žalią dugno miglą, ir jame ankančią dievišką galią. Bet tu nebijai, visa, kas
keista, tau atrodo paaiškinama, o kas klaiku – beveik prijaukinta, ir jei esi
klausiamas: kaip tu tai pakenti, ar tiesiog – kaip šitaip? – tu net ne iškart
supranti, apie ką kalbama.“
Tačiau niekai visa tai. Tokio kalibro knygos neturi jokio „apie ką“. Jos
tiesiog yra. Daugiasluoksnės, artimos. Sudėtingos, su begale išnašų, ir kartu paprastos,
nes grožis slypi paprastume. Jas norisi cituoti, ką ten cituoti – išmokti
mintinai:
„Keista vis dėlto skaityti
tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai ir priežodžiai, išgirsti
vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios į
tėvo, iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų
puslapių, apsiskelbia — štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir
įsirašė sąsiuvinin! ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje ir vedžiodavo savo
plona permatoma nosimi šitas eilutes!“
Girdžiu nepasitenkinimo murmesį – na, pasakyk pagaliau, neišsisukinėdama,
apie ką knygą, apie ką? Gerai. „Akmeniniai klevai“ – šeimos istorija. Čia
miršta žmonės, jų vietas užima nauji, čia seserys pešasi dėl kavalierių, o
piktos pamotės nepasidalina turto. Tai fasadinė romano pusė.
Tačiau neapsigaukite. Išlikite budrūs. Čia viskas netikra – rasite kuo
tikriausius žmones-vaiduoklius, niekuomet neįvykusių nutikimų aprašymus, net
dienoraščiais, ir tais negalima pasitikėti. Ypač jais. Dienoraščiai šioje
knygoje neaprašo įvykių. Jie, tarsi burtaknygė, saugo, kad šie nenutiktų iš
tikrųjų.
O šalia „Akmeninių klevų“ (tai – skurstančio pensiono pavadinimas)
niekuomet neaugo jokie klevai...
Keistai išskydęs čia yra ir pats Laikas. Nors kiekvienas skyrelis yra
datuojamas (XX amžiaus pabaiga – XXI pradžia), ne iš karto susivoki, apie kokį
laikotarpį skaitai – pradžioje ištrauka iš senovinės vaistažolių knygos, toliau
viduramžiais atsiduodanti raganų medžioklė ir viskas stojasi į savo vietas, kai
romane, iš už uždarų durų pasigirsta Limp Bizkit...
Vertinantiems Žodį, ši knyga taps tikra atgaiva sielai. Ir nors pati autorė
teigia, jog jos kūryba yra bene neišverčiama, poetas Vladas Braziūnas su šia
užduotimi susidorojo savitai. Ir puikiai.
Ar esate patyrę tą jausmą, kai apie perskaitytą knygą norėtumėte papasakoti
visam pasauliui? Tuomet suprasite, ką jaučiu dabar – tą susijaudinimą, tarsi
atskleidus didžiausią paslaptį, ir neviltį, nes viskas, ką parašiau, neprilygsta
aprašomai knygai... Štai kokie tie „Akmeniniai klevai“.
