„Akmeniniai klevai“: papasakoti gyvenimą

Yra knygų, kurios užkabina nuo pat pirmo puslapio – priverčia suklusti ir nebepaleidžia iš savo pinklių. Yra ir tokių, kurias reikia jaukintis iš lėto, tokios, kurios nėra linkusios atsiverti pirmam pasitaikiusiam skaitytojui. Vedžiodamos už nosies, jos tarsi stengiasi atbaidyti neprašytus svečius. Atrodo, jog Lenos Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ – kaip tik iš pastarųjų.

Bet ar tik nesudėtingos knygos yra vertos skaitymo? Pradėjau, neužkabino, numečiau – nes juk pasaulyje yra daugybė knygų, kurių dar neskaitėme? Šią knygą skaičiau ilgai, leidausi jos mulkinama, ir baigusi galėjau pasakyti tik viena – dieve, kokia ji nuostabi! Raganiškai drąsi, kartais paini ir aistringa, kartais santūri.

Jei kas klaustų, apie ką ji (visada atsiranda tokių, kurie to klausia), bandyčiau išsisukti su paprastu, nors ne itin tiksliu „apie gyvenimą“:

„Kada tu liausies ieškoti žmonėse savo atvaizdo, lu? paklausė manęs gveniverė, kad ir ką sutiktum – birmos maldininką ar egipto maitlesį, pirmiausia džiaugiesi, kad sutikai plevenantį, akylai žvelgiantį, panašų į save, ir net kai matai, kad jo burna kruvina, manai jį esant vegetarą, kartelį pataikiusį ne į tas duris”

Jei toks atsakymas netenkintų, tuomet  sakyčiau – apie meilę:

„[...] jeigu ką nors myli, tu matai, kas jame keista, ir jauti, kas klaiku, ir matai visą jo snūdų dumblą ir žalią dugno miglą, ir jame ankančią dievišką galią. Bet tu nebijai, visa, kas keista, tau atrodo paaiškinama, o kas klaiku – beveik prijaukinta, ir jei esi klausiamas: kaip tu tai pakenti, ar tiesiog – kaip šitaip? – tu net ne iškart supranti, apie ką kalbama.“

Tačiau niekai visa tai. Tokio kalibro knygos neturi jokio „apie ką“. Jos tiesiog yra. Daugiasluoksnės, artimos. Sudėtingos, su begale išnašų, ir kartu paprastos, nes grožis slypi paprastume. Jas norisi cituoti, ką ten cituoti – išmokti mintinai:

„Keista vis dėlto skaityti tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai ir priežodžiai, išgirsti vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios į tėvo, iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų puslapių, apsiskelbia — štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir įsirašė sąsiuvinin! ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje ir vedžiodavo savo plona permatoma nosimi šitas eilutes!“

Girdžiu nepasitenkinimo murmesį – na, pasakyk pagaliau, neišsisukinėdama, apie ką knygą, apie ką? Gerai. „Akmeniniai klevai“ – šeimos istorija. Čia miršta žmonės, jų vietas užima nauji, čia seserys pešasi dėl kavalierių, o piktos pamotės nepasidalina turto. Tai fasadinė romano pusė.

Tačiau neapsigaukite. Išlikite budrūs. Čia viskas netikra – rasite kuo tikriausius žmones-vaiduoklius, niekuomet neįvykusių nutikimų aprašymus, net dienoraščiais, ir tais negalima pasitikėti. Ypač jais. Dienoraščiai šioje knygoje neaprašo įvykių. Jie, tarsi burtaknygė, saugo, kad šie nenutiktų iš tikrųjų.

O šalia „Akmeninių klevų“ (tai – skurstančio pensiono pavadinimas) niekuomet neaugo jokie klevai...

Keistai išskydęs čia yra ir pats Laikas. Nors kiekvienas skyrelis yra datuojamas (XX amžiaus pabaiga – XXI pradžia), ne iš karto susivoki, apie kokį laikotarpį skaitai – pradžioje ištrauka iš senovinės vaistažolių knygos, toliau viduramžiais atsiduodanti raganų medžioklė ir viskas stojasi į savo vietas, kai romane, iš už uždarų durų pasigirsta Limp Bizkit...

Vertinantiems Žodį, ši knyga taps tikra atgaiva sielai. Ir nors pati autorė teigia, jog jos kūryba yra bene neišverčiama, poetas Vladas Braziūnas su šia užduotimi susidorojo savitai. Ir puikiai.

Ar esate patyrę tą jausmą, kai apie perskaitytą knygą norėtumėte papasakoti visam pasauliui? Tuomet suprasite, ką jaučiu dabar – tą susijaudinimą, tarsi atskleidus didžiausią paslaptį, ir neviltį, nes viskas, ką parašiau, neprilygsta aprašomai knygai... Štai kokie tie „Akmeniniai klevai“.