Persikraustymas, net tuomet, kai nėra priverstinis, nėra labai maloni
patirtis. Ką jau bekalbėsi apie Didįjį Persikraustymą, kokį savo knygoje „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ aprašo
konditerijos šefas David Lebovitz – iš gimtųjų Valstijų tiesiai į Paryžių.
Nebuvo lengva, ir anaiptol ne viskas klostėsi pagal planą – pradedant
pamestu (ir vis dar neatsiradusiu) bagažu, baigiant nuotoliniu būdu išnuomotu
butu, kuris pasirodo netinkamas gyventi... Tačiau Davidas nenuleidžia rankų ir
negrįžta atgal. Priešingai, jis pasiryžta perprasti, užkariauti ir... aprašyti
Paryžių.
„Gyvendami kitoje šalyje,
turite perprasti nusistovėjusias taisykles ir jomis vadovautis, ypač jei
ketinate čia pasilikti. Ir man teko daug išmokti“.
Savo patirtį svečioje šalyje jau yra aprašę nemažai rašytojų, žurnalistų ar
kitų profesijų atstovų. Dalis jų knygų skirta Prancūzijai. Kuo išskirtinė Davido
Lebovitz knyga? Visų pirma, jo profesija. Kas gi kitas papasakos jums, kur rasti
skaniausio pasaulyje šokolado, aplenkiant populiariausias, turistų lankomas
vietas – pats Davidas nėra linkęs už maistą pakloti daug pinigų.
Tačiau ne tik tai. Taiklios ir dažnai ironiškos Davido pastabos apie
paryžiečius, tikiu, padės išgyventi ne vienam atvykėliui. Ypač tiems, kurie
turi drąsos Paryžiuje apsistoti ilgam.
Pirma pamoka: su paryžiečiais nėra lengva.
Kai jie sako: „Ne“, jie turi
galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Grąžinamų
prekių mes nepriimame“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Šis daiktas
nesugedęs“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Šiems
vaistams jums reikia recepto“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Restorane
nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Restorane
nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Restorane yra užtektinai amerikiečių.“
Tačiau Davidas, būdamas amerikiečiu, knygą skiria pirmiausiai savo tėvynainiams
(nors, pradėjęs laikyti save paryžiečiu, dažnai šioje knygoje juos pašiepia).
Kaip bebūtų keista, nemažai dalykų, su kuriais jis susidūrė Paryžiuje, yra gan
paplitę ir Lietuvoje – nustebau sužinojusi, kad turime daugiau bendro, nei
galima būtų pagalvoti. Ir ne vien neigiamus dalykus – tiesiog neįprastus
amerikiečiams: grindų skudurus, viešųjų tualetų trūkumą, „tu“ ir „jūs“ skyrimą,
ligoninės tvarką ar vonios kambario šviesos jungiklius už šio kambario ribų.
Todėl skaitydami kai kurias Davido pastabas galite gūžtelti pečiais arba
išpūsti krūtinę – ir mes gyvename kaip paryžiečiai!
Netrūksta ir komiškų situacijų, dažnai susijusių su kalbos nemokėjimu ar
įpročiu skaityti visas raides 0 juk jos ne be reikalo parašytos. Tokių –
didesnių ar mažesnių – kuriozų ir nesusipratimų čia rasite ne vieną.
Knygoje, kaip ir reikėjo tikėtis, yra ir receptai. Jų išbandyti dar neteko,
tačiau vien aprašymai skamba nuostabiai. Todėl šiek tiek gaila, kad šiai knygai
buvo parinktas būtent toks formatas – vos ne kišeninis dydis, mažas šriftas,
plonas, ne itin kokybiškas popierius, nespalvotos, dažnai neryškios nuotraukos.
Iš visų knygoje pateikiamų receptų sklinda nepakartojamas aromatas – gaila, kad
knygos apipavidalinimas jį užgožia.
Tačiau nepaisant visko, „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ tai puikus vadovas – iš šios knygos sužinosite,
kaip elgtis Paryžiuje (ir kaip geriau nesielgti), ko vengti ir ko reikalauti,
ko tikėtis iš gydytojo, mėsininko, šokolado pardavėjo ar turgaus prekeivio,
kokie pavojai gali tykoti gatvėje, jogos ar prancūzų kalbos pamokoje, kodėl
kavinėse negausite cafe au lait, o svečiuose
– net paprasto vandens – taigi išsamiai
apie tai, kaip išgyventi Paryžiuje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą