Cukruota žuvis: tolstantis pietų padėklas

Yra knygos, kurių autoriai, dažnai – žurnalistai su „pakabintais liežuviais“ – moka „gerai pašnekėti“, todėl iš jų ir jų kūrinių tikimasi labai daug. Gaila, tačiau tokios knygos dažnai nepateisina lūkesčių. Taip man nutiko su Audronės Urbonaitės „Cukruota žuvimi“.

Apie ką turėjo būti šis romanas? Penkiasdešimtmetė žurnalistė paliekama su anūke, kurios motina – kinė. Žurnalistė kaktomuša susiduria su kita kultūra. Palikęs vaiką žurnalistės sūnus dingsta kaip į… vandeningą kinų sriubą, vėliau dingsta ir pati anūkė, dar vėliau moteris sumano važiuoti į Kiniją, ieškoti marčios… Įtemptame siužete viena kinė (marti) painiojasi su kita (anūke), veiksmo vieta šokinėja nuo Kinijos prie Lietuvos, o mano smegenys „pasijuto“ tarsi kepinamos wok keptuvėje.

„Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.

Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.

Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.“

Užkabina, tiesa? Aš taip pat užkibau. Juolab, kad kaimynystėje esantis Vilniaus „kinų kvartalas“ – Algirdo gatvė – mano sielai yra gana artimas.

Tik to komiško pasakojimo man užčiuopti nepavyko, nors dievulis mato, aš tikrai stengiausi. Ir net kikenau skaitydama, kartais šiek tiek avansu, kartais tiesiog todėl, kad štai man pavyko pagauti autorės mintį. Tų minčių buvo nemažai. Ir jos įdomios, šmaikščios, (savi)ironiškos. Tik į romaną, sklandų pasakojimą, o jau ypač į žadėtą komišką pasakojimą visa tai man taip ir nesusidėliojo.

Skaitydama „Cukruotą žuvį“ jaučiausi tarsi bėgdama paskui autorę – o ji, nešina padėklu su „Cukruota žuvimi“, vis tolo nuo manęs, tolo.

Taip ir likau alkana.