2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Faktai ir šypsenos: čekuoliškumo esencija


Algimanto Čekuolio vardą žino daugelis (nedrįstu sakyti visi – nes visuomet atsiras tokių, kurie ko nors nežino), net jei nėra matę jo laidų ar (tuo labiau) skaitę jo knygų.  Šiemet išleista „Faktai ir šypsenos“ – jau ketvirtoji. Man tai buvo pirma pažintis su Algimantu Čekuoliu kaip rašytoju.
Kas buvo nuostabiausia šioje knygoje – tas „čekuoliškumo“ jausmas. Skaitydamas jautiesi taip, tarsi girdėtum p. Čekuolio balsą. Jo intonacijas, tą savotišką sakinių dėliojimo ir faktų pateikimo būdą. Jautiesi taip, tarsi žiūrėtum laidą – tik vaizdus tenka išsigalvoti patiems.
Tai ir stebino, ir privertė nusišypsoti, ir šiek tiek trukdė. Toks knygos formatas, tarsi ji būtų rašyta nustatyto ilgio laidai, neleido išsiplėsti.
Paaiškinsiu plačiau. Knyga yra padalyta į 59 temas, šios sujungtos į skyrius. 59 temos tokios nedidelės apimties knygai yra tikrai nemažai. Todėl pateiktos temos, nors tikrai įdomios, o neretai ir kontraversiškos, yra tarsi užmesti kabliukai – pradedi skaityti, užkimbi, o tema ima ir pasibaigia. Prasideda nauja, ir istorija kartojasi vėl iš naujo. Kartais grįžtama prie jau aptartų dalykų, tačiau dažniausiai tik tam, kad skaitytojui būtų priminta, kad „apie tai jau kalbėjome“. Dažnai istorijos pabaigoje pateikiamas „moralas“ prašyte prašosi naujos temos, iškelia naujus klausimus, dažnai – ištisą laviną naujų klausimų – tačiau taškas lieka tašku. Važiuojam toliau.
Todėl skaitydama „Faktus ir šypsenas“ vis pasvajodavau apie „Čekuolio enciklopediją“ – tekstą-upę, kuriame vienos temos pabaiga būtų kitos pradžia, o iš kiekvienos didesnės vagos išplauktų dar po keletą temų–upelių.
Žinoma, tai tik mano svajonė. O ir dažnam skaitytojui užteks to, ką gaus – ir faktų, ir šypsenų. Vienas kitas pabandys į iškilusius klausimus atsakyti savarankiškai, skaitydamas užsienio spaudą, naršydamas internete. O yra ką panarstyti – temų spektras yra iš tiesų įspūdingas. Nuo komunikacijos būdų senovėje iki futbolo atsiradimo istorijos, nuo darželinukų auklėjimo iki karo ir politikos. Nuostabu tai, kad A. Čekuolis rašo taip, tarsi visa tai, apie ką yra pasakojama, būtų žinoma visiems. Tarsi mokytojas, tačiau kaip lygus lygiems. Ir net jei tekste, tarsi netyčia prasprūsta „kai paskutinįsyk buvau Afganistane“, tai nuskamba labai natūraliai – tarsi visi esame bent kartą ten buvę. Galbūt todėl jam viskas atleidžiama – skaityti Čekuolį yra lengva ir įdomu. Tik tiek, kad norisi vis daugiau.

4 komentarai:

Akvedukas rašė...

" nes visuomet atsiras tokių, kurie ko nors nežino" kaip mane kartais nervina tokie žmonės. NORS, ne visada galima juos kaltinti.. Ir kalbu aš bendrų bendriausiai, ne tik apie Čekuolį.

KZL rašė...

O ko cia nervintis? Nelabai suprantu. Siandieniam gyvenime yra tiek infomracijos, kad labai lengva ko nors nezinoti. As prisipazystu, kad paskutiniu metu gan daznai jauciuosi iskritus is medzio ir nezinau vieno ar kito dalyko. Ir nematau cia nieko baisaus, tuo labiau nervinancio.

Akvedukas rašė...

Nekalbu apie naujas naujoves, kurių yra tikrai daug. Omenyje turiu tai, kad daugelis net nežino, kas tas Maironis ar Just. Marcinkevičius.:) Vien tai, kad lankėm mokyklą turėtų kažką reikšti, bet deja.:))

vonioje rašė...

oi, Akvedukai, jaunatviškas maksimalizmas kalba tavo lūpomis ir pirštais :]