Saldus gyvenimas Paryžiuje: kaip išgyventi

Persikraustymas, net tuomet, kai nėra priverstinis, nėra labai maloni patirtis. Ką jau bekalbėsi apie Didįjį Persikraustymą, kokį savo knygoje „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ aprašo konditerijos šefas David Lebovitz – iš gimtųjų Valstijų tiesiai į Paryžių.

Nebuvo lengva, ir anaiptol ne viskas klostėsi pagal planą – pradedant pamestu (ir vis dar neatsiradusiu) bagažu, baigiant nuotoliniu būdu išnuomotu butu, kuris pasirodo netinkamas gyventi... Tačiau Davidas nenuleidžia rankų ir negrįžta atgal. Priešingai, jis pasiryžta perprasti, užkariauti ir... aprašyti Paryžių.

„Gyvendami kitoje šalyje, turite perprasti nusistovėjusias taisykles ir jomis vadovautis, ypač jei ketinate čia pasilikti. Ir man teko daug išmokti“.

Savo patirtį svečioje šalyje jau yra aprašę nemažai rašytojų, žurnalistų ar kitų profesijų atstovų. Dalis jų knygų skirta Prancūzijai. Kuo išskirtinė Davido Lebovitz knyga? Visų pirma, jo profesija. Kas gi kitas papasakos jums, kur rasti skaniausio pasaulyje šokolado, aplenkiant populiariausias, turistų lankomas vietas – pats Davidas nėra linkęs už maistą pakloti daug pinigų.

Tačiau ne tik tai. Taiklios ir dažnai ironiškos Davido pastabos apie paryžiečius, tikiu, padės išgyventi ne vienam atvykėliui. Ypač tiems, kurie turi drąsos Paryžiuje apsistoti ilgam.

Pirma pamoka: su paryžiečiais nėra lengva.

Kai jie sako: „Ne“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Grąžinamų prekių mes nepriimame“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Šis daiktas nesugedęs“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Šiems vaistams jums reikia recepto“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Restorane nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Restorane nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Restorane yra užtektinai amerikiečių.“

Tačiau Davidas, būdamas amerikiečiu, knygą skiria pirmiausiai savo tėvynainiams (nors, pradėjęs laikyti save paryžiečiu, dažnai šioje knygoje juos pašiepia). Kaip bebūtų keista, nemažai dalykų, su kuriais jis susidūrė Paryžiuje, yra gan paplitę ir Lietuvoje – nustebau sužinojusi, kad turime daugiau bendro, nei galima būtų pagalvoti. Ir ne vien neigiamus dalykus – tiesiog neįprastus amerikiečiams: grindų skudurus, viešųjų tualetų trūkumą, „tu“ ir „jūs“ skyrimą, ligoninės tvarką ar vonios kambario šviesos jungiklius už šio kambario ribų. Todėl skaitydami kai kurias Davido pastabas galite gūžtelti pečiais arba išpūsti krūtinę – ir mes gyvename kaip paryžiečiai!

Netrūksta ir komiškų situacijų, dažnai susijusių su kalbos nemokėjimu ar įpročiu skaityti visas raides 0 juk jos ne be reikalo parašytos. Tokių – didesnių ar mažesnių – kuriozų ir nesusipratimų čia rasite ne vieną.

Knygoje, kaip ir reikėjo tikėtis, yra ir receptai. Jų išbandyti dar neteko, tačiau vien aprašymai skamba nuostabiai. Todėl šiek tiek gaila, kad šiai knygai buvo parinktas būtent toks formatas – vos ne kišeninis dydis, mažas šriftas, plonas, ne itin kokybiškas popierius, nespalvotos, dažnai neryškios nuotraukos. Iš visų knygoje pateikiamų receptų sklinda nepakartojamas aromatas – gaila, kad knygos apipavidalinimas jį užgožia.

Tačiau nepaisant visko, „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ tai puikus vadovas – iš šios knygos sužinosite, kaip elgtis Paryžiuje (ir kaip geriau nesielgti), ko vengti ir ko reikalauti, ko tikėtis iš gydytojo, mėsininko, šokolado pardavėjo ar turgaus prekeivio, kokie pavojai gali tykoti gatvėje, jogos ar prancūzų kalbos pamokoje, kodėl kavinėse negausite cafe au lait, o svečiuose – net paprasto vandens –  taigi išsamiai apie tai, kaip išgyventi Paryžiuje.

Faktai ir šypsenos: čekuoliškumo esencija

Algimanto Čekuolio vardą žino daugelis (nedrįstu sakyti visi – nes visuomet atsiras tokių, kurie ko nors nežino), net jei nėra matę jo laidų ar (tuo labiau) skaitę jo knygų.  Šiemet išleista „Faktai ir šypsenos“ – jau ketvirtoji. Man tai buvo pirma pažintis su Algimantu Čekuoliu kaip rašytoju.

Kas buvo nuostabiausia šioje knygoje – tas „čekuoliškumo“ jausmas. Skaitydamas jautiesi taip, tarsi girdėtum p. Čekuolio balsą. Jo intonacijas, tą savotišką sakinių dėliojimo ir faktų pateikimo būdą. Jautiesi taip, tarsi žiūrėtum laidą – tik vaizdus tenka išsigalvoti patiems.

Tai ir stebino, ir privertė nusišypsoti, ir šiek tiek trukdė. Toks knygos formatas, tarsi ji būtų rašyta nustatyto ilgio laidai, neleido išsiplėsti.

Paaiškinsiu plačiau. Knyga yra padalyta į 59 temas, šios sujungtos į skyrius. 59 temos tokios nedidelės apimties knygai yra tikrai nemažai. Todėl pateiktos temos, nors tikrai įdomios, o neretai ir kontraversiškos, yra tarsi užmesti kabliukai – pradedi skaityti, užkimbi, o tema ima ir pasibaigia. Prasideda nauja, ir istorija kartojasi vėl iš naujo. Kartais grįžtama prie jau aptartų dalykų, tačiau dažniausiai tik tam, kad skaitytojui būtų priminta, kad „apie tai jau kalbėjome“. Dažnai istorijos pabaigoje pateikiamas „moralas“ prašyte prašosi naujos temos, iškelia naujus klausimus, dažnai – ištisą laviną naujų klausimų – tačiau taškas lieka tašku. Važiuojam toliau.

Todėl skaitydama „Faktus ir šypsenas“ vis pasvajodavau apie „Čekuolio enciklopediją“ – tekstą-upę, kuriame vienos temos pabaiga būtų kitos pradžia, o iš kiekvienos didesnės vagos išplauktų dar po keletą temų–upelių.

Žinoma, tai tik mano svajonė. O ir dažnam skaitytojui užteks to, ką gaus – ir faktų, ir šypsenų. Vienas kitas pabandys į iškilusius klausimus atsakyti savarankiškai, skaitydamas užsienio spaudą, naršydamas internete. O yra ką panarstyti – temų spektras yra iš tiesų įspūdingas. Nuo komunikacijos būdų senovėje iki futbolo atsiradimo istorijos, nuo darželinukų auklėjimo iki karo ir politikos. Nuostabu tai, kad A. Čekuolis rašo taip, tarsi visa tai, apie ką yra pasakojama, būtų žinoma visiems. Tarsi mokytojas, tačiau kaip lygus lygiems. Ir net jei tekste, tarsi netyčia prasprūsta „kai paskutinįsyk buvau Afganistane“, tai nuskamba labai natūraliai – tarsi visi esame bent kartą ten buvę. Galbūt todėl jam viskas atleidžiama – skaityti Čekuolį yra lengva ir įdomu. Tik tiek, kad norisi vis daugiau.

Cukruota žuvis: tolstantis pietų padėklas

Yra knygos, kurių autoriai, dažnai – žurnalistai su „pakabintais liežuviais“ – moka „gerai pašnekėti“, todėl iš jų ir jų kūrinių tikimasi labai daug. Gaila, tačiau tokios knygos dažnai nepateisina lūkesčių. Taip man nutiko su Audronės Urbonaitės „Cukruota žuvimi“.

Apie ką turėjo būti šis romanas? Penkiasdešimtmetė žurnalistė paliekama su anūke, kurios motina – kinė. Žurnalistė kaktomuša susiduria su kita kultūra. Palikęs vaiką žurnalistės sūnus dingsta kaip į… vandeningą kinų sriubą, vėliau dingsta ir pati anūkė, dar vėliau moteris sumano važiuoti į Kiniją, ieškoti marčios… Įtemptame siužete viena kinė (marti) painiojasi su kita (anūke), veiksmo vieta šokinėja nuo Kinijos prie Lietuvos, o mano smegenys „pasijuto“ tarsi kepinamos wok keptuvėje.

„Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.

Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.

Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.“

Užkabina, tiesa? Aš taip pat užkibau. Juolab, kad kaimynystėje esantis Vilniaus „kinų kvartalas“ – Algirdo gatvė – mano sielai yra gana artimas.

Tik to komiško pasakojimo man užčiuopti nepavyko, nors dievulis mato, aš tikrai stengiausi. Ir net kikenau skaitydama, kartais šiek tiek avansu, kartais tiesiog todėl, kad štai man pavyko pagauti autorės mintį. Tų minčių buvo nemažai. Ir jos įdomios, šmaikščios, (savi)ironiškos. Tik į romaną, sklandų pasakojimą, o jau ypač į žadėtą komišką pasakojimą visa tai man taip ir nesusidėliojo.

Skaitydama „Cukruotą žuvį“ jaučiausi tarsi bėgdama paskui autorę – o ji, nešina padėklu su „Cukruota žuvimi“, vis tolo nuo manęs, tolo.

Taip ir likau alkana.