tai yra išprovokuotas įrašas. žinoma, visi jie daugiau ar mažiau išprovokuoti. šitas — daugiau.
prieš porą savaičių teko sudalyvauti vienam renginy. vienos leidyklos kvietimu „diskutavome“ (nors, iš tikrųjų, tai tik atsakėme į vedėjo klausimus) apie literatūros kritikos padėtį Lietuvoje.
vienas iš to vakaro pasiūlymų — steigti leidyklos(-ų) remiamą žurnalą, skirtą vien kritikai. rimtai kritikai. rimtų tetų ir dėdžių kritikai. nes vai vai, niekas pas mumis nenori tuo užsiimti. o tie, kurie nori, neturi kur publikuotis. ir dar, vai vai, niekas knygų neperka.
na, atleiskite. o literatūrairmenas? o šiaurėsatėnai? o nemūnas? o kultūrosbarai? o naujasisžidinysaidai? o septyniosmenodienos? negi nei viename šių leidinių nėra vietos? tai kuo jie tada prikimšti?
buvo paminėtas Reich-Ranickis, vokiečių kritikas. štai ištrauka iš internete sužvejoto straipsnio (R. Kmitos, jei neklystu)
„Paprastumo ir sąžiningumo mūsų kritikai tikrai reikėtų. Mane tiesiog pritrenkė Marcelio Reich-Ranickio atsakymas į klausimą apie tai, ką jis mano apie Nobelio premijos laureato O. Pamuko kūrybą: neskaičiau, Turkijos literatūra manęs niekada nedomino, aš neprivalau domėtis visomis literatūromis. Kas iš mūsų kritikų galėtų taip laisvai ir atvirai prisipažinti neskaitęs Nobelio premijos laureato? Man tokia pozicija daug simpatiškesnė, negu malkų skaldymas iš degtuko arba skaitymas iš reikalo ir be aistros.“
žinote, kas? mes. salomėja iš šiukšlynėlio, k.ž.l. ir k.ž.g ir kitos knygų žiurkės. laisvai.
taip, paprastumo reikia mūsų literatūros kritikai, jei ji turi kelti knygų pardavimus. ne naujojo žurnalo, kuris būtų perkamas iš snobiškumo. įleiskite žiurkes į literatūrinį diskursą. mielas, raštingas, bet kiekvienam skaitančiam žmogui suprantamas žiurkes.
