2011 m. gruodžio 20 d., antradienis

trobelė


Koks Jūsų santykis su Dievu? Tikite juo? Kategoriškai atmetate jo egzistavimo galimybę? Mylite jį ar jo nekenčiate? Dėkojate jam už patirtis ir išbandymus, ar keikiate dėl visko, kas jums nutinka? Prieš atsiverčiant „Trobelę“ būtų pravartu sau atsakyti į šiuos klausimus – gali būti, kad ši knyga skirta tiesiog ne Jums. Vaistų, tinkančių visiems ir išgydančių visas ligas nėra, tad ir „knyga, keičianti žmones ir gydanti sielą“ pakeis ir išgydys anaiptol ne visus. Ne visi ir nori būti pagydyti.
Kalbanti apie Dievo atradimą „Trobelė“ greičiausiai netiks neigiantiems aukštesniųjų jėgų egzistavimą. Paprasčiausiai ji jų neįtikins, nors, galbūt, privers pasijuokti iš čia pateikiamo (gan keisto) Dievo vaizdinio. Kita vertus, mačiusius filmą „Dogma“, kuriame Dievo vaidmuo atiteko dainininkei Alanis Morisette, „Trobelės“ Dievas pernelyg nenustebins. Nemačiusiems galbūt ši knyga padės atsikratyti stereotipų. Greičiausiai atsiras ir tokių skaitytojų, kuriuos ši knyga papiktins – jų visuomet atsiranda ten, kur į religiją bandoma pažvelgti kiek kitaip nei įprasta. Taigi, idealiausią potencialų „Trobelės“ skaitytoją galima apibrėžti taip – taip turėtų būti žmogus, kuris tiki Dievu arba norėtų juo tikėti, tačiau dėl  vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių jį ištikusi tikėjimo krizė trukdo tai daryti.
Apžvalgą pradedu nuo „tikėjimo klausimo“ todėl, kad pati „Trobelė“ prasideda visai ne nuo to. Šeimos atostogų metu pagrobiama pagrindinio knygos pasakotojo, Makenzio „Mako“ Aleno Filipso mažiausioji dukrelė, Misė. Aprašomos Misės paieškos ir šeimos gyvenimas joms pasibaigus – visus, o ypač Maką apgaubęs Didysis Liūdesys – kaltės, nevilties ir pykčio mišinys. Knygos pradžia primena detektyvą ar trilerį ir tai gali suklaidinti. Esu girdėjusi ne vieną atsiliepimą apie šią knygą – dažniausiai buvo sakoma, jog patiko pirmoji knygos dalis, o antrosios, iš tiesų esminės, galėtų ir nebūti. Taigi, jei norite visaverčio trilerio, rinkitės Sandrą Braun, Džoną Grišemą ar Frederiką Forsaitą. „Trobelės“ autorius nesiekia surasti žudiko, jo tikslai – „aukštesni“.
Maką ištikusios nelaimės simbolis – trobelė. Tai vieta, kur randama Misės suknelė… ir kraujo dėmė ant grindų. Tai vieta, kur Mako košmaras tampa realybe – jis praranda viltį pamatyti savo dukterį gyvą. Metai bėga, žudikas kažkur vaikšto laisvėje. Nors iš pažiūros viskas atrodo gerai, Mako šeima neišbrenda iš nevilties duobės. Kol vieną kartą pašto dėžutėje Makas suranda kvietimą apsilankyti trobelėje. Kvietimą nuo Dievo. Nors tai panašu į piktą pokštą, Makenzis išsiruošia į kelionę. Ir iš tiesų sutinka Dievą. Kartu trobelėje praleistas laikas pakeičia jo gyvenimą. Esate pasiryžę tokiems pokyčiams? Puiku, štai jums „Trobelė”.
Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, knygoje teigiama, jog aprašyti įvykiai nutiko iš tikrųjų. Nesiruošiu to tikrinti, neigti ar tuo labiau tuo tikėti, tikėjimo klausimais diskutuoti beviltiška. Labiausiai mane nustebino ne knygos turinys, o jos autoriaus, leidėjų ir bendraminčių verslumas. Knygos pabaigoje atvirai prašoma skleisti žinią apie „Trobelę“:
„Vietiniame laikraštyje, savo mėgstamame žurnale ar interneto svetainėje, kurioje dažnai lankotės, paskelbkite atsiliepimą apie knygą. Paprašykite savo mėgstamos radijo laidos, kad pasikviestų knygos autorių (…). Jei turite nuosavą krautuvę ar kitokį verslą, galėtumėte padėti keletą šios knygos egzempliorių ant prekystalio ir perparduoti savo klientams (…)“
Neįtikėtina, tačiau tai veikia. Jūs ką tik tapote tiesioginiais liudininkais to, kad aš, visai neketindama to daryti, pasielgiau būtent taip, kaip prašoma.
Apžvalga paskelbta „PinigųKartoje"

2011 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

ritualai


1980-aisiais parašyti „Ritualai“ – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su olandų rašytoju Ceesu Nooteboomu. „Šiais laikais vargu ar rasi nuostabesnį ir labiau įkvepiantį malonumą nei skaityti Ceeso Nooteboomo knygas“ – tokius skambius žodžius rasite ant knygos nugarėlės esančioje anotacijoje. Ar tai – tiesa?
Taip. Tik „Ritualų“ skaitymą derėtų taip pat paversti ritualu. Mano klaida – šią nedidukę knygelę ketinau ramiai suskaityti važinėdama į darbą ir iš jo. Tik štai toks skaitymo būdas pasirodė esąs visiškai netinkamas šiai knygai. Gal netgi šventvagiškas. Į „Ritualus“ reikia įbristi, skirti jiems pakankamai laiko, dieną, gal dvi – priklausomai nuo jūsų skaitymo tempo. Įbristi ir tikėtis išlikti gyviems. Mirties joje, šiaip ar taip, netrūksta.
Ritualai“ pasakoja Inio Vintropo istoriją. Arba tai jis, Inis, pasakoja mums istorijas. Apie savo santykius su moterimis, Dievu ir religija, pasauliu apskritai. Apie gyvenimą ir mirtį. Apie pranašystes. Trys romano dalys – trys vyrai, jų ritualai, mirtys. Romanas prasideda nevykusiu Inio bandymu nusižudyti. Savižudybe, kurią jis pats, horoskopų rašytojas, sau išpranašavo.
Ir kodėl niekados negalima parašyti: Gerbiamasis Vėžy, tu susirgsi vėžiu, arba: Liūte, šiandien tau nutiks kraupus dalykas, tavo žmona paliks, o tu nusižudysi?
Galbūt todėl, jog žodžiai turi įkyrią savybę virsti kūnu? Bent jau šioje knygoje. Arnoldas Tadsas, kuriam skirtas antrasis romano skyrius, taip pat išpranašauja savo mirtį. O gal ją prisišaukia? Arnoldo sūnus, Filipas, su kuriuo mes (Ir Inis) susipažįstame trečiajame romano skyriuje, mirtį laiko neišvengiamybe. Tik laukia, kol bus išpildytos jo sumanytos sąlygos.
Arnoldo Tadso gyvenimas – tai bandymas suvaldyti laiką. Pasikartojantys veiksmai, gyvenimas pagal tikslų grafiką, matuojamą laikrodžio dūžiais. Jo paliktas sūnus, Filipas, žavisi japonų arbatos gėrimo tradicijomis. Ir galiausiai Inis – šiek tiek pasimetęs, šiek tiek filosofas, dar kiek – hedonistas („Tu negyveni,– kartą pasakė jo draugas rašytojas,– tu duodiesi nešiojamas“). Inio pasaulis yra valdomas akcijų biržos kursų. Ir moterų – pastovių ir atsitiktinių, tų, kurių vardus jis įsimena visam gyvenimui, ir tų, kurių vardų net nesužino.
Kas gi, tiesą sakant, yra vardai? Kuo ką tik įvykęs nutikimas pasikeistų, jei jis žinotų merginos vardą? Niekuo, bet jam vis tiek rodėsi, kad laikai, kuriais be vardų galima gultis vieniems su kitais į lovą, yra kažkokie netikę.
Ak, laikai. O tempora o mores! Jei knygos galėtų megzti draugystes, C. Nooteboomo „Ritualai“ pakviestų į pasimatymą Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“. Galbūt, susėdę prie juodojo raku indo, jos kalbėtųsi apie painius žmonių santykius, melancholiją, Dievą ir pabėgimą nuo jo. Ir sapnus.
Miegas yra nesąmonė. Keistas ir nieko nereiškiąs nebuvimas. Kažkuris iš žmonių, kurie tu pats esi, ilsisi, o visi kiti lieka budėti. Juo mažiau žmonių esi, juo geriau miegi.
Ritualuose svarbus tikslumas. Jo esmė – magiška „kaip“ ir „ką“ dermė. Tą patį galima pasakyti ir apie šį romaną. Tai, kaip jis parašytas, puikiai dera su tuo, apie ką jis yra. Tačiau patirti tai reikia patiems.
apžvalga pasirodė portale „PinigųKarta
apsileidau paskutiniu metu su apžvalgomis bloge - bet tik todėl, kad jos savarankiškos ir gyvena kitur :)

tuoj pabandysiu jas prisišaukti namo

taigi, iš „Ritualų“ prisirinkau daug citatų (įstabus dalykas, nes paprastai to nedarau; praslydau pro „Trobelę“, bandžiau prisijaukinti „Ilją. Paliesti dievą“, dabar baigiu skaityti „Emigrantės dienoraštį“.

Ką gero skaitote jūs? :)

2011 m. gruodžio 9 d., penktadienis

Šį šeštadienį kartu su "Vilniaus diena" rasite kuponą, su kuriuo kitą savaitę galėsite atsiimti knygą. Puiki proga gauti knygą nemokamai. Na, beveik nemokamai :)

2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

2012m. knygų iššūkis

plačiau apie iššūkį: Aš skaitau

mano sąrašas

F. Dostojevskis „Demonai“
E. Cinzas „Trys liūdesio dienos“
Ana Frank „Dienoraštis“
J. Saramago „Aklumas“
M. Roach „Negyvėliai“
S. T. Kondrotas „ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“
J. Eugenides „Jaunosios savižudės“
W. Genazino „Skėtis šiai dienai“
B. Hrabal „Pernelyg triukšminga vienatvė“
J. Banville „Parodymų knyga“
Y. Martell „Pi gyvenimas“
J. M. Coetzee „Nešlovė“

alternatyva:
E. Jelinek „Geidulys“
I. Bachmann „Malina“

Sąrašas netobulas, gal per daug atsitiktinis, tačiau labai praktiškas - vienu šūviu norėčiau apmažinti naminių neskaitytų knygų skirtą, o šios tam reikalui tiks kuo puikiausiai.

2011 m. lapkričio 25 d., penktadienis

pirminių skaičių vienatvė

Pirmiausiai buvo pavadinimas. Trijų žodžių pavadinimas, kuriuo susižavėjau, nors apie šią knygą nežinojau beveik nieko. Plačiau apie romaną "Pirminių skaičių vienatvė" apžvalgoje "Pinigų kartoje", o čia tiesiog pridursiu tai, kad seniai beskaičiau knygą (o dar skirtą paaugliams), kuri būtų tokia sunki, slogi, bet stipri. Ir kurios veikėjai, nors visiškai į mane nepanašūs, būtų tokie artimi. Galbūt daug kam kiltų noras juos „supurtyti“. Nedarykite to, jūs tiesiog užvaldyti savo normalumo.

Patiko. Netgi labai. Nerekomenduoju, jei skaitote tik šviesias knygas su gera pabaiga. Arba tamsias knygas su gera pabaiga, o knygos jus turi linksminti.

2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

trys (keturios?) moterys, šimtas metų

Kadangi knygų anotacijas sėkmingai ignoruoju (jos arba išduoda per daug, arba per daug žada, arba yra ne į temą), apie „Šimto metų istoriją“ nežinojau nieko – be informacijos apie tai, kas ją parašė, žinoma. Apie tai, kad tai yra rašytojos autobiografinis romanas, pirmą kartą sužinojau iš Šiukšlynėlio. Nepasakyčiau, kad mane tas faktas nuteikė labai teigiamai. O be reikalo, visai be reikalo.

Jei giminėje linkę atsikartoti veido bruožai, kodėl gi taip negali būti ir su mintimis?

Šimto metų istorija“ tai pasakojimas apie Herbjørg Wassmo giminę, tiksliau giminės moteris – prosenelę, senelę ir mamą. Tegu po lapais slepiasi biografijas rašantys penkiolikmečiai – Wassmo iš tikrųjų turi ką papasakoti. Ir daro tai be galo subtiliai, nors jos asmeninės žaizdos kraujuoja – kaipgi kitaip, jei ji rašo apie savo gėdą. Ji rašo apie tai, ko niekada nedrįso paklausti savo mamos.

Kodėl niekada nepasiteiravau, ką ji žino? Ką pastebi?

Mama, ar tu tai žinai? – galėjau paklausti.

Nepaklausė. Apie tai, kodėl H. Wassmo tėvas staiga virsta tiesiog „juo“, sužinome jau iš knygos. Jokių aprašymų, smulkmenų, pikantiškų detalių. Tik begalinė gėda ir klausimai, pakibę ore – ar jos mama matė? Žinojo? Kodėl nesutrukdė?

Atleisti – ne mano pareiga, tegul tuo rūpinasi aukštesnės jėgos.

Tačiau tai tik viena iš šios knygos istorijų. Yra ir kitos, daugiau ar mažiau dramatiškos. Istorija apie Sarą Suzanę, ugniaplaukę rašytojos prosenelę – ištekėjusi už nemylimo, dargi mikčiaus, ilgainiui jį pamilsta. Tik abejonės ir neužsipildymo nuojauta vis sklando ore. Beje, Saros Suzanės atvaizdą galima pamatyti Kabelvågo bažnyčios altoriaus paveiksle. Ir joks tai ne „beje” – būtent lankstinukas apie šią bažnyčią paskatina H. Wassmo imtis šios knygos, o Saros Suzanės ir paveikslo autoriaus, kunigo Jenseno pažintis tampa jos atspirties tašku.

Yra čia ir rašytojos senelės istorija. Pasipriešinusi motinai Sarai Suzanei, Elida išteka už labai mylimo, tačiau neturtingo „svaičiotojo“ (dargi su širdies yda). Visą gyvenimą gimdžiusi ir auginusi vaikus, ji tarsi atgyja, nusprendusi lydėti vyrą į Kristianiją (dabartinį Oslą), į ligoninę. Ar ji iš tikrųjų tiki, kad jam dar galima padėti? Ar tai tik galimybė ištrūkti nuo ją dusinančios kasdienybės? Savotiškos makabriškos atostogos?

Dalį vaikų Elida palieka globėjams. Vienas tokių vaikų – H. Wassmo mama Jordisė. Jos istorija paliekama pabaigai. Vyksta karas, Jordisė su būsimu vyru bendrauja laiškais. Jis – romantiškas, nors valdingas, ji… neapsisprendusi, ar jis yra iš tikrųjų TAS. Galbūt ir nėra, tik laiškai… rašytinis žodis moka vilioti. Realybė… realybėje viskas kitaip. Todėl ir vyras, rašęs gražiausius laiškus, pasirodo esąs visai kitoks. Tik jau greičiausiai per vėlu (?).

Ar jau išrinkote kūdikiui vardą? – sukdamasi šokio sūkuryje klausia Ema.

Jordisė pažvelgia į mergytę ir tarsi tik dabar suvokia, kad ji yra.

Bus vardu Herbjorga!

Pagoniškas vardas,- pareiškia pribuvėja ir, kiek leidžia skaudančios strėnos, toliau sukasi valso ritmu.

Tai nesvarbu,- atsiliepia Jordisė.

Taigi... nesvarbu, ką žinote/manote apie Herbjørg Wassmo. Su šia knyga – jos asmeniška istorijos versija – susipažinti verta.

2011 m. spalio 28 d., penktadienis

viena diena

Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena. Keista, kai ~450 puslapių knygą galima nusakyti vienu sakiniu – o šį kartą tai kaip tik toks atvejis. Ema ir Deksteris susitinka studijų baigimo dieną. Yra liepos 15-oji, jie jauni, kupini svajonių, jų idealai dar nepralaimėjo amžinoje kovoje su nuožmia tikrove. Jie guli Emos lovoje. Ir dar… jis planuoja tyliai pasišalinti iš „įvykio vietos“.
Vos pradėjusi skaityti „Vieną dieną“, mintyse vis girdėjau Bazo Luhrmanno hitą. Pamenat? Šitą:
Pasiruošę? Į gyvenimą – bėgte!
Ta pati liepos 15-oji, tik metai vis kiti. Kaip klostysis jų gyvenimai? Kam pasiseks labiau? Idealistei Emai? Hedonistui Deksteriui?
Metai po metų stebime, kaip jie kovoja už savo vietą po saule arba naiviai tikisi, kad va, štai, tą vietą jie jau surado. Ir būna iš jos išspiriami.
Man patiko pasirinkta romano forma, kai veiksmas apsiriboja viena diena per metus. Romanui tai suteikia šiokį tokį fragmentiškumo įspūdį – taip ir nesužinome, kas atsitiko „rytoj“. Rytojaus šioje knygoje nėra. Yra tik „kitais metais“. O per metus… juk visko gali nutikti. Todėl abu knygos herojus randame vis kitoje vietoje, su kitais žmonėmis. Keičiasi aplinkybės, tik vienas dalykas iš esmės nesikeičia. Jie vis dar ne kartu – jie vis dar nežino, ar norėtų, ar galėtų, ar sugebėtų būti kartu. Skaitytojams, kaip visuomet, seniai viskas aišku J
Dažnai išgirsite, jog šis romanas paliečia širdį. Tokia tad ir mano rekomendacija – jei jūsų širdis mėgsta būti liečiama, imkite ir skaitykite „Vieną dieną“, jums ji patiks. Skaitydami (ar pertraukose tarp skaitymo) galėsite apgalvoti, kurlink ritasi (ar kyla) jūsų gyvenimas, ar esate ten, kur norite būti. O gal ir jūs turite savo Deksterį, savo Emą? Savo žmones, su kuriais nesate kartu? Savo nerealizuotus talentus? Svajones, atidedamas neaišku kada ateisiančiam „rytoj“?
O gal manote, kad dar turite laiko?
Tuomet „Vienos dienos“ pabaigą priimkite kaip pamoką. Arba ne.
Dieve, kaip aš nekenčiu tokių pabaigų. Julianas Barnesas savo „Flobero papūgoje“ pateikia sąrašą, kokias knygas rašyti jis uždraustų. Bent keliems metams. Gal ir aš turėčiau išspausdinti viešą kreipimąsi – prašau, prašau, apsaugokite savo skaitytojus nuo panašių romano pabaigų? Jos yra baisiau už...nežinau ką. Dėl panašių pabaigų (tokio pat kvailumo pabaigą turi ir žymusis Jodi Picoult romanas „Mano sesers globėjas“) man kyla noras ne supurtyti knygos veikėjus – kad jie atsitokėtų ir pradėtų gyventi – jie, šiaip ar taip, yra negyvi ir nepakaltinami. Aš norėčiau kažką blogo padaryti tokių knygų autoriams. Nesakysiu, ką, gal tai kiek neetiška.
Tai lyg kakutis iš praskrendančio balandžio.
Lyg plyta, nukritusi ant galvos.
Tai visiškas paniekinimas, pasityčiojimas iš romantiškai nusiteikusių skaitytojų. Jei „Viena diena“ būtų ironiškas romanas apie tai, kaip būna gyvenime (arba kaip nebūna), tokia tragikomiška pabaiga jam pritiktų.
Dabar gi atrodo, jog autorius į savo darbo pabaigą prisiminė, jog jo romanas, ups, žada pasibaigti pernelyg nuspėjamai. Ką daryti? Gal ką nors nužudyti?
Lavonai, žinote, dar nieko nėra išgelbėję.
Neišgelbėjo ir „Vienos dienos“.

2011 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Flobero papūga ir kiti žvėrys

Vakar rašiau „oficialiąją“ knygos apžvalgą, šiandien pritrūkau žodžių „neoficialiajai“. Man labai (labai labai) patiko „Flobero papūga“ – ji keliauja tiesiai į „mėgstamiausiųjų“ lentyną. Neįtikėtinai šmaikšti, subtiliai intelektuali – prisikvatojau skaitydama, kas būtų pagalvojęs. Ir dar – dažnai girdžiu, kad žmonės nurašo tą ar kitą knygą nes „tema jų nedomina“. Tema yra niekas! Žinote, Floberas manęs irgi nedomina. Bet jo papūga – visai kitas reikalas. Drąsiai rekomenduoju!

O apžvalgą iš PinigųKartos rasite čia:

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti“ – tokiu epigrafu (beje, iš paties Flobero laiško draugui) pradedamas Juliano Barneso, šiųmetinio Bookerpremijos laureato, romanas „Flobero papūga“. Epigrafas, matyt, įstrigo rašytojui (ir jo alter ego, romano veikėjui Džefriui Breitveitui) giliai į širdį – už savo (menamą) draugą Floberą jis pasiryžęs kautis lyg liūtas. Arba lokys.

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį – jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga“ (Luiza Kolė apie Floberą)

Drįstu spėti, jog apie Floberą žinote nedaug. Nedaug – tai beveik nieko. Drįstu spėti, jog jis Jums visiškai neįdomus – visada atsiras žymesnių, artimesnių, įdomesnių už jį. Juk tiesa? Džefris Breitveitas, gerąja šio žodžio prasme „apsėstas“ Flobero, su Jumis nesutiktų.

Senstelėjęs gydytojas su užsidegimu kapstosi Flobero gyvenime. Kaip draugas, pasiryžęs jį apginti. Ar yra nuo ko ginti prieš daugiau nei šimtą metų mirusį rašytoją? O, žinoma. Nuo kritikų, biografų ir kitų žvėrių. Daugiausiai kliūna Oksfordo universiteto Prancūzų literatūros katedros profesorei, daktarei Enidai Starki, neatsargiai papriekaištavusiai, jog „kurdamas savo personažus Floberas neaprašinėja jų išorės kaip Balzakas. Tiesą sakant, jų išvaizdai jis skiria tiek nedaug dėmesio, kad vienoje vietoje jo Emos akys rudos (14), kitoje – gilios juodos (15), o dar kitoje – mėlynos (16).“ Ar tai klaida, rašytojo neapsižiūrėjimas? O gal tokia spalvų „kakofonija“ buvo sumanyta tyčia? Ar svarbu, kokios iš tikrųjų buvo Emos Bovari akys? Daktarės Starki pastaba išprovokuoja Dž. Breitveterio „lyrinį nukrypimą“ apie klaidas literatūroje. Ir… pačios daktarės Starki klaidas. Suokalbiškai kikenau apie jas skaitydama – Breitveterio meilė Floberui tikrai užkrečiama.

„Kodėl rašytojo kūryba verčia mus vaikytis kūrėją? Kodėl nepaliekame jo ramybėje? Nejaugi mums negana jo knygų? Juk Floberas norėjo, kad būtų gana, nes retas kuris rašytojas tikėjo parašyto teksto objektyvumu ir rašytojo asmenybės nereikšmingumu (…)“.

Iš tikrųjų, kodėl? Mums įdomu, kokias kojines mūvėjo rašytojas ir kas jas skalbė. Ką valgydavo pusryčiams ir ką vakarienei. Ar jo viduriai nebūdavo užkietėję? O kaip dėl kitų ligų? Su kuo miegojo ir su kuo nemiegojo rašytojas. Ar tai svarbu? Taip? Ne? Ar turėtų būti svarbu?

Julianas Barnes‘as palieka šiuos klausimus atvirus. Dar daugiau, viename iš knygos skyrių jis pateikia mums užduotis apmąstymui, vienur reikalaudamas pasidaryti išvadas, kitur ne.

„Flobero papūga“ tai žavingas postmodernistinis romanas. Eklektiškas, subtiliai intelektualus, nepaprastai šmaikštus ir kartu labai rimtas. Tai literatūrinė studija, (anti)biografija, kelionės dienoraštis, literatūrinė kritika ir kartu kritiškas, tiriamasis žvilgsnis į patį tyrėją ir jo asmeninį gyvenimą – viskas viename. Ir viskas jame kuo puikiausiai dera. Tai knyga apie knygas, gardus kąsnelis kiekvienam literatūros gurmanui. Ak, dar – čia yra ir papūgų.

Yra žinoma, jog rašydamas „Naiviąją širdį“ Floberas buvo pasiskolinęs papūgos iškamšą. Džefris Breitveteris randa jų net dvi – po vieną Flobero memorialiniuose muziejuose Ruane ir Kruasė. Žinoma, ir vieno, ir kito darbuotojai tvirtina, jog jų paukštis yra „tas tikrasis“. Kaip yra iš tikrųjų? „Flobero papūga“ parodo, jog praeitis, lyg ta laimės paukštė (papūga?) retai atkiša mums savo uodegą. Dažniau – mėgsta skaniai pasijuokti iš mūsų pastangų ją „pagauti“.

„Prisiminkite, ką Gonkūrai yra pasakę apie Floberą: „Būdamas iš prigimties visiškai atviras, jis niekada iki galo nepasako, ką jaučia, myli ar dėl ko kenčia.“ Tada prisiminkite, ką visi iki vieno sakydavo apie brolius Gonkūrus: pavydūs ir nepatikimi. Taip pat verta prisiminti, kokie nepatikimi buvo Diu Kanas, Luiza Kolė, Flobero dukterėčia, pats Floberas. Įtūžę paklauskite: kaip tada mes galime ką nors pažinti?“

2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

2011 m. spalio 18 d., antradienis

man nutiko.. Lučianas

kai kurios knygos ima ir nutinka. užlenda be eilės, stumdosi, nepaisydamos nieko.

taip man nutiko „Lučianas“. dar viena knyga iš serijos „visi giria tai ir aš norėčiau perskaityti“. įsivažiavau sunkiai – pradžioje nieko nevyksta, Lučianas tai pasirodo, tai dingsta lyg jaunas mėnulis. O vėliau...

vėliau skaičiau iki paryčių. tada numigau valandėlę ir baigiau ryte – „Lučianas“ yra iš tų knygų, kurių nesinori taupyti – smalsumas nugali racionalų protą.

ką galiu pasakyti pabaigusi? nesigailiu, kad ši knyga „man nutiko“. tačiau jei tektų rinktis, balsuočiau už „Saulėlydį“ – nors ir ten, ir čia jaunatviškas maksimalizmas trykšta pro kraštus, ir kas ką labiau mylėjo spręsti neapsiimčiau, visgi Lučianas ir Rebeka kartu buvo pernelyg trumpai – bendroj sumoj gal trejetą dienų. Visa kita – bandymai susivokti, kas yra kas, bandymai vienas kitą surasti. suprasti. vėliau – pamiršti. vėl surasti. Tad laiko meilei (nors Lučiano ir Bekės ryšys kiek kitoks) beveik nebuvo.

ir šiaip man vampyrai mielesni už...o, jūs juk nežinote, kas yra Lučianas.

na, iš manęs tai tikrai nesužinosite.

bet galbūt ši knyga nutiks ir jums.

2011 m. spalio 14 d., penktadienis

Dvasingumas contra žmogiškumas

Pats metas prisipažinti – Coelho man nepatinka. Mane erzina jo pamokomas („aš žinau, kaip turi gyventi“) kalbėjimo tonas, primityvokas rašymo stilius ir jo knygų temos. Atrodo, kiek gi galima rašyti apie tą patį? Galima, pasirodo. „Alefas“ – tai jau keturioliktoji P. Coelho knyga lietuvių kalba.

Norėčiau pasakyti, kad „Alefas“ manęs neerzino. Tačiau tai netiesa. „Alefas“ erzino dvigubai. Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių. Ir dar dėl to, kad šio romano pagrindiniu veikėju tampa pats Paolo. Todėl, net jei iki šiol galėjau manyti, jog man nepriimtini jo veikėjai ar pasakojamos istorijos, dabar galiu pasakyti daugiau – man antipatiškas ir jis pats.

Alefas“ – tai kelionė. Kelionė – tai bandymas susivokti, ištaisyti klaidas, susigrąžinti save. Po rašytoją apėmusios tikėjimo krizės, jis, gan spontaniškai, priima savo leidėjų iš įvairių pasaulio šalių kvietimus apsilankyti pas juos. Išmaišęs pusę pasaulio, Paulo atsiduria Maskvoje. Paskutiniu metu gan dažnai užtaikau ant knygų, deklaruojančių meilę Rusijai. Rusofilija, matyt, populiarėja Vakaruose. Coelho yra ne toks. Atrodo, jam apskritai mažai rūpi tai, kur jis šiuo metu yra. Kita vertus, jo kelionės tikslas nėra pasaulio pažinimas. Visi pasauliai, kuriuos jis siekia pažinti, yra jame.

„Esu Alefe – taške, kur viskas tuo pačiu metu yra vienoje ir toje pačioje vietoje.“

Nors ši knyga, kaip ir visuomet, yra apie dvasingumo paieškas, joje galima susipažinti su rašytojo (pridurkime – be galo žymaus rašytojo) kasdienybe. „Po pietų susitikau su knygų leidėjais, daviau keletą interviu“ – štai ir viskas. Susitikimai, interviu, spaudos konferencijos, priėmimai ir banketai neužsilieka šio rašytojo atmintyje. Visi gerbėjai jam yra „vieno veido“.

„Praėjus dešimčiai minučių įžengiu į savo kambarį. Jau buvau spėjęs pamiršti mane užkalbinusią merginą. Neprisimenu net jos vardo, ir, jei tektų ją sutikti dabar, kažin ar atpažinčiau. Bet kažkas joje privertė mane jaustis šiek tiek nepatogiai. Jos akyse vienu ir tuo pačiu metu aš įžvelgiau ir meilę, ir mirtį.“

Tai Hilalė. Jos nuotrauką (tiesa, retušuotą) galima rasti P. Coelho bloge. Kaip gi galima pamiršti veidą merginos, kurią mylėjai? Kaip galima pamiršti veidą merginos, kuri mylėjo tave?

Kaip galima pamiršti veidą merginos, kurią nužudei?

Tačiau iki šios tiesios dar laukia ilgas kelias. Ilga kelionė Transiberijos geležinkeliu.

Kas tie žmonės, kurie šiuo metu lipa į vagonus? Ką ši kelionė kiekvienam iš jų reiškia? Susitikimą su mylimu žmogumi, apsilankymą savo šeimoje, svajonės apie surastus turtus įgyvendinimą, pergalingą ar nesėkmingą grįžimą, atradimą, nuotykį, būtinybę pabėgti ar sutikti ką nors? Visi tie žmonės su minėtomis savo realiai įgyvendinamomis svajonėmis užima savo vietas vagone.“

Ką Jums reiškia Alefas? Ko tikitės iš šios kelionės ir kur ji Jus nuves?

Knygos nugarėlėje rašoma, jog „Alefą“ reikia ne skaityti, o išgyventi. Tam, kad išgyventum, reikia tikėti savo vedliu. Coelho skaitymas – dvasinis išgyvenimas, skirtas ne tokiems skeptikams, kaip aš. Ir vis dėlto, nors neperkandau rašytojo minties, jog nėra praeities, dabarties ar ateities, o viskas vyksta „čia ir dabar“ – man patiko mintis apie žmones, su kuriais vis susiduriame – ankstesniame „čia ir dabar“ ir dabartyje. Tai skatina šiek tiek atidžiau pažvelgti į esančius šalia. Kas jie man buvo praeityje? Ką galėjau jiems padaryti? Gero ar blogo?

Bet... mane be galo erzino autoriaus/pagrindinio herojaus pozicija. Tarsi dvasiniai išgyvenimai būtų rezervuoti jam vienam. Jis trukdo Hilalei patekti į Alefą, nors tai padėtų atsakyti į ją kamuojančius klausimus, juokiasi iš kitų žmonių ritualų ir religinių praktikų. Jo arogancija liejasi per kraštus. Jis net nesusimąsto apie menkutę tikimybę, kad...yra tik žmogus, taigi gali klysti.

„Ne visada dvasinę pažangą lydi žmogiškoji išmintis“ – taria Coelho ir šįkart negaliu jam nepritarti. Galbūt ieškantys dvasinės pažangos šioje knygoje atras daug vertingų dalykų. Tik linkiu Jiems nenusivilti šio rašytojo žmogiškosiomis savybėmis.

penktadienio citata

„Jei domėčiausi, ką mano besmegeniai, neturėčiau laiko domėtis tuo, ką mano protingi žmonės.“
Eric-Emmanuel Schmitt „Oskaras ir ponia Rožė“

2011 m. spalio 8 d., šeštadienis

kodėl nemėgstu poezijos vertimų

..nes poezija yra neverčiama.

džiaugiuosi galinti skaityti Šymborską originalo kalba - S. Gedos vertimai man primena bandymus ją pavergti.

arba va:

„M.Martinaitis labai apsidžiaugė, kai po kelerių metų poetė ir vertėja Zita Mažeikaitė, rengusi antologiją „10 švedų poetų”, pasiūlė jam išversti kelis T.Tranströmerio eilėraščius. Net keletą metų rengta antologija pasirodė 1993-iaisiais.

Nors M.Martinaitis nemokėjo švedų kalbos, gerai švediškai kalbanti Z.Mažeikaitė jam ne tik padarė pažodinius vertimus, bet ir daug padėjo patarimais.

(...)

„Palyginti su jausmingais ir romantiškais lietuvių eilėraščiais, T.Tranströmeris rašė šaltokai. Tačiau kai perpratau tą labai švedišką šaltumą ir savitą santykį su daiktais, ėmiau jo eilėraščius versti taip, lyg rašyčiau savus.“

(ištrauka iš čia)

nei šis nei tas, sakyčiau

2011 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Emos sala


Viso pasaulio paauglių literatūrą užkariavo paranormalios meilės istorijos – vampyrai, vilkolakiai, kitos nežemiškos būtybės. Negaliu pasakyti, kad esu ištikima šio žanro gerbėja, tačiau keletą populiaresnių pozicijų esu skaičiusi – todėl buvo smalsu susipažinti su lietuviškuoju tokio tipo produktu.

Gražinos Karaliūnės „Emos sala“ nustebino – ir gan maloniai. Bent jau pradžioje. Puiku, kad autorė pasirinko neišmintą takelį – pasitelkė bent iš dalies savitą, „lietuviškąją anomaliją“. Todėl vampyrų gerbėjus turiu nuvilti – jų šioje knygoje nebus. Tačiau pasitelktos priemonės jau pažįstamos iš kitur – pavyzdžiui, paslaptingieji Jorgenas ir Robertas apibūdinami kaip neįtikėtinai patrauklūs vyriškiai. Panašiai žymiąją Kalenų šeimą apibūdino ir Stephenie Meyer savo „Saulėlydžio“ sagoje. Emos blaškymasis tarp dviejų vaikinų taip pat nėra naujas dalykas – panašiai savo jausmuose negali susivokti ir Sukė Stekhaus, ir „Vampyro dienoraščių“ herojė Elena.

Keistokas man pasirodė ir pats veikėjų pasirinkimas. Titulinei Emai – vos devyniolika. Jos išrinktasis už ją vyresnis 9 metais. Jų amžiaus skirtumą, atrodo, padidina ir tai, jog Ema mintyse jį vadina „vyriškiu“, o ne, pavyzdžiui, „vaikinu“. Pasirinktam knygos siužetui vos spėjusi baigti mokyklą Ema atrodo per jauna – per daug vaikiška, naivi, nesubrendusi.

Gan „slydi“ yra ir rašytojos pasirinkta „anomalija“. Jorgeno dovana ir prakeiksmas – jo ypatingas poveikis moteriškosios lyties atstovėms. Ema šia prasme nėra išskirtinė – Jorgio kerai veikia ir ją. Todėl jų santykiuose yra kažkoks netikrumo elementas, neleidžiantis iki galo patikėti jų jausmų tikrumu.

Kita su tuo susijusi problema – neaiški knygos auditorija. Atrodytų, „Emos salą“ galima būtų net užsimerkus priskirti „young adult“ literatūrai, taigi, knygoms, skirtoms 14-21 metų amžiaus skaitytojams. Tačiau ir čia koją pakiša Jorgeno paslaptis. Rizikuoju pasirodyti sena bambeklė ir davatka, bet... nenorėčiau, kad penkiolikmetės skaitytų apie jauną merginą, pasiryžusią „atsiduoti nedraugavus“. Net „Saulėlydžio“ sagoje (jau tapusioje žanro klasika, tad išvengti lyginimo su ja, manau, nėra įmanoma), lytiniai santykiai pradedami tik po vedybų!

Įtampos ir veiksmo šioje knygoje netrūksta – tai neabejotinai vienas šios knygos privalumų. Nuotykiai čia dažnai veja vienas kitą – skaitytojas nespės ir atsikvėpti. Gaila, kad autorė mėgsta užbėgti įvykiams už akių – iš jos užuominų dažnai sužinome, kad vienas ar kitas planas sužlugs dar nespėjus jo įgyvendinti, nors planavimui skiriama nemažai knygos puslapių.

Dar vienas pagirtinas rašytojos sumanymas – į knygos siužetą vykusiai įterptos Janinos Degutytės eilėraščių ištraukos. Jos pagyvina gan neįmantrią romano kalbą, aprašomus įvykius apgaubia romantikos skraiste – nors skaitytojams bandoma įpiršti amžinos Jorgio ir Emos meilės istorija, dėl įtempto romano siužeto romantikos jame šiek tiek trūksta. Tad puikų J. Degutytės eilėraščių jame galėtų būti ir daugiau.
Ko galėtų būti mažiau? Paslapčių. Vos spėjame susitaikyti su vieno veikėjo išskirtinumu, pasirodo kitas, ne ką prastesnis. Užvertusi knygą negalėjau nuspręsti, į kurią pusę – teigiamą ar neigiamą – nusvers svarstyklės. „Emos sala“ galvoje paliko mišrainę. Gerai, jog ta mišrainė – lietuviška. Tačiau ingredientų joje, mano nuomone, per daug, todėl bendras skonis – keistokas.


originally posted: pinigukarta.lt

2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

amžini klausimai

kiekvienas turbūt sau tokius užduoda – skirtingus, žinoma. ar sau atsako, tai jau kitas reikalas.

mane dažniausiai kamuojantis klausimas yra „daugiau galėti ar mažiau norėti?". galioja praktiškai visoms gyvenimo sritims – nuo darbo iki... ehem...vonios.

atsakymu kol kas net nekvepia.

o kaip kankinatės jūs?

kac kac


specialiai Salomėjai, su atsiprašymu - „Emos salos“ apžvalgos dar negaliu patalpinti (laukiu, kol tai padarys tie, kuriems ji ir buvo skirta :)


2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

skaitiniai



artimiausių...norėjau sakyti dienų, bet iš tiesų – naktų skaitiniai. visos gautos bendradarbiaujant su įvairiom leidyklom, portalais, projektais. kitaip tariant – жадность фраера погубит :)

2011 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Svetimšalė. Lemtingas susitikimas. Pirma knyga

Žmonės dievina klijuoti etiketes. Sau, kitiems, gyviems žmonėms ir negyviems daiktams. Taip pat ir knygoms. Etikečių (be lipduko su kaina) D.Gabaldon „Svetimšalė“ turi sočiai. „Istorinis romanas“, „fantastinis romanas“, „meilės romanas“. Tikrovę labiausiai atitinka ta paskutinė.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Klerė džiaugiasi ramybe, atostogomis ir...savo vyru, Frenku. Antroji (po žmonos) Frenko aistra – istorija. Škotijoje jis aptinka savo protėvių. Klerės visas tas kapstymasis genealogijoje pernelyg nežavi. Ji dar nežino, kad su vyro giminaičiu jai teks susidurti akis į akį. Ir susitikimas bus ne iš maloniųjų.

Taip, „Svetimšalė“ teoriškai yra fantastinis romanas. Nes žmonėms šiaip jau sunkiai sekasi keliauti laiku – o Klerei tai padaryti pavyksta. Visai netyčia ji atsiduria XVIII-ame amžiuje. Pirmas jos sutiktas žmogus – gan grėsmingai nusiteikęs Randalas, tolimasis Klerės vyro giminaitis. Nuo išniekinimo ir mirties ją išgelbėja škotai. Nors visi stebisi keistokais Klerės drabužiais (su XX-ojo amžiaus suknele jiems ji atrodo nei nuoga, nei apsirengusi) ir įtaria ją šnipinėjimu anglams, vyrai pasiima jauną moterį su savimi – į Leocho pilį. Ji nėra kalinė, tačiau išeiti taip pat negali – kiekvienas jos žingsnis yra stebimas, o pabėgimas nesibaigtų geruoju.

Klerė lengvai adaptuojasi „senovėje“ – pernelyg lengvai. Niekam nekliūna jos vietinių papročių neišmanymas, kalba, kuri taip pat turėtų skirtis. Žinoma, draugauti nieks su ja nepuola, bet toks jau tas amžius – įtarumo ir klastos. Tikra draugystė, matyt, buvo išrasta vėliau J

Pradžioje paminėjau, jog „Svetimšalės“ negalima pavadinti tikruoju istoriniu romanu. Taip yra todėl, kad Klerės istorija, atrodo, nė kiek nedomina. Ji neišnaudoja savo padėties išskirtinumo (istorija besižavintis jos vyras, matyt, pultų klausinėti ir tyrinėti). Klerė tiesiog stengiasi išgyventi, karts nuo karto pasipiktindama laikų tamsumu, elgesiu su moterimis ir panašiai – galima pagalvoti, kad Klerė į XVIII-ąjį amžių keliavo ne iš XX-ojo vidurio, o tiesiai iš mūsų laikų. Nors galbūt ji tiesiog priprato būti savarankiška – gyvenimas jos nelepino.

Nors Klerė stengiasi grįžti „namo“, vis mąsto apie pabėgimo planus, man nepasirodė, kad ji būtų išsiilgusi savo vyro. Juolab, kad čia jai tenka... dar kartą ištekėti. Už jaunojo gražuolio Džeimio Freizerio. Nuo jų tuoktuvių ir prasideda visi smagumai.

Diana Gabaldon atrodo talentinga meilės romanų rašytoja. Kelionė laiku, persikėlimas į praeitį – tai tik gėlytės, suplanuoti sunkumai – tik tam, kad pagrindinė herojė turėtų dėl ko blaškytis. Ir ji blaškosi. Naujasis vyras iš tikrųjų patinka Klerei – patiko dar tuomet, kai nebuvo jos vyru. Apie XX-ajame amžiuje likusį Frenką ji prisimena tik retkarčiais – lyg iš padorumo. Gal labiau ilgisi savo gan patogaus gyvenimo? Man atrodo, kad ji mielai būtų persikėlusi atgal kartu su naujuoju vyru – „Sveikas, Frenkai, žinau kaip tau patinka istorija, atvežiau tau gyvą dovanėlę, susipažinkite, čia mano naujasis vyras“. Ak, kaip gaila, kad Klerė neištekėjo už Frenko protėvio, Randalo, siurprizas būtų buvęs dar smagesnis.

Juokauju, žinoma – nieko panašaus neįvyksta, bent jau pirmojoje knygos dalyje. Kas įvyksta? Ogi daug daug lovos reikalų:

„Džeimiui vėl sukilo geiduliai“ –

tai praktiškai viskas, ką galiu papasakoti, kad netektų raudonuoti ir atskleisti visų detalių. Mane nustebino tik štai kas – kad Klerė, atrodo, sąmoninga moteris, be to, ragavusi medicinos mokslų, labiau nerimauja dėl patalinių blakių nei galimo nėštumo. Tiek laiko praleidžiant horizontalioje pozicijoje su jaunu vyruku...negi jai neatėjo į galvą, kad gali pastoti? O gal užbėgu įvykiams už akių?

Ate, Klere, ate, Džeimi, susitiksime antrojoje knygoje.

kodėl man nepatiko "Šešėlių verpėja"

O jau gyrė man visi tą knygą, gyrė. Ir kas gavosi? Pssšš kažkoks. Net liūdna, kad į knygą dedamos viltys taip nepasiteisino.

taigi, kodėl E. Kurklietytės „Šešėlių verpėja“ man visiškai nepatiko:

1. Kalba. Graži, melodinga, bet pernelyg iščiustyta, todėl dirbtinė – kiekviename sakinyje vienam veiksmui skiriama per daug epitetų. Net pelkės aprašymai manęs pernelyg nedžiugino. Tai dar būtų pateisinama, bet:

2. Veikėjas/pasakotojas. Atleiskit, bet vyrai taip nekalba. Net jausmingiausi (o Benas man toks nepasirodė). Aprašytas jo vidinis pasaulis yra pernelyg moteriškas, sukurtas moters ir sukurtas moteriai. Manau, kad daug sėkmingesne pagrindine pasakotoja būtų tapusi jo žmona. Apskritai, ji, su savo fobijomis yra daug stipresnė veikėja už pernelyg prėską, išskidusį Beną.

3. Kriminalas. Na, kam, kam reikėjo tų mafijozų, tamsintų langų ir panašių nesąmonių? Jei jau taip giriam šį „lietuviškojo magiškojo realizmo“ šedevrą, pasakykit – įsivaizduojat skustagalvius nepraustaburnius Markeso kūryboje? Aš tai ne. Kita vertus,

4. Nesąmonės. Puikiai galiu įsivaizduoti kokį Pedrą Paramą, įjojantį į savo gimtąjį miestelį, bet Benas ant baltos kumelaitės, Vilniuje, prie Parodų rūmų? Kažkoks pasityčiojimas.

Apie muilo operą pabaigoje iš vis patyliu.

5. Verpėja. Man atrodo, rašytoja neišnaudojo viso šios veikėjos potencialo. Jos atsikraustymas į miestelį, „verslas“ žadėjo daug – atrodė, kad siužetas gali „ištempti“ šį romaną. Deja, taip neatsitiko.

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

kiek pasaulių tilptų į Kambarį?

Įsivaizduok, kad tau penkeri (kaip tik neseniai atšventei gimtadienį). Įsivaizduok, kad turi mamą (jai – 26-eri). Įsivaizduok, kad gyvenate Kambaryje – turite Spintą, Stalą, Lovą, keletą knygų, dar šiek tiek daiktų. Visa kita egzistuoja „per televizorių" – įsivaizduok, kad niekada nesi išėjęs už Kambario ribų ir tiki, kad už jo yra tik Kosmosas. Ir dar Senasis Nickas (arba Velnias).

Emmos Donoghue „Room“ tai berniuko lūpomis pasakojama kraupi jo ir jo motinos istorija – gal labiau motinos? Ją, devyniolikmetę, pagrobė ir įkalino gudriai įrengtame Kambaryje - toli nuo smalsių akių, su kodine spyna, garso izoliacija. Ir mažu stoglangiu – čia gimęs penkiametis Džekas jame dažnai stebės Mėnulį – Dievo veidą.

Skaitydama prisiminiau Roberto Benigni "Life is beautiful“ –"Kambaryje" įkalinta mama savo sūnui taip pat sukuria alternatyviąją realybę. Tam, kad neišprotėtų. Abu. Ji – iš ilgesio viskam, ko neteko. Jis – iš negalimybės pažinti to tikrojo pasaulio už Kambario ribų. Todėl iki penktojo gimtadienio Džekas gyveno nieko nežinodamas apie tai, kodėl jie su mama yra uždaryti. Jis nieko nenutuokė apie gyvenimą Anapus Kambario – saulę, vėją, kitus vaikus, kitus žmones apskritai. Jo pasaulyje buvo tik jis, mama ir Senasis Nickas, nuo kurio mama ji slėpdavo Spintoje. Tik tai egzistavo Iš Tikrųjų.

Kraupau skaitydama – žinoma, taip, skaitytojai iš karto supras, kaip sumaniai Džekas yra apgaudinėjamas mamos. Uždarytas spintoje, negalėdamas užmigti, jis skaičiuoja mamos Lovos girgžtelėjimus – ir mes žinome, kodėl ji giržda. Darbo dienomis (niekada savaitgaliais) tam tikru laiku jis su mama rėkia iš visų jėgų – jam tai toks žaidimas, jo mama tuo metu vis viliasi, kad juos kas nors išgirs. Išgirs ir išgelbės.

Realybės dekonstravimas – visiškas jos sugriovimas, pabėgimo planas, ir vėliau – pats Naujas Pasaulis vaiką užgriūna iš esmės nepasiruošusį. Viskas įvyksta pernelyg greitai.

Paradoksalu — ir jos greičiausiai manęs nepaklausys – norėčiau šią knygą (dar neišleistą lietuviškai) rekomenduoti visų pirma mamoms (nors ginkdie nesakau, kad tik mamos gali ją tinkamai įvertinti). Nesigąsdinkite sudėtingos, skaudžios jos tematikos. Vaiko pasakojime akcentuojamas ne smurtas, ne prievarta. Juoksitės iš Džeko prisigalvojimų. Stebėsitės neįtikėtina jo mamos fantazija – jiems, uždarytiems mažoje patalpoje anaiptol netrūko veiklos – ir ne, jie nekiurksojo priešais Televizorių (nors jį ir turėjo). Rašytojai puikiai pavyko perteikti vaiko mąstyseną, jo pasaulį, elgesį, jo baimes. Tai maža vaiko psichologijos studija.

Tai iki smulkmenų apgalvotas romanas – jame Juoda staiga nevirsta Balta. Perėjimas iš Kambario į Pasaulį neišsprendžia visų mamos ir sūnaus problemų. Atvirkščiai, vietoj senų, nebeaktualių, atsiranda kitos. Jų daugėja. Jie kovoja, grumiasi, kartais pasiduoda. Bet laimi. Pasaulis yra Jų.

there's things we might try when we're braver.

Going up in an airplane
Having some of Ma's old friends over for dinner
Driving a car
Going to the North Pole
Going to school (me) and college (Ma)
Finding our really own apartment that's not an Independent Living
Inventing something
Making new friends
Living in another country not America
Having a playdate at another kid's house like Baby Jesus and John the Baptist
Taking swimming lessons
Ma going out dancing in the night and me staying at Steppa and Grandma's on the blow-up. Having jobs
Going to the moon

2011 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

Anansio vaikai, arba nuo Voro prie Tigro

Pasaulis, kuriame dievas yra voras, neypatingai skiriasi nuo mūsiškio. Juk visur rasite pilkų žmogeliukų, dirbančių pilkus darbus, ir net nesuvokiančius savo pilkumo. Visur rasite vaikų, besigėdijančių savo tėvų ir uošvių, nekenčiančių savo būsimų žentų.

„Blogiausia Storulio Čarlio tėvo savybė buvo ši: už jį būdavo gėda.

Žinoma, visi tėvai verčia raudonuoti. Tai neatsiejama tėvų ir vaikų santykių dalis. Tėvų prigimtis – badyti akis pačiu savo egzistavimu, o vaikų prigimtis – nuo tam tikro amžiaus gūžtis iš nesmagumo, gėdos ir pažeminimo kaskart tėvams juos užkalbinus viešoje vietoje.

Be abejo, Storulio Čarlio tėvas šią savybę ištobulino iki meno rūšies (...)“

Šios istorijos herojus, Storulis Čarlis (beje, visai nestoras) – vienas tokių pilkų, ujamų ar tiesiog nepastebimų žmogelių. Neypatingai protingas, bet ir ne visai Jonelis Kvailelis. Pabėgęs kuo toliau nuo tėvo – net į kitą žemyną, besistengdamas jokiu būdu nebūti toks, kaip jis, Čarlis pamiršta, ką reiškia tiesiog būti savimi. Tarsi bėgdamas atsidurtų bala žino kur – pabėgti jam pavyko, tačiau kuo jis tapo?

Paskutinis (atrodo) Čarlio tėvo pokštas buvo smagiausias – jis mirė. Mirė, žinoma, keistai, dar kartą priversdamas vargšą Čarlį apsipilti raudoniu. Štai tada ir atidaroma Pandoros skynia – pasipila paslaptys:

1. Čarlio tėvas buvo dievas Anansis

2. Anansis yra voras

3. Čarlis turi brolį Spaiderį

„Na ką? Norite sužinoti, ar Anansis atrodė kaip voras? Aišku, atrodė, išskyrus tada, kai atrodė kaip vyras.“

Vargšas Storulis Čarlis, bėgdamas nuo meškos, pataiko ant vilko – brolis Spaideris pasirodo esantis gyva bėda. Jis...hmm...magiškas. Pavyzdžiui, gali įteigti žmonėms, jog yra... Storulis Čarlis. Ir visi – Čarlio bosas ar jo sužadėtinė, akimirksniu juo patiki. Nesvarbu, kad nerastumėte dviejų labiau skirtingų vyrų.

„Istorijos yra kaip vorai, jų kojos ilgos. Istorijos yra kaip voratinkliai, į kuriuos su visam įsipainioji, nors kybodami po lapu ryto rasoje jie atrodo taip nekaltai. Ir dar istorijos dailiai sulimpa viena su kita.“

Anansio vaikuose“ realybė sulipusi su... kita realybe. Už įprasto pasaulio egzistuoja pasaulio pradžios šalis – dievų ar pusdievių buveinė. Čarlis, norėdamas atsikratyti brolio, nukeliauja ir ten. Tik... nelemta jo tėvo šlovė jam vėl pakiša koją. Nėra nei vieno, kuris nebūtų nekentėjęs nuo Anansio pokštų. Taigi, visi jie pyksta. O labiausiai už visus pyksta Tigras.

Anansis pavogė iš jo istorijas. Dabar visos istorijos yra Anansio.

Taip pat ir ši.

Greičiausiai ši istorija nepalies Jūsų sielos gelmių – kita vertus, ne visi mėgsta, kai jų gelmės yra liečiamos. Tačiau, kaip ir visos šio (ir ano) pasaulio istorijos, ji šio to išmoko. Pavyzdžiui, pagarbos tėvams, kad ir kokie jie Jums atrodytų. Ir dar to, kad kiekvienam sava fedora.

„Gimęs Didžiojoje Britanijoje ir šiuo metu jungtinėse Valstijose gyvenantis rašytojas save laiko britu kosmopolitu, dievinančiu Amerikos kultūrą, bet nė dienos neapsieinančiu be juodosios arbatos su pienu“ – knygos atvarte taip pristatomas šios knygos autorius, Nylas Geimanas (Neil Gaiman). Tokią knygą galėjo parašyti tik toks žmogus – pratęs į pasaulį žiūrėti su ironija ir pašaipia šypsenėle. Jo rašymo stilius ir yra šios knygos sėkmės priežastis – angliškas humoras čia susipina su amerikiečių kultūros elementais. Tikras Molotovo kokteilis, privertęs nė kartą (ir net ne penkis) nusijuokti, skaitant šią knygą.

Pavyzdžiui,

Jo vardas Markas; jam ketveri su puse, ir jis pasižymi tuo ypatingu orumu ir rimtumu, kuris būdingas tik mažiems vaikams ir kalnų goriloms.“

Ar bent nusišypsojote?

PS. Pastebėtas šalutinis poveikis – namuose padaugėjo vorų. Nepatariu su jais kalbėtis.

2011 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

Antradienio moterys

Dėl įvairių įvairiausių priežasčių gana dažnai skaitau abejotinos vertės, lengvus romanus. Tačiau lengvumas lengvumui nelygu — visiškai kvailos herojės mane erzina. Be to, nemėgstu situacijų komedijų. Pavyzdžiui, su siaubu prisimenu Kinsellos „Nepaprastą namų šeimininkę“. Bet su malonumu perskaičiau „Antradienio moteris“.

Taip, knygos herojės (jų ten visos penkios) gan klišinės. Tačiau knyga parašyta lengvai ir šmaikščiai, pernelyg nepataikaujant skaitytojui. Be to, neatspėjau pagrindinės siužeto paslapties, tai irgi pliusas.

Mano protas gan ribotas (poetas kotletas:) – todėl skaitydama „Šantaramą“, Karlą įsivaizdavau panašią į Carlą Bruni. "Antradienio moterų" Estela man mintyse susisiejo su Joey iš "Draugų" agente Estelė :}

Plačiau – apžvalgėlė gimtajame rašyk.lt:

Nors vienintelė piligriminė kelionė, kurioje man teko sudalyvauti (buvau įviliota klasta), nebuvo pėsčiomis (taigi, turbūt nelabai „tikra“), prisimenu ją kaip vieną didžiausių savo gyvenimo košmarų. Niekada nebuvau religinga ir man nepatiko žmonės, atvirai demonstruojantys savo dievotumą (minėtoje kelionėje dvi paras praktiškai be perstojo teko kalbėti rožinį; moterytės lenktyniavo, kuri jį sukalbės garsiau).

Apie piligrimystę prakalbau, žinoma, ne šiaip sau. Romano „Antradienio moterys“ herojės kaip tik ten ir susiruošė. Ten – šv. Jokūbo keliu iki Lurdo. Kodėl? Ilga istorija. Turite šiek tiek laiko?

Pradžioje buvo žodis. Ir žodis buvo prancūzų kalba. Būtent šios kalbos kursuose susipažino „antradienio moterys“ (trumpiau – tiesiog antradienės). Tiesą sakant, baigiamojo egzamino jos neišlaikė. Tačiau susipažino, susidraugavo, o jų antradieniniai pasisėdėjimai tapo tradicija. Ir taip 15 metų.

Kol nenumirė Arnis.

Kas tas Arnis, paklausite? Arnis – Juditos mylimasis. Judita...o, negi iki šiol nesupažindinau su antradienio moterimis? Štai:

Judita, arba sielvartaujanti našlė. Mirus mylimajam, nusprendžia vykti į piligriminę kelionę, aprašytą jo užrašų knygutėje.

Karolina. Vertinama advokatė, pasitikinti savimi, vaikščiojantis Google‘as. Mano, kad jos gyvenime viskas klostosi puuuuikiai. Šventasis Jokūbas jai atvers akis – o juk būtent ji pasiūlo lydėti Juditą jos piligriminėje kelionėje. Et, ta likimo ironija.

Eva. Kadaise – gabi medikė, šiuo metu – daugiavaikė mama. Jos metamorfozė gan nuspėjama, tačiau vis tiek žavi.

Kikė. Jauniausia (nors jau perkopusi per trisdešimties metų slenkstį), žaviausia, meniškiausia. Plevėsa Kikė šioje kelionėje yra priversta tempti turbūt sunkiausią bagažą – ją atsivijusį pamestą vaikiną. Kuo viskas baigsis, taip pat galima nuspėti.

Estela. Prieš išvykdama ji pasikonsultuoja su savo stilistu ir į piligriminę kelionę ji išsiruošia su lagaminu ant ratukų (kuris vėliau jai pritrina rankas). Daugiau turbūt ir neverta pasakoti? Gaila, tačiau Estelai knygoje skiriama mažiausiai dėmesio. Tačiau visoje istorijoje ji turi savo vaidmenį ir su juo susitvarko kuo puikiausiai.

Bet gal jau laikas grįžti prie Arnio?

Arnio kelionės užrašai turėjo būti antradienio moterų kelrode žvaigžde. Tik štai jau pirmą dieną pasirodė, jog jo užrašai..hm..netikri? suklastoti? Ten, kur reikia sukti į kairę, Arnis suka į dešinę, paprastus nakvynės namus aprašo lyg prabangiausią viešbutį... Kas tai, neapsižiūrėjimas? Laki vaizduotė? Klasta? Ar Arnis iš tiesų yra keliavęs šv. Jokūbo keliu? Ar tik apsimetinėjo prieš Juditą? Kam žmogui apsimetinėti, kad eina piligrimų keliu? Kur iš tiesų „vaikščiojo“ Arnis?

Dauguma skaitytojų, žinoma, pagalvojo apie neištikimybę. Tai natūralu, ypač kai kalbama apie romaną, pristatomą kaip „ideali vasaros ir kelionių knyga“. Ak, ir jie, žinoma, teisūs, ta dauguma. Neištikimybė bus. Tačiau tiesa juos vis tiek nustebins – taip, kaip nustebino penkiolika metų pažįstamas drauges. Pasakyti, jog ši kelionė pakeitė jų gyvenimus (kas gali būti banaliau?), tai nepasakyti nieko. Bet juk piligrimystėje svarbiau už galutinį rezultatą yra pats kelias. O kelias žada būti ilgas, tad paruoškite savo lagaminus ant ratukų.

2011 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

iš šiaurės



Olgos Vaikas nuotrauka, iliustruojanti vieną seną mano eilėraštį - fotokūdros teminiame ketvirtadienyje. netikėta taip. ačiū DJ už užrodymą [ir labai prajuokinusį komentarą "poetė gyva žmonių širdyse:)"]

2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

knygų uostymas

Jau turbūt nė kartą rašiau – mane kiek erzina skaitymo proceso..nežinau, fetišizavimas? „užsiplikysiu skanios arbatytės, įsipatoginsiu minkštam fotelytyje“, visokie ten skaitymai vonioj, knygų glostymai ir dar ten bala žino kas – kai pats skaitymo veiksmas užgožia skaitomą turinį. Tokie tai nė už ką neskaitytų paprasto pdf'o kompe. Aš skaitau.

Todėl labai patiko Linkomanijoj užtiktas šūkis „Tiems, kas knygų neuosto“ :)

2011 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Prieš audrą

Diane Chamberlain romanas „Prieš audrą“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Panašiai kaip Jodi Picoult knygose (jos gerbėjams ši knyga turėtų patikti), čia bandoma žvelgti plačiau – sekamas pasakojimas tėra priemonė atkreipti skaitytojų dėmesį į tam tikras socialines problemas. Iškeliamos moralinės dilemos – šį kartą rašytoja mūsų klausia, ar tie, kurie yra kitokie, tie, kurių nesuprantame, yra pavojingi? Ar verta pasikliauti motiniška nuojauta, kad tavo vaikas negalėtų padaryti to, kuo yra kaltinamas? Ar galime guldyti galva už tuos, kuriuos mylime? Ar tikrai juos pažįstame?

Pirmuose knygos skyriuose susipažįstame su veikėjais – Endžiu, gimusiu su vaisiaus alkoholiniu sindromu, jo (visiškai sveika) sese Mege, mama Lorele, dėde Markusu. Visi jie (paeiliui) tampa šios istorijos pasakotojais. Veikėjų knygoje yra, žinoma, ir daugiau, tačiau apie juos sužinome tik iš kitų pasakotojų lūpų. Kai kurių šalutinių (nors gan svarbių) veikėjų charakteriai man atrodo silpnokai išpildyti – tad norėčiau, kad rašytoja ir jiems būtų suteikusi balso teisę, gal tai padėtų juos geriau pažinti.

Supleškėjus bažnyčiai, kitoks, vaikų nemėgiamas Endis tampa didvyriu – jo dėka išsigelbėja beveik visi, tąkart dalyvavę renginyje. Tačiau, ar įmanoma, jog planuoti nesugebantis paauglys pats sukėlė šį gaisrą? Ir kam? Nejaugi vien tam, kad galėtų pasipuikuoti prieš draugus? Netrukus sužinome, kad tai tikrai tyčinis padegimas. Ir visi įkalčiai rodo į Endį.

Tai dabartis.

Yra ir kita „laiko juosta“. Šiandien Lorelė atrodo panaši į pavyzdingą motiną. Jos santykiai su sūnumi – verti pavydo, tačiau kodėl jam buvo diagnozuotas vaisiaus alkoholinis sindromas? Tarp Lorelės ir vyresnėlės dukros, Megės, jaučiama tam tikra įtampa. Keisti yra ir Lorelės santykiai su Markusu, jos mirusio vyro broliu. Kodėl Megė jaučiasi apleista? Kodėl Lorelė mano, jog dėl jos vyro mirties kaltas Markusas? Visa tai – praeitis, stipriai įtakojanti dabartį. Lorelės praeities klaidos.

Beje, apie klaidas... Diane Chamberlain tikriausiai norėtų, kad jos žodžio jėga nublokštų mane, paskatintų irtis pirmyn ir nesigręžioti – tiesiog pasiduoti jos pasakojamai istorijai, ir nemąstyti.

Aš taip nemoku.

Tokios knygos man yra tarsi smegenų mankšta.

Pavyzdžiui, skyriuje, datuojamame 1984-1987, perskaičiusi apie Lorelę, bendraujančią elektroniniu paštu, puoliau ieškoti informacijos, ar tais laikais elektroninis paštas buvo prieinamas paprastiems žmonėms. Abejoju. Be to, atrodo, kad užtikau tekste dar keletą anachronizmų...

Nesupraskite manęs neteisingai. Aš moku įsijausti į pasakojimą. Tačiau tuo pat metu man įdomu ir tai, kaip šis pasakojimas yra konstruojamas. Visos smulkmenos, rašytojos atliktas „juodas“ darbas. Mano smegenys dirba, ieškodamos klaidų, neatitikimų. Tikrindamos, ar namų darbus rašytoja atliko dešimtukui. Juk romane svarbus ne tik sakinių grožis. Svarbus ir pasitikėjimas rašytoju. Aš nesu tikra, jog šia prasme galiu pasitikėti Diane Chamberlain.

Tačiau jos pasakojama istorija tikrai įtraukianti. Ir...aš tikrai nepasakosiu, kaip viskas klostėsi. Iš manęs nesužinosite, ar Endis iš tiesų kaltas dėl padegimo. Siūlau nespėlioti – greičiausiai neatspėsite. Rašytoja visais įmanomais būdais bando suklaidinti savo skaitytojus. Ji stengiasi vedžioti mus už nosies, numesdama kokį gardų kąsnelį, užuominą, iš kurios turėtų būti „viskas aišku“. Galiu jus patikinti: niekas netaps aišku iki pat pabaigos. Visos užuominos – feikas. O jei pagavote kabliuką – tiesiog perskaitykite.

2011 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Kodėl aš netapau kale

Prieš gerą mėnesį, Sherry Argov knygai „Kodėl vyrai myli kales“ sugrįžus į knygynus, stebėjau visuotinį dailiosios lyties atstovių pamišimą – ši knyga buvo graibstoma iš lentynų. O tai šiais (vis-dar-kriziniais) laikais ne toks jau dažnas atvejis. Taigi, ši apžvalga gimė iš smalsumo. O smalsumas...patys žinote.

Jei manęs kas paklaustų, ar norėčiau tapti „kale“, atsakymas greičiausiai būtų neigiamas. Labai jau įtartinos šio žodžio konotacijos (ir tai nėra vertėjo išmyslas – originale taip pat figūruoja bitch). Pati autorė teigia, jog skaitydami jos knygą, turėtume pamiršti apie „įprastas“ kales:

Moterys turėtų pakeisti savo požiūrį į žodžio „kalė“ reikšmę. Kalė – puiki moteris. Ji saldi kaip Džiordžijos valstijoje augantys persikai. Šypsosi ir yra moteriška.


Atleiskit už mano ribotumą – kad ir kaip ją begirtų, man kalė visada liks kale. Nelabai malonus žmogus, net jei šypsosi. Ypač kai šypsosi.

Bet palikime kales ramybėje ir pereinam prie esmės. „Kodėl vyrai myli kales“ – knyga apie tai, kaip suvilioti, prisijaukinti ir išmokyti valgyti mums, moterims, iš rankų. Kalba apie vyrus, žinoma. Ne apie kokį laukinį gyvūnėlį, nors skamba išties panašiai.

Autorė savo skaitytojoms bando įkalti į galvą, jog jos visų pirma turi išlikti orios. Gyventi sau, ne dėl vyrų. Pagirtina, žinoma. Tačiau čia prasideda visas linksmumas.

Katės ir pelės žaidimai, kurie moterims atrodo kvaili, vyrams tikrai labai patinka. Tai esminis šių dviejų lyčių skirtumas. Moteriai svarbiausias tikslas dažniausiai yra pasiaukojanti draugystė. Maža to, tai beveik visada yra galutinis jos tikslas. Tačiau vyrui daugiausia malonumo teikia pati kelionė vedanti į galutinį tikslą.

Visi bandymai generalizuoti vienos ar kitos lyties atstovus man kelia šypseną ar pasipiktinimą (priklauso nuo situacijos). Ši knyga trumparegiškai perša vieną elgesio modelį, teigdama, kad rezultatas visuomet bus toks pat. Taip, deja, nebūna. Štai, pavyzdžiui, ką jums siūlo Šerė Argov tokiais atvejais, kai nenorite skalbti vyro baltinių:

„Viena mano pažįstama iš pat pradžių „sutvarkė“ skalbimo klausimą. Pačioje santuokos pradžioje raudoną medvilninį sportinį nertinį ji įmetė į skalbimo mašiną kart su baltais vyro apatiniais. Ir kad būtų užtikrinta, rodyklę pasuko ties karšto vandens padala. Jis teturėjo likusią vieną porą apatinių, kuriuos tą kartą dėvėjo. Nė vienas save gerbiantis heteroseksualus vyriškis nenorės, kad jį kas pamatytų dėvint rožinės spalvos apatinius. Pamatęs sugadintus savo drabužius jis jai pagrasino tokiais (o tokius ji ir norėjo išgirsti) žodžiais: „Daugiau niekada gyvenime nedrįsk skalbti mano apatinių.“


Na, jai pasisekė. O jei po visko jis būtų pagrasinęs kitokiais žodžiais?
Arba, štai. Sugalvojote, kad nenorite gaminti. Ne šiaip kurį vakarą tingite. Nenorite niekada, ir taškas:

Jei po kurio laiko jis netyčia vėl paprašys jūsų pagaminti vakarienę, paprasčiausiai pasiūlykite jūsų firmines vaišes: kukurūzų spragėsių, dešrelių, pyragėlį su žele, kavos, užsigardžiavimui mėtinį saldainį ir… pradėkite puoštis, nes nepraėjus nė valandai jau turėsite rezervuotas vietas restorane.

Taip, puikus būdas mylimam žmogui įtaisyti skrandžio opą.

Manote, kad tai suveiks šimtu procentų? Žmonės yra be galo skirtingi. Vieni, maitinami popkornu ir dešrelėmis, puls užsakinėti staliuko restorane, kiti puls gaminti patys. Dar kiti – pasiieškos geresnės „virėjos“ (suprask – „gyvenimo draugės“), arba perauklės esamą, įkrėsdami beržinės košės. Dar kiti su malonumu suvalgys pasiūlytą maistą. Ir valgys jį dieną iš dienos. Kai kuriems jų bus netgi nuoširdžiai skanu.

Knygoje pateikiami lyčių portretai – šabloniniai, stereotipiniai, tarsi iš statistikos metraščio. Ne visi vyrai pabėgs, vos tik sumanysite juos pagąsdinti vaikais. Tikrai savo kelyje galite sutikti tokių, kurie jūsų bendrus vaikus susiplanuos per pirmąjį pasimatymą ir vėliau su malonumu keis pampersus. Ir ką darysite tada? Bėgsite klausti Šerės patarimo? Pasiskųsite, kad Šerė apie tai nerašė?

Vyras visada nori to, ko negali turėti


– taria Šerė Argov ir liepia išlikti paslaptingoms, nepriklausomoms, vienu žodžiu, bėgti, kad vyrai galėtų jus vytis. Tik štai autorė pamiršo parašyti, kiek laiko galima žaisti šį žaidimą. Mėnesį? Metus? Visą gyvenimą? Medžioklė – varginantis užsiėmimas tiek medžiotojui, tiek jo aukai. Pavargęs medžiotojas susiras lengvesnį grobį. Visą gyvenimą bėganti auka galiausiai susivoks, kad eikvoja savo energiją veltui.

Rašytojos patarimai gali tikti jaunoms, nepriklausomoms moterims, kurios tik žvalgosi jaunikių rinkoje. Jei pragyvenusi santuokoje trisdešimt metų staiga panorėsite viską keisti iš pagrindų, dažnas vyras pasukios pirštą prie smilkinio ir eis žiūrėti futbolo.

Tokiu atveju, kad vėl sugrąžintų tą seksualią kibirkštėlę, pirmiausia moteris turi visą dėmesį ir energiją skirti sau.


Žinoma, tai gali suveikti. Bet nebūtinai. O ką, jei jūsų vyras jau numatęs kitą auką – tik ir laukia, kol jūs pradėsite „visą dėmesį ir energiją skirti sau“, kad jis tuo metu galėtų juos skirti kitai? Kaži, kiek pusėtinų santuokų sugriovė Šerės Argov gyvenimiški patarimai?

Ak, aš anaiptol neteigiu, kad moters gyvenimas turėtų suktis vien apie vyrą. Tačiau yra moterų, kurios būtent taip mato savo hm...paskirtį. Joms ta pusėtina santuoka visuomet bus geriau už atgautą orumą, kurio, atsiprašant, nėra kur dėti. Ne visos moterys nori būti nepriklausomos. Ne visos nori tapti kalėmis.

Negaliu pasakyti, jog žinau laimingų santykių receptą, toli gražu. Tačiau nemanau, kad ir Šerė Argov ji žino. Beje, jei jau apie tai prakalbome. Man, kaip ir milijonams kitų jos skaitytojų kilo natūralus klausimas – kaži, kaip klostosi jos asmeninis gyvenimas? Jau pasiekta kalės stadija? Ir..neradau nieko. Tik glaustą leidėjų pateikiamą informaciją apie jos straipsnius amerikietiškose žurnaluose. Galbūt Šerė Argov tiesiog kruopščiai saugo savo privatumą. Galbūt yra pagiežinga senmergė. Arba pasilinksminti sumanęs vyrukas.

Apibendrinant: ši knyga būtų visai skaitoma, jei nebūtų tokia kategoriška. Kita vertus, tokiu atveju jos turbūt niekas neskaitytų.

2011 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

radau pas Salomėją ir labai skaniai prisijuokiau. maža to, kad Stieg Larsson (tekste Steig :) pavadintas moterimi, tai dar jaunimui patariama skaityti ex-kunigą Jakutį:

„Maloniai nuteikė, nuotaika pagerėjo“, – tokius žodžius iš savo kūrybos gerbėjų teigia girdintis R. Jakutis. (Muahahaha. Aš sunerimčiau dėl savo vaiko, jei jį prigaučiau su tokia lektūra)

„Saulėlydis“ irgi užkliuvo („Nuotaika ir sapnai prisiskaičius tokių knygų (apie vampyrus ir pan. – aut. past.) gali būti košmariški“ - skaitėt? bandėt?). O juk siaubas, smurtas ir kraujas ten antraeiliai dalykai. Po galais, jie gi šviesoje spindi, tie vampyrai. Ir seksas pas juos tik po vedybų. Kingas va iš karto esmę įžvelgė:



Seniau žmonės susitapatindavo su muškietininkais“, – kitokius laikus prisimena V. Bartkevičius. - o ką, muškietininkai tokie visi švelnūs ir pūkuoti? gal ir jie ką nors paskatino ką nudobti. vienas už visus, aha.

ech. geriau rašykit apie varškę, gerbiami žurnalistai.

2011 m. rugpjūčio 2 d., antradienis



Susan Sontag
vėlų vakarą, beveik naktį, Simonos (linkėjimai ;)) pavyzdžio paskatinta, sugalvojau pasižiūrėti, o kaip gi gyvena kaimyninės Lenkijos bookblogeriai.

dabar greaderis pasipildė kokiu 50 naujų prenumeratų %)

o blogeriai gerai gyvena, išsamiai rašo, su leidyklomis bendradarbiauja. ir skaito tuos pačius vampyrus :)

2011 m. birželio 7 d., antradienis

atiduotuvės!

neregėtas nematytas dalykas vonios istorijoje. atiduotuvės!11!!!

kviečiu pasiganyti Naktigonėje - šį ketvirtadienį, Vilniuje, šėmėcė, nuo 20:30


“Naktigonės” sudėtis:
· WAFT (“fusedMarc” + “Trys keturiose”)

· Silence Music

· Ana (One Ear Stereo)

· Luis meets Giorgio

· Synthsoulsizer (Cosmovast)

· Martin Virgin (Love In Slow Motion).

· Švies: Lino Kutavičiaus šviesos instaliacija

· Naktigonei nuteiks: Liberto Klimkos paskaita


Plačiau:
Programa
Eventas Facebooke

ką reikia padaryti? žemiau komentare įtikinti (arba papirkti) mane, kad būtent jums turėtų atitekti atiduotuvių prizas ir... du kvietimai jūsų. atiduotuvės uždaromos rytoj 12 valandą dienos :)

2011 m. balandžio 13 d., trečiadienis

žiūrinėdama nuotraukas — vyrų ir moterų, pažįstamų ir nepažįstamų, senų ir jaunų — priėjau išvados, kad blogiausia, kas žmonėms galėjo nutikti tai XX amžiaus 9 dešimtmetis