viena diena

Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena. Keista, kai ~450 puslapių knygą galima nusakyti vienu sakiniu – o šį kartą tai kaip tik toks atvejis. Ema ir Deksteris susitinka studijų baigimo dieną. Yra liepos 15-oji, jie jauni, kupini svajonių, jų idealai dar nepralaimėjo amžinoje kovoje su nuožmia tikrove. Jie guli Emos lovoje. Ir dar… jis planuoja tyliai pasišalinti iš „įvykio vietos“.

Vos pradėjusi skaityti „Vieną dieną“, mintyse vis girdėjau Bazo Luhrmanno hitą. Pamenat? Šitą:

Pasiruošę? Į gyvenimą – bėgte!

Ta pati liepos 15-oji, tik metai vis kiti. Kaip klostysis jų gyvenimai? Kam pasiseks labiau? Idealistei Emai? Hedonistui Deksteriui?

Metai po metų stebime, kaip jie kovoja už savo vietą po saule arba naiviai tikisi, kad va, štai, tą vietą jie jau surado. Ir būna iš jos išspiriami.

Man patiko pasirinkta romano forma, kai veiksmas apsiriboja viena diena per metus. Romanui tai suteikia šiokį tokį fragmentiškumo įspūdį – taip ir nesužinome, kas atsitiko „rytoj“. Rytojaus šioje knygoje nėra. Yra tik „kitais metais“. O per metus… juk visko gali nutikti. Todėl abu knygos herojus randame vis kitoje vietoje, su kitais žmonėmis. Keičiasi aplinkybės, tik vienas dalykas iš esmės nesikeičia. Jie vis dar ne kartu – jie vis dar nežino, ar norėtų, ar galėtų, ar sugebėtų būti kartu. Skaitytojams, kaip visuomet, seniai viskas aišku J

Dažnai išgirsite, jog šis romanas paliečia širdį. Tokia tad ir mano rekomendacija – jei jūsų širdis mėgsta būti liečiama, imkite ir skaitykite „Vieną dieną“, jums ji patiks. Skaitydami (ar pertraukose tarp skaitymo) galėsite apgalvoti, kurlink ritasi (ar kyla) jūsų gyvenimas, ar esate ten, kur norite būti. O gal ir jūs turite savo Deksterį, savo Emą? Savo žmones, su kuriais nesate kartu? Savo nerealizuotus talentus? Svajones, atidedamas neaišku kada ateisiančiam „rytoj“?

O gal manote, kad dar turite laiko?

Tuomet „Vienos dienos“ pabaigą priimkite kaip pamoką. Arba ne.

Dieve, kaip aš nekenčiu tokių pabaigų. Julianas Barnesas savo „Flobero papūgoje“ pateikia sąrašą, kokias knygas rašyti jis uždraustų. Bent keliems metams. Gal ir aš turėčiau išspausdinti viešą kreipimąsi – prašau, prašau, apsaugokite savo skaitytojus nuo panašių romano pabaigų? Jos yra baisiau už...nežinau ką. Dėl panašių pabaigų (tokio pat kvailumo pabaigą turi ir žymusis Jodi Picoult romanas „Mano sesers globėjas“) man kyla noras ne supurtyti knygos veikėjus – kad jie atsitokėtų ir pradėtų gyventi – jie, šiaip ar taip, yra negyvi ir nepakaltinami. Aš norėčiau kažką blogo padaryti tokių knygų autoriams. Nesakysiu, ką, gal tai kiek neetiška.

Tai lyg kakutis iš praskrendančio balandžio.

Lyg plyta, nukritusi ant galvos.

Tai visiškas paniekinimas, pasityčiojimas iš romantiškai nusiteikusių skaitytojų. Jei „Viena diena“ būtų ironiškas romanas apie tai, kaip būna gyvenime (arba kaip nebūna), tokia tragikomiška pabaiga jam pritiktų.

Dabar gi atrodo, jog autorius į savo darbo pabaigą prisiminė, jog jo romanas, ups, žada pasibaigti pernelyg nuspėjamai. Ką daryti? Gal ką nors nužudyti?

Lavonai, žinote, dar nieko nėra išgelbėję.

Neišgelbėjo ir „Vienos dienos“.