Flobero papūga ir kiti žvėrys

Vakar rašiau „oficialiąją“ knygos apžvalgą, šiandien pritrūkau žodžių „neoficialiajai“. Man labai (labai labai) patiko „Flobero papūga“ – ji keliauja tiesiai į „mėgstamiausiųjų“ lentyną. Neįtikėtinai šmaikšti, subtiliai intelektuali – prisikvatojau skaitydama, kas būtų pagalvojęs. Ir dar – dažnai girdžiu, kad žmonės nurašo tą ar kitą knygą nes „tema jų nedomina“. Tema yra niekas! Žinote, Floberas manęs irgi nedomina. Bet jo papūga – visai kitas reikalas. Drąsiai rekomenduoju!

O apžvalgą iš PinigųKartos rasite čia:

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti“ – tokiu epigrafu (beje, iš paties Flobero laiško draugui) pradedamas Juliano Barneso, šiųmetinio Bookerpremijos laureato, romanas „Flobero papūga“. Epigrafas, matyt, įstrigo rašytojui (ir jo alter ego, romano veikėjui Džefriui Breitveitui) giliai į širdį – už savo (menamą) draugą Floberą jis pasiryžęs kautis lyg liūtas. Arba lokys.

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį – jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga“ (Luiza Kolė apie Floberą)

Drįstu spėti, jog apie Floberą žinote nedaug. Nedaug – tai beveik nieko. Drįstu spėti, jog jis Jums visiškai neįdomus – visada atsiras žymesnių, artimesnių, įdomesnių už jį. Juk tiesa? Džefris Breitveitas, gerąja šio žodžio prasme „apsėstas“ Flobero, su Jumis nesutiktų.

Senstelėjęs gydytojas su užsidegimu kapstosi Flobero gyvenime. Kaip draugas, pasiryžęs jį apginti. Ar yra nuo ko ginti prieš daugiau nei šimtą metų mirusį rašytoją? O, žinoma. Nuo kritikų, biografų ir kitų žvėrių. Daugiausiai kliūna Oksfordo universiteto Prancūzų literatūros katedros profesorei, daktarei Enidai Starki, neatsargiai papriekaištavusiai, jog „kurdamas savo personažus Floberas neaprašinėja jų išorės kaip Balzakas. Tiesą sakant, jų išvaizdai jis skiria tiek nedaug dėmesio, kad vienoje vietoje jo Emos akys rudos (14), kitoje – gilios juodos (15), o dar kitoje – mėlynos (16).“ Ar tai klaida, rašytojo neapsižiūrėjimas? O gal tokia spalvų „kakofonija“ buvo sumanyta tyčia? Ar svarbu, kokios iš tikrųjų buvo Emos Bovari akys? Daktarės Starki pastaba išprovokuoja Dž. Breitveterio „lyrinį nukrypimą“ apie klaidas literatūroje. Ir… pačios daktarės Starki klaidas. Suokalbiškai kikenau apie jas skaitydama – Breitveterio meilė Floberui tikrai užkrečiama.

„Kodėl rašytojo kūryba verčia mus vaikytis kūrėją? Kodėl nepaliekame jo ramybėje? Nejaugi mums negana jo knygų? Juk Floberas norėjo, kad būtų gana, nes retas kuris rašytojas tikėjo parašyto teksto objektyvumu ir rašytojo asmenybės nereikšmingumu (…)“.

Iš tikrųjų, kodėl? Mums įdomu, kokias kojines mūvėjo rašytojas ir kas jas skalbė. Ką valgydavo pusryčiams ir ką vakarienei. Ar jo viduriai nebūdavo užkietėję? O kaip dėl kitų ligų? Su kuo miegojo ir su kuo nemiegojo rašytojas. Ar tai svarbu? Taip? Ne? Ar turėtų būti svarbu?

Julianas Barnes‘as palieka šiuos klausimus atvirus. Dar daugiau, viename iš knygos skyrių jis pateikia mums užduotis apmąstymui, vienur reikalaudamas pasidaryti išvadas, kitur ne.

„Flobero papūga“ tai žavingas postmodernistinis romanas. Eklektiškas, subtiliai intelektualus, nepaprastai šmaikštus ir kartu labai rimtas. Tai literatūrinė studija, (anti)biografija, kelionės dienoraštis, literatūrinė kritika ir kartu kritiškas, tiriamasis žvilgsnis į patį tyrėją ir jo asmeninį gyvenimą – viskas viename. Ir viskas jame kuo puikiausiai dera. Tai knyga apie knygas, gardus kąsnelis kiekvienam literatūros gurmanui. Ak, dar – čia yra ir papūgų.

Yra žinoma, jog rašydamas „Naiviąją širdį“ Floberas buvo pasiskolinęs papūgos iškamšą. Džefris Breitveteris randa jų net dvi – po vieną Flobero memorialiniuose muziejuose Ruane ir Kruasė. Žinoma, ir vieno, ir kito darbuotojai tvirtina, jog jų paukštis yra „tas tikrasis“. Kaip yra iš tikrųjų? „Flobero papūga“ parodo, jog praeitis, lyg ta laimės paukštė (papūga?) retai atkiša mums savo uodegą. Dažniau – mėgsta skaniai pasijuokti iš mūsų pastangų ją „pagauti“.

„Prisiminkite, ką Gonkūrai yra pasakę apie Floberą: „Būdamas iš prigimties visiškai atviras, jis niekada iki galo nepasako, ką jaučia, myli ar dėl ko kenčia.“ Tada prisiminkite, ką visi iki vieno sakydavo apie brolius Gonkūrus: pavydūs ir nepatikimi. Taip pat verta prisiminti, kokie nepatikimi buvo Diu Kanas, Luiza Kolė, Flobero dukterėčia, pats Floberas. Įtūžę paklauskite: kaip tada mes galime ką nors pažinti?“