Tarp daugybės mano trūkumų, turiu ir štai tokį – nemėgstu „istorija
istorijoje“ tipo knygų. Negaliu pakęsti siužetų, kuomet pabaigoje paaiškėja,
kad visi aprašyti įvykiai vyko veikėjų vaizduotėje ar sapne. Nemėgstu falsifikavimo, apsimetinėjimo, kad pasakojama istorija vyko
iš tikrųjų, nors taip nėra. Tiesiog negaliu pakęsti vienos istorijos įvilkimų į
kitą, tokie pigus triukai dažniausiai nepasiteisina.
Todėl kuo nuoširdžiausiai pykstu ant Syrie James ir jos „Dingusių JaneAusten memuarų”.
Knyga pradedama „Redaktorės pratarme“. Joje Dr. Merė A. Džesi, Oksfordo universiteto anglų literatūros mokslų
daktarė, pristato nepaprastai svarbų radinį – rastus rašytojos Džeinės Osten
memuarus.
„Džeinės Osten rankraščiui
labai būdingi trumpiniai, rašybos klaidos, alternatyvi žodžių rašyba,
didžiosios raidės ten, kur taisyklės to nenumato, nevienodas teksto
suskirstymas pastraipomis ir nesistemingas kabučių rašymas,– visa tai būtų buvę
ištaisyta, jeigu darbas būtų buvęs rengiamas spaudai jai gyvai esant. Taisiau
taip, kaip maniau esant reikalinga (tik beveik visur palikau tokią rašybą,
kokia buvo paplitusi tuo laikotarpiu), kad šiuolaikinis skaitytojas galėtų
perskaityti sklandų tekstą; tačiau iš esmės memuarai yra visai tokie pat, kaip
juos parašė Džeinė Osten.“
Skamba rimtai, tiesa? Beveik galima būtų patikėti, jei ne rašytojos Syrie
James vardas knygos viršelyje. Suprantu, kad toks buvo rašytojos sumanymas,
tačiau man jis atrodo nereikalingas.
Pabambėjau ir gana. Metas imtis pačių memuarų.
O jie pasirodė esą visai įdomūs, nors ir netikri. Tačiau nesutikčiau su
Goodreads nuomone, pateikta knygos nugaroje – „Visai nebūtina išmanyti Džeinės
Osten kūrybą ir žinoti gyvenimo faktus, kad skaitydamas šį romaną patirtum
malonumą“. Galbūt tai nėra būtina,
tačiau knygos puslapiuose nuolat šmėžuoja Dž. Osten knygų veikėjai –
neįsivaizduoju, ką iš šių memuarų suprastų žmogus, vaizduotėje ar ekrane nematęs Pemberlio dvaro ar tas, kuriam nieko nesako Fanės
Prais, Elizabet Benet ar Darsio vardai.
Tokiam skaitytojui liktų tik meilės istorija – deja, su liūdnesne pabaiga,
nei Dž. Osten parašytų romanų. Tačiau vėlgi – skaitytojas, susipažinęs bent su
pagrindiniais Osten biografijos faktais, kitko ir nesitikėtų. Rašytoja niekuomet
nebuvo ištekėjusi. „Džeinės Osten biografai įpratę ją vaizduoti kaip netekėjusią
panelę, niekada nepatyrusią meilės ir jos stygių kompensavusią labai lakia
vaizduote.“ – rašo Syrie James. Jos parašyti „memuarai“ ginčija šią nuomonę,
įpainiodami panelę Osten į romantišką meilės istoriją. Ir net žinodama,
kuo visa tai pasibaigs, skaičiau šią knygą pernakt. Tai pagauliai parašyta
istorija. Man rodos, Syrie James pavyko apčiuopti ir perteikti popieriuje Dž. Osten
stilių, jos (arba jos kūrinių) „dvasią“. Man patiko sekti, kaip „tikrieji“ nutikimai atsiduria tikruosiuose Dž.
Osten kūriniuose (nors iš tikrųjų viskas vyko atvirkščiai, Syrie James Dž. Osten
memuarus kūrė pasiremdama „Protu ir jausmais“ bei kitais rašytojos romanais). Su
kai kuriomis vietomis norėčiau pasiginčyti (pavyzdžiui, man atrodo, kad Syrie
James visai be reikalo memuaruose „įveda“ bučinius – jų nebuvimas Dž. Osten
kūriniuose man atrodo visai natūralus ir gerbtinas), tačiau nepaisant visų
trūkumų, patyriau malonumą skaitydama šiuos memuarus. Įdomu, ką apie juos pasakytų pati Džeinė Osten :)