Emigrantės dienoraštis

Mėgstančios koncertuose valgyti varškę Zitos Čepaitės pristatinėti turbūt jau niekam nebereikia. Būsimos knygos leidėjai, užvirus visai tai košei (oi, atsiprašau, varškei), greičiausiai plojo katučių – geresnės reklamos „Emigrantės dienoraščiui“ nė nesugalvotum.

„Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą.“

„Dienoraštis“ iš tiesų nėra dienoraščiu – jame nėra datų. Tai greičiau esė rinkinys (su tam tikromis išlygomis – čia vyrauja žurnalistinis stilius, o meninio dažnai pritrūksta). Tačiau nepaisant „žanrinio neapibrėžtumo“, slysti tekstu nepaprastai lengva ir dažniausiai malonu.

Tik štai pačios istorijos malonumo greičiausiai nesuteiks. Čia aprašomos emigrantinės patirtys, nors ir įvilktos į lyg ir linksmumo, lyg ir lengvabūdiško šmaikštumo skraistę, yra dažniausiai slogios. Ne, autorei neteko rinkti šampinjonų ar šalti mėsainių fabrike. O ir rašo ji lyg ir apie save, lyg ir apie kitus – skaičiuoja, kiek kainavo jos apatiniai, pasakoja apie „savo babajų“, bet ir lankosi teismuose, kur teisiami nusikaltę jos tautiečiai. Niekada negyvenau Londone, tačiau atsisakau tikėti, kad gyvenimas ten gali būti tik toks. Toks… joks. Net patiriami malonumai yra kažkokie liūdni, neteikiantys džiaugsmo. Tiesą sakant, nors ir nelaikau save labai jautria, nakčiai prisiskaičiusi šios knygos, sapnavau košmarus.

Nežinau, kas laiko Zitą Čepaitę svečioje šalyje (ir perskaičiusi šią knygą to tikrai nesupratau) – jos nuomone, gyvenantys ten, kad ir kaip besistengtų, niekuomet netaps kažkuo. Ne visi, žinoma, ir siekia tuo kažkuo tapti. Tačiau jei šia knyga buvo siekta panagrinėti „emigrantišką gyvenimą iš vidaus“, aš pritrūkau joje kitokios, bent kiek šviesesnės patirties. Nebent knyga buvo rašyta valdžios užsakymu ir skirta atbaidyti dar likusius Lietuvoje nuo emigravimo. Ką gi, tokiu atveju tikslas pasiektas su kaupu.

Mintijimai…

„Mintijimai…“ – tai antroji lietuvių skaitytojų pažintis su britų rašytojo David’o Lodge‘o kūryba. Pirmasis jo romanas lietuvių kalba, „Terapija“, buvo išleistas 2008 – aisiais.

„Mintijimai…“ (orig. „Thinks…“)  – tai herojų mintys, įrašytos į „debesėlius“, kaip komiksų knygutėse. Mintys, jų tėkmė – labai svarbios Ralfui Mesendžeriui (šeimoje vadinamam tiesiog Mesendžeriu). Jam, kognityvinių mokslų specialistui, rūpi atskleisti žmogaus sąmonės, sąmoningumo paslaptis. Romanas pradedamas vienu iš jo eksperimentų: neseniai įsigyto prietaiso pagalba jis įrašinėja savo mintis, stengdamasis kuo mažiau „kištis“ į mąstymo procesą. Gan greitai suprantame, jog Mesendžeris – gan kontroversiška  asmenybė, o didžiąją dalį jo apmąstymų sudaro seksualinių nuotykių prisiminimai arba svajonės apie juos.

Tokiame kontekste susipažįstame su Helena Ryd. Ji – Glosterio universiteto bendruomenės naujokė (romano veiksmas vyksta universitetiniame miestelyje), atvykusi skaityti kurso apie kūrybinį rašymą. Helena atrodo visiška Mesendžerio priešingybė – visų pirma, patikima ir „aukštos moralės“. Praradusi vyrą, ji atrodo paskendusi savyje, šiek tiek susikausčiusi. Nereikia nė sakyti, jog tai ji tampa naujuoju Mesendžerio taikiniu, nepaisant jo nerašyto susitarimo su žmona, draudžiančio panašius „žaidimus“ savame kieme.

Minčių įrašinėjimas tapo smagiu Mesendžerio laisvalaikio užsiėmimu. Helena taip pat pradeda rašyti savo dienoraštį. Romanas taip ir sudarytas – gabalas to, gabalas ano, kartais įsiterpiant „nepriklausomam pasakotojui“. Tiesa, yra ir kitų intarpų – pateikiami įdomiausi Helenos kurso klausytojų darbai, teminės šiuolaikinių rašytojų parodijos. Jas skaityti bus be galo smagu, jei esate susipažinę su Salmano Rushdie, Samuelio Becketto ar Irvine‘o Welsho kūryba ir rašymo stiliumi. Nemažą dalį knygos užima ir veikėjų diskusijos apie sąmonę, protą, dirbtinį intelektą, įvairius mokslo pasiekimus, mokslininkų ginčus ir interpretacijas, tačiau specialaus išsilavinimo viskam suprasti jums greičiausiai neprireiks. D. Lodge puikiai išmano, kaip pateikti mintis, kad jos būtų suprantamos masėms (ir dažniausiai tai daroma žiniasklaidos mėgstamo Mesendžerio lūpomis).

D. Lodge pateikia skaitytojams meistriškai parašytą romaną apie neištikimybę, principus, moralę ir jų lankstumą. Atvykusi dėstyti, Helena nė neįsivaizdavo, kokią tiesą apie save ir savo artimuosius jai teks atrasti. Vaikystėje įskiepytos katalikiškos vertybės neapleido jos ir suaugėliškame gyvenime, net tuomet, kai nuo Dievo ir Bažnyčios ji jau buvo nusigręžusi. Jai tenka atrasti, jog jos elgesys gali būti sąlygotas ir išorinių veiksnių – „jei taip elgiasi jie, galima ir man“. Santykis su religija užima svarbią vietą D. Lodge‘o kūryboje, kaip ir švelnūs pasišaipymai iš akademinės bendruomenės. Visa tai yra įvilkta į patrauklią, lengvą romano formą. „Mintijimai…“ nėra kietas riešutėlis, romaną prarysite akimirksniu, tačiau jo paviršinis lengvumas neturėtų būti suprastas tiesiogiai. Yra apie ką ir pamintyti.

liūdnieji klounai

Kokie juokingi tie žmonės... Patys susikuria taisykles, teorijas, patys sau seka pasakas. Patys jomis įtiki.

„Enė gyveno lūkesčiu, kurį retos dvejonės ir nusiminimo akimirkos tik dar labiau išryškindavo Vilio akyse, ir kartais jam užtekdavo žmonos žvilgsnyje ar šypsenoje įskaityti tą savotišką ten glūdintį įsitikinimą, kad pradėtų dusti ar kad panižtų visą kūną: žymiausi alergologijos specialistai, švirkšdami jam visokiausias bjaurastis, kokias tik galima įsivaizduoti, bergždžiai mėgino aptikti medžiagą, kuriai jis jautrus, pradedant katės plaukais ir dantų šepetėlių šeriais ir baigiant Enės lūpdažiu ar kremu, kuriuo ji valydavosi kosmetiką. Jį kankino nuolatinė baimė ją prarasti.”

Ar pamenate tą akimirką, kai jūs aplankė meilė (jei jau aplankė, žinoma)? Ar esate galvoję, kodėl jis/ji, kodėl tada, tokiomis aplinkybėmis, tokioje vietoje? Įsivaizduokite, kad bandote nuspėti, kada tai galėtų įvykti. Bandote užkirsti meilei kelią. Neee, tik ne šitas. Nee, tik jau ne čia, galvojate, lyg meilės atsiradimui būtinos tam tikros išorinės sąlygos. Meilės scenoje dekoracijos nesvarbios.

„Kiekvieną akimirką nuo minios galėjo atsiskirti kažkoks vyras ir ją iš jo pagrobti, ir labiausiai jis mėgo gąsdinti save mintimi, kad nesąmoningas to susitikimo įrankis bus jis pats; galbūt pakaks pratarti: verčiau eime čia, o ne kitur, užsukime į šitą kavinę, leiskimės į šitą kelionę...“

Vargšas Vilis, jis buvo teisus. 

Jie leidosi į tą kelionę (ak, Europa), ėjo ten, ne kitur, užsuko į tą kavinę.

„Ji, atrodė, sudvejojo, metė į jį kone maldaujamą žvilgsnį; abu juokingai, paikai jautė, kad taip nedaroma, kad reikia pateisinimo, dingsties, jie dar jautė aplink save senuosius pasaulio saitus, pasaulio, priešiško tiems, kurie taikosi nuo jo pasprukti, ir jis pasielgė taip, kaip reikalavo įprastinės padorumo taisyklės, paskubomis pratardamas:

— Žinau vieną vietelę, iš kur gerai matyti visa eisena ir kur niekas nesistumdo...

— Aš ne viena, – atsiliepė ji ir, kad jį nuramintų, tuojau pat pridūrė: – Visų pirma, yra mano tėvas...

— Kuris iš jų dviejų jūsų tėvas? Tikiuosi, abu?

— Abu, – atsakė ji ir ūmiai plaikstydamasi plaukais nužingsniavo nuo jo šalin, priėjo prie Vilio kitame salės gale...

Artindamasi dar tebešypsojo, ir Viliui teko šypsena, skirta visai ne  jam.

– Nelaukit manęs,– pasakė ji. – Susitiksime viešbutyje.“

Meilės anatomija. Kaip norėčiau, kad tai būtų knyga apie tai. Romainas Gary, greičiausiai, ant manęs įsiųstų – tos mooooooterys, joms tik duok apie meilę. Tiesa ta, kad niekur kitus nesu skaičiusi apie meilės užgimimą taip vyriškai, griežtai. Taip tikroviškai. Taip juokingai. Ir taip teisingai.

Visa bėda, jog rašytojui šį kartą rūpi ne meilė. „(...) beprotiški konfliktai, labiau negu kada nors draskantys žmoniją, verčia mūsų nervus ir tai, kas mums tarnauja protu, gyventi patariant nuolatinę apsiausties būseną“ rašo jis autoriaus žodyje, kartu pateikdamas skaitytojui raktą į „Liūdnųjų klounų“ pasaulį („šypsokitės ir gyvenkite, kaip kokie debilai“ – šioje vietoje prisimenu G. Grajausko eilėraštį). „Liūdnieji klounai“ yra varomi nerimu, tuo globaliu, visą apimančiu nerimu, kuris man, tiesą sakant, visai svetimas, kaip ir Enei. Renjė, tas žmogus, kurio atsiradimo jos gyvenime Vilis bijojo labiau už viską, netrukus išvyksta į karą, šį kartą į Korėją. Jis luošas, jo gyvenime šis karas nebe pirmas. Jo niekas neverčia to daryti, ideologinis savanoris, šventasis idiotas, nujaučiantis, kad jei ne šį, tai kitą kartą taps patrankų mėsą, kapu nežinomam kareiviui. 

Jausmas, lyg kas nors būtų užtepęs garstyčių ant mano saldaus pyragaičio, štai su kuo palyginčiau šio romano skaitymą. Ir blogiausia yra tai, kad autorius visai neketino vaišinti mane saldumynais – jam tiesiog (galbūt netyčia) pasisekė parašyti puikią įžangą – būtent įžangą – į romaną, kuris vėliau tampa pernelyg politizuotas, kokčiai intelektualus, pasuka visai ne ta linkme, kurios man (koks susireikšminimas) norėtųsi. Iš šio romano išeitų du puikūs, atskiri kūriniai. Vienas man (ir Holivudui), kitas – pačiam autoriui ir visiems prijaučiantiems. Nes... nors puikiai supratau, ką „Liūdnųjų klounų“ autorius norėjo man pasakyti, šio romano pradžia yra pernelyg ryški, kad ją galima būtų tiesiog atidėti į šalį, pamiršti, užsiimti kitais dalykais, kitomis idėjomis. Nes... nors mėgstu garstyčias, mano pyragaitis buvo pernelyg skanus. And I want it back.