Kokie juokingi tie žmonės... Patys susikuria taisykles, teorijas, patys sau seka pasakas. Patys jomis įtiki.
„Enė gyveno lūkesčiu, kurį retos dvejonės ir nusiminimo akimirkos tik dar labiau išryškindavo Vilio akyse, ir kartais jam užtekdavo žmonos žvilgsnyje ar šypsenoje įskaityti tą savotišką ten glūdintį įsitikinimą, kad pradėtų dusti ar kad panižtų visą kūną: žymiausi alergologijos specialistai, švirkšdami jam visokiausias bjaurastis, kokias tik galima įsivaizduoti, bergždžiai mėgino aptikti medžiagą, kuriai jis jautrus, pradedant katės plaukais ir dantų šepetėlių šeriais ir baigiant Enės lūpdažiu ar kremu, kuriuo ji valydavosi kosmetiką. Jį kankino nuolatinė baimė ją prarasti.”
Ar pamenate tą akimirką, kai jūs aplankė meilė (jei jau aplankė, žinoma)? Ar esate galvoję, kodėl jis/ji, kodėl tada, tokiomis aplinkybėmis, tokioje vietoje? Įsivaizduokite, kad bandote nuspėti, kada tai galėtų įvykti. Bandote užkirsti meilei kelią. Neee, tik ne šitas. Nee, tik jau ne čia, galvojate, lyg meilės atsiradimui būtinos tam tikros išorinės sąlygos. Meilės scenoje dekoracijos nesvarbios.
„Kiekvieną akimirką nuo minios galėjo atsiskirti kažkoks vyras ir ją iš jo pagrobti, ir labiausiai jis mėgo gąsdinti save mintimi, kad nesąmoningas to susitikimo įrankis bus jis pats; galbūt pakaks pratarti: verčiau eime čia, o ne kitur, užsukime į šitą kavinę, leiskimės į šitą kelionę...“
Vargšas Vilis, jis buvo teisus.
Jie leidosi į tą kelionę (ak, Europa), ėjo ten, ne kitur, užsuko į tą kavinę.
„Ji, atrodė, sudvejojo, metė į jį kone maldaujamą žvilgsnį; abu juokingai, paikai jautė, kad taip nedaroma, kad reikia pateisinimo, dingsties, jie dar jautė aplink save senuosius pasaulio saitus, pasaulio, priešiško tiems, kurie taikosi nuo jo pasprukti, ir jis pasielgė taip, kaip reikalavo įprastinės padorumo taisyklės, paskubomis pratardamas:
— Žinau vieną vietelę, iš kur gerai matyti visa eisena ir kur niekas nesistumdo...
— Aš ne viena, – atsiliepė ji ir, kad jį nuramintų, tuojau pat pridūrė: – Visų pirma, yra mano tėvas...
— Kuris iš jų dviejų jūsų tėvas? Tikiuosi, abu?
— Abu, – atsakė ji ir ūmiai plaikstydamasi plaukais nužingsniavo nuo jo šalin, priėjo prie Vilio kitame salės gale...
Artindamasi dar tebešypsojo, ir Viliui teko šypsena, skirta visai ne jam.
– Nelaukit manęs,– pasakė ji. – Susitiksime viešbutyje.“
Meilės anatomija. Kaip norėčiau, kad tai būtų knyga apie tai. Romainas Gary, greičiausiai, ant manęs įsiųstų – tos mooooooterys, joms tik duok apie meilę. Tiesa ta, kad niekur kitus nesu skaičiusi apie meilės užgimimą taip vyriškai, griežtai. Taip tikroviškai. Taip juokingai. Ir taip teisingai.
Visa bėda, jog rašytojui šį kartą rūpi ne meilė. „(...) beprotiški konfliktai, labiau negu kada nors draskantys žmoniją, verčia mūsų nervus ir tai, kas mums tarnauja protu, gyventi patariant nuolatinę apsiausties būseną“ rašo jis autoriaus žodyje, kartu pateikdamas skaitytojui raktą į „Liūdnųjų klounų“ pasaulį („šypsokitės ir gyvenkite, kaip kokie debilai“ – šioje vietoje prisimenu G. Grajausko eilėraštį). „Liūdnieji klounai“ yra varomi nerimu, tuo globaliu, visą apimančiu nerimu, kuris man, tiesą sakant, visai svetimas, kaip ir Enei. Renjė, tas žmogus, kurio atsiradimo jos gyvenime Vilis bijojo labiau už viską, netrukus išvyksta į karą, šį kartą į Korėją. Jis luošas, jo gyvenime šis karas nebe pirmas. Jo niekas neverčia to daryti, ideologinis savanoris, šventasis idiotas, nujaučiantis, kad jei ne šį, tai kitą kartą taps patrankų mėsą, kapu nežinomam kareiviui.
Jausmas, lyg kas nors būtų užtepęs garstyčių ant mano saldaus pyragaičio, štai su kuo palyginčiau šio romano skaitymą. Ir blogiausia yra tai, kad autorius visai neketino vaišinti mane saldumynais – jam tiesiog (galbūt netyčia) pasisekė parašyti puikią įžangą – būtent įžangą – į romaną, kuris vėliau tampa pernelyg politizuotas, kokčiai intelektualus, pasuka visai ne ta linkme, kurios man (koks susireikšminimas) norėtųsi. Iš šio romano išeitų du puikūs, atskiri kūriniai. Vienas man (ir Holivudui), kitas – pačiam autoriui ir visiems prijaučiantiems. Nes... nors puikiai supratau, ką „Liūdnųjų klounų“ autorius norėjo man pasakyti, šio romano pradžia yra pernelyg ryški, kad ją galima būtų tiesiog atidėti į šalį, pamiršti, užsiimti kitais dalykais, kitomis idėjomis. Nes... nors mėgstu garstyčias, mano pyragaitis buvo pernelyg skanus. And I want it back.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą