Kaip keista – buvau tikra, kad kažkur kažkada tikrai rašiau apie tuo metu - maždaug prieš dešimtmetį ˜– kultine tapusia knygelę „Strekaza“. Pasirodo, nesu.
Nors skaičiau nemažai, leidybiniu pasaulėliu tuo metu mažai tesidomėjau. Neieškojau atsiliepimų apie knygas, nelaukiau jų pasirodant Lietuvoje, ir taip toliau. Knygas skaitymui išsirinkdavau labai paprastai – nueini į knygyną, pavartai, užkabina – nusiperki. Kainos dar taip nesikandžiojo. Tokiu būdu nusipirkau ir „Strekazą“. Tai nutiko tuometiniame „Baltų lankų knygyne“ Akropolyje. Kol grįžau iš jo namo į Senamiestį, knygą jau buvau perskaičiusi. 88 puslapiai, didelės raidės, juokų darbas.
Visa tai labai gerai prisimenu.
Kaip ir įspūdį, kokį ji man sukėlė. Šią knygą ištisai norėjosi cituoti! Ir mes citavome. Dar dabar galėčiau ištraukti iš atminties jos trupinius:
„Dėl grožio trūkumo dirbu radijuje. Vakarais.
Skaitau vakaro žinias. Verčiu iš raštu į žodžiu.“
Kita vertus, jauni buvom, čiupom viską, kas nauja ir neblizga – „Kovos klubą“ ir „Širšių fabriką“, Bukowskį ir Limonovą. Knygynuose ieškojom Charmso (išparduotas) ir „Maksva-Petuškai“ („akademinėj knygoj“ dar ilgai išpardavinėjamą po 2 litus). Geri laikai buvo, ir į juos puikiai įsipaišė „Strekaza“ – книга про безысходность, kai rašoma jos nugaroje.
Dar ten rašoma, jog ji skirta ne moterims. Ir moterys jos niekada nesupras. Gal ir nesupratom, tačiau tai netrukdė mums mėgautis jos tekstu.
Atsiverčiau ją dabar – keistas jausmas. Lyg sutikus vaikystės draugą po ilgo nesimatymo: sukyla daug jausmų, bet tiek daug naujų aplinkybių. Jūs abu pasikeitę. Jei nenorite vėl prarasti ryšio, tenka jaukintis iš naujo.
