— Tu manai, kad aš nežinau, koks yra tavo gyvenimas tik todėl, kad jo negyvenu? Aš žinau viską, ką daro visos iki vienos šios šalies spalvotosios moterys.
— Ir kas gi tai būtų?
— Miršta. Lygiai kaip aš. Tik vienas skirtumas — jos miršta kaip kelmai. O aš, aš griūnu kaip sekvoja. Tikrai pagyvenusi šiame pasauly.
— Tikrai? Ir ką turi, ką galėtum parodyt?
— Parodyt? Kam? Mergele miela, turiu savo galvą. Ir tai, kas joje vyksta. Kitaip tariant, turiu save.
— Gana vieniša, ką?
— Taip. Bet mano vienišumas yra mano. O va tavo vienišumas yra kažkieno kito. Sukurtas kažkieno kito ir tau atiduotas. Neįtikėtina, ar ne? Padėvėtas vienišumas.


T. Morrison "Sula"

kartais kažkas ima ir užsikerta smegenų matricoj - taip aš jau kelintą naktį sapnuoju tą emos šaliką :>