Nors, gal derėtų įrašą pavadinti „filmas ir knyga“? Po filmo peržiūros norėjau griebti knygą. Perskaičiusi ją visgi gailiuosi – ji nebuvo tokia stipri. Ji net nebuvo tokia, kokią ją įsivaizdavau, pamačiusi filmą. Skaitydama knygą vis prisimindavau filmą ir negalėjau atsistebėti, kaip kažkas joje įžvelgė potencialą. Turbūt todėl ir nesu Stevenas Spielbergas. Manęs tokia knyga nebūtų įkvėpusi jokiam filmui.
O štai filmas sužavėjo nuostabiais gamtovaizdžiais. Nors jame ir manipuliuojama žiūrovo jausmais, žiūrovai dažnai patys nelabai tam prieštarauja. Žinote, retas gali atsispirti žirgams. Todėl grožėjausi ir žliumbiau, kur priklausė pagal scenarijų. „Karo žirgą“ galima rekomenduoti šeimyniniam sužiūrėjimui – žinoma, jei ta šeimyna yra jau pribrendusi filmams apie karą. Režisierius S. Spielbergas uždraudė vadinti jį karine drama – gerbkime jį ir to nedarykime. Pavadinkime šį filmą istorija apie draugystę Pirmojo Pasaulinio karo fone. Su gera pabaiga. Gal netgi pernelyg gera – vis dėl to, karas.
Drįstu teigti, kad net pati istorija filme yra išreikšta daug stipriau. 2,5 valandos kino juostoje net akcentai sudėti ne ten, kur knygoje, pagrindiniai įvykiai yra nežymiai pakeisti. Bet tai tik į gerą. Atrodytų, kad knyga ir filmas šiuo atveju yra tarsi priešpastatomi – ilgiausios scenos filme ir vos kelių sakinių paminėjimas knygoje (knygelėje – ji vos 160-ies puslapių). Atrodo, tarsi ne filmas būtų pastatytas pagal knygą, o knyga parašyta pagal filmą.
Žinoma, taip nėra. M. Morpurgo knyga buvo išleista prieš 30 metų. Pagal ją pastatytas filmas Lietuvoje rodomas nuo sausio 27 dienos (šioje vietoje dėkoju leidyklai Alma Littera už galimybę susipažinti ir su vienu, ir su kitu).
Grįžkime dar prie knygos. Jei filmas turėtų patikti įvairaus amžiaus (jautriems) žmonėms, tai knyga yra akivaizdžiai jaunatviška, netgi, sakyčiau, vaikiška. Vaikiškumo, naivumo įspūdį sustiprina dar ir tai, jog joje pasakotoju pasirinktas pats arklys Džojus. Tačiau ji turėtų tikti pradiniam susipažinimui su XX amžiaus istorija. Daug faktų (praktiškai jokių) ji nepateiks, tačiau galbūt privers jaunus skaitytojus nuodugniau panagrinėti šią temą.
4 komentarai:
na, sakyčiau, eiliškumas yra labai svarbu :) ką pasižiūri/perskaitai pirmą. nes tada jau tik lygini, o ne vertini kaip kažką kitą. pvz. aš Žiedų valdovą pirma perskaičiau, paskui žiūrėjau. tai filmai man nepatiko, nes visą įdomumą iškirpo pgl mane :)
Filmas „Karo žirgas“ yra labai laisva M. Morpurgo knygos interpretacija. Visiška tiesa, kad knyga skirta jaunajai skaitytojų kartai. Tačiau ši istorija visiškai nepanaši į pasaką, o žirgas pasakotoju buvo pasirinktas dėl visai kitos priežasties – visiškai nešališko požiūrio į karą. Juk arkliui visai nesvarbu kas pirmieji pradėjo kariauti, jam tiek anglai, tiek vokiečiai, tiek prancūzai yra tiesiog žmonės. Šioje knygoje be pagražinimų pasakojami karo baisumai ir atskleidžiama jo beprasmybė.
Filmui parinkta kita pagrindinė tema – žmogaus ir žirgo draugystė. Be abejo knygoje ši tema irgi labai svarbi, tačiau filmo siužetas dėl jos buvo drastiškai pakeistas. To rezultatas – absurdiška scena pabaigoje: dujomis apakintas kareivis per kone 100 metrų atstumą atpažįsta savo žirgą, kuris tuo metu yra leisgyvis, apdrėbtas purvu ir neskleidžia nė garso. Vis dėlto „Karo žirgas“ yra labai solidus kino projektas, dėl kurio verta apsilankyti kino teatre. Sukrečiančių karo vaizdų jame neišvysite – filmas adaptuotas žiūrovams nuo 13 m. (oficialus amžiaus cenzas PG-13), taigi jokio kraujo, tik sprogimų ir šūvių garsai. Filme įspūdingai demonstruojama I pasaulinio karo ginkluotė: kulkosvaidžiai, artilerija, tankai, o ne jos panaudojimo pasekmės. Bet dramatiškos išsiskyrimų ir susitikimų scenos ne vienam žiūrovui išspaudžia ašaras. Į savo vaidmenis filme atliekančius nuostabius keturkojus tikrai smagu paganyti akis, kaip ir į puikius gamtovaizdžius. Bendrą įspūdį labai sustiprina nepaprastai puikus operatoriaus darbas ir filmas, nepaisant ilgos trukmės (146 min.), neprailgsta. Tačiau jei knygos siužetas būtų buvęs labiau atskleistas, veiksmo scenos būtų buvusios kur kas intensyvesnės. Vis dėlto, šiuo atveju knyga ir filmas nėra beveik atskiri kūriniai, kaip kartais pasitaiko, todėl jei ketinate perskaityti knygą, neskubėkite prieš tai pažiūrėti filmą, priešingu atveju knyga jums paliks daug mažesnį įspūdį.
Paprastai visada rekomenduojama pirmiau perskaityti knygą, tik po to žiūrėti filmą. Taip yra todėl kad, bet kurios knygos (net tokios plonos kaip „Karo žirgas“) apimtis didesnė, nei filmo scenarijus (kad ir 3 val. trukmės). Išskyrus atvejus, kai filmas taip skiriasi nuo knygos, kad juos galima laikyti visiškai skirtingais kūriniais (pvz. „Aš esu legenda“, šis eiliškumas leidžia geriau suprasti filmą, bei neprarasti knygos skaitymo įdomumo.
P.S. Aš knygą skaičiau originalo kalba ir lietuviško vertimo kokybė man nėra žinoma, bet gali būti, kad būtent dėl jo knyga gali atrodyti vaikiškesnė, nei ji yra. Knygoje pasakojama istorija man pasirodė kaip tik tinkama filmui, nedidelė apimtis šiuo atveju yra netgi didelis privalumas. Stambų kūrinį yra kur kas sunkiau sutalpinti į kelių valandų ilgio juostą.
Anonimiškas, ačiū už išsamiausią šio blogo istorijoje įrašo komentarą. Manau, kad iš tikrųjų man koją pakišo trys dalykai – eiliškumas (pirmiausiai žiūrėjau filmą, tik tada perskaičiau knygą), dėl šio eiliškumo atsiradę lūkesčiai (filmas yra labai jausmingas - knygas, vėlgi, dėl to paties arklio, pasirodė sausoka) - to, ką gausiu knygoje, aš paprasčiausiai nesitikėjau. Paskutinis dalykas - taip, vertimas man pasirodė mažų mažiausiai įtartinas. Bet su originalu nelyginau, todėl nurašykime tai tiesiog nuojautai.
Kaip tik dabar žiūriu filmą, šluostausi ašaras... O dar tik 30 min tepraėjo, žiūrim, kas bus toliau.
Rašyti komentarą