Brandos amžius: ar gyvenu?

„Mano laisvė nėra tavo laisvė“ – skaitydama J.P. Sartre‘o „Brandos amžių“ vis prisimindavau šį sakinį – iš visai kitos knygos, kito autoriaus, kito laikmečio, kitos „operos“. Sartrui kaip egzistencializmo atstovui laisvės klausimas itin rūpėjo, jam išmėsinėti buvo skirta „Laisvės kelių“ trilogija, kurią ir pradeda mano skaitytasis „Brandos amžius“. 

Beveik keturių šimtų puslapių romanas apima vos kelias pagrindinio veikėjo, Matjė, dienas. Vos pradėję skaityti, persikėlę į XX. amžiaus (veiksmas vyksta Antrojo pasaulio karo išvakarėse) pradžios Paryžių, sužinome, kad Matjė turi bėdų – jo ilgametė meilužė Marselė laukiasi. Manydamas, jog puikiai žino, kokia išeitis judviem yra geriausia, Matjė pasižada surasti pinigų abortui. Marselė, kaip dažna moteris, kurioje užgimsta gyvybė, pradeda abejoti šiuo „bendru“ sprendimu. Tačiau garsiai įvardinti savo abejonių kol kas nedrįsta. 

Matjė blaškosi po Paryžių, ieškodamas pinigų, tačiau tai tik gėlytės, dekoracijos. Iš tikrųjų jis stengiasi bent kažką pajusti. Meilę Marselei, atidavusiai jam gražiausius savo metus? Nuoširdų susižavėjimą jaunąja Iviš – keista, žiauria, neprieinama... Draugiškus jausmus Borisui, jo mokiniui ir sekėjui? Rūpestį dėl savo ateities? Pasibaisėjimą tuo, kas vyksta politinėje arenoje, baimę dėl artėjančio karo? Pasiryžimą tikėti ir kovoti už tai, kuo tiki? 

Nieko. Tuščia. 

Ir dar ta mintis, lyg musė, neduodanti ramybės. 

O gal jis turėtų vesti Marselę? Pamiršti apie savo laisvę? 

Kokią laisvę? 

Galbūt perdėtas laisvės troškimas jau seniai virto Matjė kalėjimu? 

Gal tai ir yra tas brandos amžius? 

Matjė filosofavimai gali erzinti, jei esate pratę ginčytis su knygos veikėjais (ar televizoriumi, pavyzdžiui). Kartais jį iš tikrųjų norėtųsi gerokai papurtyti. Tačiau tai neišdegs – matote, jis ir pats save nuolatos purto. Įsivelia į abejotinas istorijas, badosi peiliu vien tam, kad pajustų, jog jo laisvė yra šio to verta. Jog gyvenimas nebėga pro šalį. Jog šio to vertas yra ir jis pats. Tik ar tai įrodo jo gyvybę? 

Romano puslapiais keliaujama greitai – rašau šį sakinį tiems, kuriuos galbūt gąsdina Sartre'o pavardė. Čiupkite šią knygą – tai reta proga susipažinti su filosofija iš vidaus, juk retas rimtas mąstytojas „švaistė savo laiką“ romanų rašymui.