2011 m. gruodžio 20 d., antradienis

trobelė


Koks Jūsų santykis su Dievu? Tikite juo? Kategoriškai atmetate jo egzistavimo galimybę? Mylite jį ar jo nekenčiate? Dėkojate jam už patirtis ir išbandymus, ar keikiate dėl visko, kas jums nutinka? Prieš atsiverčiant „Trobelę“ būtų pravartu sau atsakyti į šiuos klausimus – gali būti, kad ši knyga skirta tiesiog ne Jums. Vaistų, tinkančių visiems ir išgydančių visas ligas nėra, tad ir „knyga, keičianti žmones ir gydanti sielą“ pakeis ir išgydys anaiptol ne visus. Ne visi ir nori būti pagydyti.
Kalbanti apie Dievo atradimą „Trobelė“ greičiausiai netiks neigiantiems aukštesniųjų jėgų egzistavimą. Paprasčiausiai ji jų neįtikins, nors, galbūt, privers pasijuokti iš čia pateikiamo (gan keisto) Dievo vaizdinio. Kita vertus, mačiusius filmą „Dogma“, kuriame Dievo vaidmuo atiteko dainininkei Alanis Morisette, „Trobelės“ Dievas pernelyg nenustebins. Nemačiusiems galbūt ši knyga padės atsikratyti stereotipų. Greičiausiai atsiras ir tokių skaitytojų, kuriuos ši knyga papiktins – jų visuomet atsiranda ten, kur į religiją bandoma pažvelgti kiek kitaip nei įprasta. Taigi, idealiausią potencialų „Trobelės“ skaitytoją galima apibrėžti taip – taip turėtų būti žmogus, kuris tiki Dievu arba norėtų juo tikėti, tačiau dėl  vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių jį ištikusi tikėjimo krizė trukdo tai daryti.
Apžvalgą pradedu nuo „tikėjimo klausimo“ todėl, kad pati „Trobelė“ prasideda visai ne nuo to. Šeimos atostogų metu pagrobiama pagrindinio knygos pasakotojo, Makenzio „Mako“ Aleno Filipso mažiausioji dukrelė, Misė. Aprašomos Misės paieškos ir šeimos gyvenimas joms pasibaigus – visus, o ypač Maką apgaubęs Didysis Liūdesys – kaltės, nevilties ir pykčio mišinys. Knygos pradžia primena detektyvą ar trilerį ir tai gali suklaidinti. Esu girdėjusi ne vieną atsiliepimą apie šią knygą – dažniausiai buvo sakoma, jog patiko pirmoji knygos dalis, o antrosios, iš tiesų esminės, galėtų ir nebūti. Taigi, jei norite visaverčio trilerio, rinkitės Sandrą Braun, Džoną Grišemą ar Frederiką Forsaitą. „Trobelės“ autorius nesiekia surasti žudiko, jo tikslai – „aukštesni“.
Maką ištikusios nelaimės simbolis – trobelė. Tai vieta, kur randama Misės suknelė… ir kraujo dėmė ant grindų. Tai vieta, kur Mako košmaras tampa realybe – jis praranda viltį pamatyti savo dukterį gyvą. Metai bėga, žudikas kažkur vaikšto laisvėje. Nors iš pažiūros viskas atrodo gerai, Mako šeima neišbrenda iš nevilties duobės. Kol vieną kartą pašto dėžutėje Makas suranda kvietimą apsilankyti trobelėje. Kvietimą nuo Dievo. Nors tai panašu į piktą pokštą, Makenzis išsiruošia į kelionę. Ir iš tiesų sutinka Dievą. Kartu trobelėje praleistas laikas pakeičia jo gyvenimą. Esate pasiryžę tokiems pokyčiams? Puiku, štai jums „Trobelė”.
Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, knygoje teigiama, jog aprašyti įvykiai nutiko iš tikrųjų. Nesiruošiu to tikrinti, neigti ar tuo labiau tuo tikėti, tikėjimo klausimais diskutuoti beviltiška. Labiausiai mane nustebino ne knygos turinys, o jos autoriaus, leidėjų ir bendraminčių verslumas. Knygos pabaigoje atvirai prašoma skleisti žinią apie „Trobelę“:
„Vietiniame laikraštyje, savo mėgstamame žurnale ar interneto svetainėje, kurioje dažnai lankotės, paskelbkite atsiliepimą apie knygą. Paprašykite savo mėgstamos radijo laidos, kad pasikviestų knygos autorių (…). Jei turite nuosavą krautuvę ar kitokį verslą, galėtumėte padėti keletą šios knygos egzempliorių ant prekystalio ir perparduoti savo klientams (…)“
Neįtikėtina, tačiau tai veikia. Jūs ką tik tapote tiesioginiais liudininkais to, kad aš, visai neketindama to daryti, pasielgiau būtent taip, kaip prašoma.
Apžvalga paskelbta „PinigųKartoje"

2011 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

ritualai


1980-aisiais parašyti „Ritualai“ – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su olandų rašytoju Ceesu Nooteboomu. „Šiais laikais vargu ar rasi nuostabesnį ir labiau įkvepiantį malonumą nei skaityti Ceeso Nooteboomo knygas“ – tokius skambius žodžius rasite ant knygos nugarėlės esančioje anotacijoje. Ar tai – tiesa?
Taip. Tik „Ritualų“ skaitymą derėtų taip pat paversti ritualu. Mano klaida – šią nedidukę knygelę ketinau ramiai suskaityti važinėdama į darbą ir iš jo. Tik štai toks skaitymo būdas pasirodė esąs visiškai netinkamas šiai knygai. Gal netgi šventvagiškas. Į „Ritualus“ reikia įbristi, skirti jiems pakankamai laiko, dieną, gal dvi – priklausomai nuo jūsų skaitymo tempo. Įbristi ir tikėtis išlikti gyviems. Mirties joje, šiaip ar taip, netrūksta.
Ritualai“ pasakoja Inio Vintropo istoriją. Arba tai jis, Inis, pasakoja mums istorijas. Apie savo santykius su moterimis, Dievu ir religija, pasauliu apskritai. Apie gyvenimą ir mirtį. Apie pranašystes. Trys romano dalys – trys vyrai, jų ritualai, mirtys. Romanas prasideda nevykusiu Inio bandymu nusižudyti. Savižudybe, kurią jis pats, horoskopų rašytojas, sau išpranašavo.
Ir kodėl niekados negalima parašyti: Gerbiamasis Vėžy, tu susirgsi vėžiu, arba: Liūte, šiandien tau nutiks kraupus dalykas, tavo žmona paliks, o tu nusižudysi?
Galbūt todėl, jog žodžiai turi įkyrią savybę virsti kūnu? Bent jau šioje knygoje. Arnoldas Tadsas, kuriam skirtas antrasis romano skyrius, taip pat išpranašauja savo mirtį. O gal ją prisišaukia? Arnoldo sūnus, Filipas, su kuriuo mes (Ir Inis) susipažįstame trečiajame romano skyriuje, mirtį laiko neišvengiamybe. Tik laukia, kol bus išpildytos jo sumanytos sąlygos.
Arnoldo Tadso gyvenimas – tai bandymas suvaldyti laiką. Pasikartojantys veiksmai, gyvenimas pagal tikslų grafiką, matuojamą laikrodžio dūžiais. Jo paliktas sūnus, Filipas, žavisi japonų arbatos gėrimo tradicijomis. Ir galiausiai Inis – šiek tiek pasimetęs, šiek tiek filosofas, dar kiek – hedonistas („Tu negyveni,– kartą pasakė jo draugas rašytojas,– tu duodiesi nešiojamas“). Inio pasaulis yra valdomas akcijų biržos kursų. Ir moterų – pastovių ir atsitiktinių, tų, kurių vardus jis įsimena visam gyvenimui, ir tų, kurių vardų net nesužino.
Kas gi, tiesą sakant, yra vardai? Kuo ką tik įvykęs nutikimas pasikeistų, jei jis žinotų merginos vardą? Niekuo, bet jam vis tiek rodėsi, kad laikai, kuriais be vardų galima gultis vieniems su kitais į lovą, yra kažkokie netikę.
Ak, laikai. O tempora o mores! Jei knygos galėtų megzti draugystes, C. Nooteboomo „Ritualai“ pakviestų į pasimatymą Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“. Galbūt, susėdę prie juodojo raku indo, jos kalbėtųsi apie painius žmonių santykius, melancholiją, Dievą ir pabėgimą nuo jo. Ir sapnus.
Miegas yra nesąmonė. Keistas ir nieko nereiškiąs nebuvimas. Kažkuris iš žmonių, kurie tu pats esi, ilsisi, o visi kiti lieka budėti. Juo mažiau žmonių esi, juo geriau miegi.
Ritualuose svarbus tikslumas. Jo esmė – magiška „kaip“ ir „ką“ dermė. Tą patį galima pasakyti ir apie šį romaną. Tai, kaip jis parašytas, puikiai dera su tuo, apie ką jis yra. Tačiau patirti tai reikia patiems.
apžvalga pasirodė portale „PinigųKarta
apsileidau paskutiniu metu su apžvalgomis bloge - bet tik todėl, kad jos savarankiškos ir gyvena kitur :)

tuoj pabandysiu jas prisišaukti namo

taigi, iš „Ritualų“ prisirinkau daug citatų (įstabus dalykas, nes paprastai to nedarau; praslydau pro „Trobelę“, bandžiau prisijaukinti „Ilją. Paliesti dievą“, dabar baigiu skaityti „Emigrantės dienoraštį“.

Ką gero skaitote jūs? :)