Koks Jūsų santykis su Dievu? Tikite juo? Kategoriškai atmetate jo egzistavimo galimybę? Mylite jį ar jo nekenčiate? Dėkojate jam už patirtis ir išbandymus, ar keikiate dėl visko, kas jums nutinka? Prieš atsiverčiant „Trobelę“ būtų pravartu sau atsakyti į šiuos klausimus – gali būti, kad ši knyga skirta tiesiog ne Jums. Vaistų, tinkančių visiems ir išgydančių visas ligas nėra, tad ir „knyga, keičianti žmones ir gydanti sielą“ pakeis ir išgydys anaiptol ne visus. Ne visi ir nori būti pagydyti.
Kalbanti apie Dievo atradimą „Trobelė“ greičiausiai netiks neigiantiems aukštesniųjų jėgų egzistavimą. Paprasčiausiai ji jų neįtikins, nors, galbūt, privers pasijuokti iš čia pateikiamo (gan keisto) Dievo vaizdinio. Kita vertus, mačiusius filmą „Dogma“, kuriame Dievo vaidmuo atiteko dainininkei Alanis Morisette, „Trobelės“ Dievas pernelyg nenustebins. Nemačiusiems galbūt ši knyga padės atsikratyti stereotipų. Greičiausiai atsiras ir tokių skaitytojų, kuriuos ši knyga papiktins – jų visuomet atsiranda ten, kur į religiją bandoma pažvelgti kiek kitaip nei įprasta. Taigi, idealiausią potencialų „Trobelės“ skaitytoją galima apibrėžti taip – taip turėtų būti žmogus, kuris tiki Dievu arba norėtų juo tikėti, tačiau dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių jį ištikusi tikėjimo krizė trukdo tai daryti.
Apžvalgą pradedu nuo „tikėjimo klausimo“ todėl, kad pati „Trobelė“ prasideda visai ne nuo to. Šeimos atostogų metu pagrobiama pagrindinio knygos pasakotojo, Makenzio „Mako“ Aleno Filipso mažiausioji dukrelė, Misė. Aprašomos Misės paieškos ir šeimos gyvenimas joms pasibaigus – visus, o ypač Maką apgaubęs Didysis Liūdesys – kaltės, nevilties ir pykčio mišinys. Knygos pradžia primena detektyvą ar trilerį ir tai gali suklaidinti. Esu girdėjusi ne vieną atsiliepimą apie šią knygą – dažniausiai buvo sakoma, jog patiko pirmoji knygos dalis, o antrosios, iš tiesų esminės, galėtų ir nebūti. Taigi, jei norite visaverčio trilerio, rinkitės Sandrą Braun, Džoną Grišemą ar Frederiką Forsaitą. „Trobelės“ autorius nesiekia surasti žudiko, jo tikslai – „aukštesni“.
Maką ištikusios nelaimės simbolis – trobelė. Tai vieta, kur randama Misės suknelė… ir kraujo dėmė ant grindų. Tai vieta, kur Mako košmaras tampa realybe – jis praranda viltį pamatyti savo dukterį gyvą. Metai bėga, žudikas kažkur vaikšto laisvėje. Nors iš pažiūros viskas atrodo gerai, Mako šeima neišbrenda iš nevilties duobės. Kol vieną kartą pašto dėžutėje Makas suranda kvietimą apsilankyti trobelėje. Kvietimą nuo Dievo. Nors tai panašu į piktą pokštą, Makenzis išsiruošia į kelionę. Ir iš tiesų sutinka Dievą. Kartu trobelėje praleistas laikas pakeičia jo gyvenimą. Esate pasiryžę tokiems pokyčiams? Puiku, štai jums „Trobelė”.
Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, knygoje teigiama, jog aprašyti įvykiai nutiko iš tikrųjų. Nesiruošiu to tikrinti, neigti ar tuo labiau tuo tikėti, tikėjimo klausimais diskutuoti beviltiška. Labiausiai mane nustebino ne knygos turinys, o jos autoriaus, leidėjų ir bendraminčių verslumas. Knygos pabaigoje atvirai prašoma skleisti žinią apie „Trobelę“:
„Vietiniame laikraštyje, savo mėgstamame žurnale ar interneto svetainėje, kurioje dažnai lankotės, paskelbkite atsiliepimą apie knygą. Paprašykite savo mėgstamos radijo laidos, kad pasikviestų knygos autorių (…). Jei turite nuosavą krautuvę ar kitokį verslą, galėtumėte padėti keletą šios knygos egzempliorių ant prekystalio ir perparduoti savo klientams (…)“
Neįtikėtina, tačiau tai veikia. Jūs ką tik tapote tiesioginiais liudininkais to, kad aš, visai neketindama to daryti, pasielgiau būtent taip, kaip prašoma.
Apžvalga paskelbta „PinigųKartoje"
