kodėl man nepatiko "Šešėlių verpėja"

O jau gyrė man visi tą knygą, gyrė. Ir kas gavosi? Pssšš kažkoks. Net liūdna, kad į knygą dedamos viltys taip nepasiteisino.

taigi, kodėl E. Kurklietytės „Šešėlių verpėja“ man visiškai nepatiko:

1. Kalba. Graži, melodinga, bet pernelyg iščiustyta, todėl dirbtinė – kiekviename sakinyje vienam veiksmui skiriama per daug epitetų. Net pelkės aprašymai manęs pernelyg nedžiugino. Tai dar būtų pateisinama, bet:

2. Veikėjas/pasakotojas. Atleiskit, bet vyrai taip nekalba. Net jausmingiausi (o Benas man toks nepasirodė). Aprašytas jo vidinis pasaulis yra pernelyg moteriškas, sukurtas moters ir sukurtas moteriai. Manau, kad daug sėkmingesne pagrindine pasakotoja būtų tapusi jo žmona. Apskritai, ji, su savo fobijomis yra daug stipresnė veikėja už pernelyg prėską, išskidusį Beną.

3. Kriminalas. Na, kam, kam reikėjo tų mafijozų, tamsintų langų ir panašių nesąmonių? Jei jau taip giriam šį „lietuviškojo magiškojo realizmo“ šedevrą, pasakykit – įsivaizduojat skustagalvius nepraustaburnius Markeso kūryboje? Aš tai ne. Kita vertus,

4. Nesąmonės. Puikiai galiu įsivaizduoti kokį Pedrą Paramą, įjojantį į savo gimtąjį miestelį, bet Benas ant baltos kumelaitės, Vilniuje, prie Parodų rūmų? Kažkoks pasityčiojimas.

Apie muilo operą pabaigoje iš vis patyliu.

5. Verpėja. Man atrodo, rašytoja neišnaudojo viso šios veikėjos potencialo. Jos atsikraustymas į miestelį, „verslas“ žadėjo daug – atrodė, kad siužetas gali „ištempti“ šį romaną. Deja, taip neatsitiko.