Kasdien vis truputį arčiau: tokia nuobodybė?

„Tokia nuobodybė, nebaigiau skaityti“ – tėkšdavo man Yalomo gerbėjai, kai pasakydavau, kad skaitau neseniai perleistą jo knygą „Kasdien vis truputį arčiau“. Man tai buvo pirma pažintis su jo kūryba  – terra incognita, tabula rasa, jokių lūkesčių, jokių abejonių. Gal štai ims ir patiks tai, ką joje rasiu.

Ką radau – dviejų žmonių, psichoterapeuto (šiame vaidmenyje pats daktaras Yalomas) ir jo pacientės, Džinės, „dienoraščių dialogą“, konsultacijų aprašymus iš kiekvieno iš jų perspektyvos.

Įdomu? Nuobodu? Kaip pažiūrėsi.

Nepamenu kito knygos pavadinimo, kuris būtų toks taiklus ir klaidinantis vienu metu. Džinės gijimo procesas nėra linijinis (greičiausiai taip niekad ir nebūna), jos maži žingsneliai, „kasdien vis truputį arčiau“ skaitytojui dažnai atrodo tarsi trypčiojimas vietoje. „Trypčiojimo“ įspūdį palaiko ir tai, kad abu konsultacijas aprašinėjantys žmonės dažniausiai įvertina jas visiškai skirtingai. Džinė krykštauja, Daktaras Yalomas jaučiasi nusivylęs, Džinė privedama iki ašarų, daktaras Yalomas trina rankomis, nes jam pavyko ją išjudinti iš mirties taško. Ir taip iki begalybės.

Todėl tai, kad Džinė iš tiesų sveiksta, iki pat paskutinio puslapio greičiausiai pastebės tik profesionalo akis. Pokyčius sunku įžvelgti, kai pacientė vieną savaitę atrodo galinti kalnus nuversti, kitą – vėl puolusi į depresiją. Gal iš tiesų ji nenori pasveikti, nes yra įsimylėjusi savo psichoterapeutą, o jos psichoterapija yra tik užburtas ratas?

Vis dar nuobodžiaujate?

O gal tai daktaras yra įsimylėjęs pacientę, todėl net nebando jos gydyti, nes tik taip jų „pasimatymai“ gali tęstis?

Negi nesusidomėsite?

Deja, turiu nugesinti pikantiškų smulkmenų mėgėjų entuziazmą. Iš dr. Yalomo nesulauksite veiksmų, prieštaraujančių gydytojo etikai.

Ir visgi. Kodėl šią knygą turėtų perskaityti ne tik smalsūs profesionalai, kuriuos galėtų sudominti čia aprašytas Džinės atvejis ir jai taikyti gydymo metodai, bet ir paprasti mirtingieji? Dėl pačios elementariausios priežasties. Iš šios knygos galima sužinoti, kokį iš tiesų pragarišką darbą atlieka psichoterapeutai.  Ši knyga, nors greičiausiai jos tikslas buvo ne visai toks, pasąmoningai skiepija pagarbą psichoterapeutų darbui – darbui, apie kurį dažniausiai tik laidomi juokeliai. Diena iš dienos, savaitė po savaitės, metai po metų – prarasdami viltį ir vėl ją atrasdami, įsimylėdami ir priversdami įsimylėt save, provokuodami ir pasiduodami provokacijoms, jie dirba, tikėdami, kad yra kasdien vis truputį  arčiau.