„Patikima žmona“: niūrus malonumas

Kiekviena knyga turi savo pradžią – akstiną, pastūmėjusį rašytoją jos parašymui. Galbūt ne visi gali prisiminti, išskirtį tą vienintelę priežastį, kiti nenori dalintis savo paslaptimis.

Roberto Goolricko romanas gimė...dėl nuotraukų. Kraupių, niūrių nuotraukų iš Michaelo Lesy dokumentinio albumo „Wisconsin Death Trip“:

„Mes įsivaizduojame, kad pramoninė beprotystė ir moralinis nuosmukis buvo apėmę miestus, o Amerikos kaimai, pilni dorų bei darbščių žmonių, snūduriavo nekaltybėje ir pertekliuje. Buvo ne taip.“ – rašo Robertas Goolrickas padėkos žodyje. Mažo miestelio beprotybė jo galvoje išaugo iki romano „Patikima žmona“.

„Jie apsiliedavo drabužius žibalu, nerūpestingai prieidavo pernelyg arti ugnies, ir juos prarydavo liepsnos. Išgerdavo nuodų. Nuodydavo vienas kitą. Sugyvendavo dukteris su savo pačių dukterimis. Nueidavo miegoti sveiki, o pabusdavo sergantys. Pabėgdavo. Pasikardavo. Taip būna.“

Žiemos čia ilgos, išvedančios žmones iš proto. Turtingas mažo miestelio verslininkas Ralfas Trutas įdėmiai seka laikraščių žinutes – pranešimus apie kaimynus užvaldančią beprotystę. Žvelgdamas į šiuos žmones, kurių dauguma dirba jam, jis bando įžvelgti tos beprotybės pėdsakų. Žino – taip būna.

„Jis miegodavo vienas. Gulėdavo tamsoje ir įsivaizduodavo juos, tuos žmones. Matydavo tamsoje jų gyvenimus.“

Viskas galėjo susiklostyti kitaip. Bet tai neįvyko. Jis augo, jusdamas savo prakeiksmą.

„Motina siuvo prie stalo virtuvėje.
– Koks yra pragaras? – paklausė Ralfas. Patylėjusi ji atsakė:
– Ištiesk delną.
Jis taip ir padarė. Juto krosnies karštį, matė gilius brėžius ant virtuvinio stalo, nuo kurio motina kasdien nušveisdavo visus žmogiško alkio pėdsakus. Delnas nevirpėjo, ir jo tikėjimas buvo begalinis. Jam buvo šešeri.
– Koks pragaras? – Motinos ranka perskrodė troškų virtuvės orą, sūnus žvelgė į jos skvarbias akis. Ji įbedė adatą giliai į minkščiausią jo delno vietą ties nykščiu, skausmas pervėrė ranką ir smegenis, tačiau jis nesujudėjo, tik nenuleido žvilgsnio nuo atkaklių, nuožmių motinos akių.
Ji pasukiojo adatą. jis juto, kaip ši brūžiną kaulą. Skausmas nutvilkė, podraug su krauju išsiliejo į visas kūno kraujagysles ir įsismelkė tiesiai į širdį.
Jos balsas buvo kantrus, mylintis ir liūdnas, ne piktas:
– Toks yra pragaras, sūnau. Tik šitai trunka visąlaik. Amžinai.
Tebežiūrėdama jam į akis ištraukė adatą iš jo rankos, nuvalė į prikyštę, kurią nusirišdavo tik eidama į bažnyčią, ir ramiai tęsė darbą. Jis neverkė, ir jiedu niekad daugiau apie tai nekalbėjo. Jis nepapasakojo to nei tėvui, nei broliui, nei kam kitam. Ir niekada, nė akimirką, to nepamiršo ir jai už tai neatleido“

Jis vienišas. Paliktas. Įskaudintas. Įsitikinęs, jog jo meilė, jo aistra gali pražudyti. Ir štai jo gyvenime atsiranda planas:

KAIMO VERSLININKAS

PASTŪMĖTAS NE ROMANTINIŲ,

O PRAKTINIŲ PRIEŽASČIŲ,

IEŠKO PATIKIMOS ŽMONOS.

PRAŠAU ATSAKYTI LAIŠKU.

RALFAS TRUTAS. TRUTAS, VISCONSINAS.

ASMENIŠKAI

Esu paprasta, dora moteris – parašo ji, Ketrina Lend, ir netrukus leidžiasi į kelionę į Visconsiną. Deja, ne viskas taip paprasta. Ralfas Trutas turi savo „patikimai žmonai“ dar vieną užduotį. Jo „patikima žmona“ taip pat turi savų planų...

„Skaitydami šį romaną prisiminsite, kodėl taip mėgstate romanus“ – žadėjo knygos anotacija ir aš nė nesitikėjau, kad pažadas bus išpildytas. Tai niūri knyga – viena niūriausių, kokias man teko skaityti, kartais perspausta, bet talentingai parašyta ir aš mėgavausi ja ir rijau jos puslapius,  tarsi nuodus:

„Pro langą spindo mėnesiena. Blyškiai mėlyna šviesa apšvietė stiklinę vandens prie lovos, ir staiga jis pasijuto mirtinai ištroškęs. Paėmęs stiklinę ilgokai laikė rankose. Pauostęs padelsė, bet tik mirksnį. Tuomet išgėrė, išgėrė visą, nors iš pat pirmo gurkšnio, iš silpno kvapo, iš kartaus prieskonio suprato, kad vanduo užnuodytas. Pažvelgė į gražios itališkos stiklinės dugną. Pažvelgė į savo žavią žmoną, ramiai lyg kūdikis miegančią mėnesienoje. Prisiminė Florenciją, savo dykinėjimo metą. Suprato, kad jį nuodija.
Bet nepaisė. Tiesiog liovėsi paisęs.“