Į švyturį: šiek tiek siurrealistiškai

Įžanga: žinau, Virdžinija, tu buvai pirma, bet vos tik išgirstu „To the lighthouse“, galvoju ne apie tave.

Yra daugybė priežasčių nemėgti Virdžinijos Vulf. Jos sakiniai ilgi, kūriniai painūs, juose mažai įvykių, veiksmo posūkių ir daug emocijų, minčių aprašymų. Aš tai pasakiau. Aš tai pasakiau? Kodėl aš tai pasakiau? Kas privertė mane tai pasakyti? – ir panašiai.

Tai gali erzinti, jei esate mažai susidūrę su literatūros šedevrais.

„Į švyturį“ – tai knyga, su kuria galima kalbėtis. Ginčytis su ja tarsi su geru draugu – tačiau tik tuomet, kai ją iš tiesų pažinsite. Knygos veikėjai pradžioje pasirodyti pernelyg efemeriški. Slampinėjantys tarsi šmėklos, nepažinūs, nepagaunami. Tačiau puslapiams bėgant jų kontūrai išryškėja. Lengvi teptuko brūkštelėjimai virsta smarkesniais potėpiais. Jie išnyra iš prieblandos – visi: Ramziai, aštuoni jų vaikai bei svečiai, viešintys jų vasarnamyje, taip pat tarnai.

Neapsigaukite. Ši pažintis nebus iš lengvųjų. Įsivaizduokite, kad leidžiate vasarą vienoje iš Hebridų salų kartu su šiais personažais. Ponia Ramzi jau greičiausiai turi planų Jūsų atžvilgiu – nespėsite ir sumirksėti, o jau būsite su kuo nors supiršti. Dar blogiau, įtikėję, kad tai ir turėjo nutikti... Nebent šiam tikslui esate netinkami (ji nuspęs pati) – tuomet būsite tiesiog apdovanoti megztomis kojinėmis. Ponas Ramzis jus gąsdins savo nuostabiuoju protu, tačiau veikiausiai Jūsų nė nepastebės. Ponas Tanzlis, jo gerbėjas ir mokinys, greičiausiai įtikins jus, kad esate nieko verti, nes „Moterys nemoka tapyti, moterys nemoka rašyti“. Nebent esate vyras, tuomet jis papasakos Jums apie savo sunkią vaikystę, nepriteklių, savarankiškumą, rašomą darbą apie „kažkieno įtaką kažkam“ ir kitus ateities planus. Ne, verčiau būkite moterimi – taip galėsite niekieno netrukdomi stebėti šį paveikslą ir mėgautis tuo, ką stebite.

Galėsite pasivaikščioti pakrante, pašaudyti į paukščius, suvalgyi boeuf en daube  prie didelio stalo (tik šiukštu neprašykite pakartojimo). Galėsite prisėlinti prie tapančios Lilės Briskou ar auštant paieškoti pamestos Mintos Doil senelės segės.

Galėsite plaukti į švyturį, tačiau tik tuomet, „jei rytoj bus geras oras“.

„Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė ima žiūrėti į tave“ – šie žodžiai, žinoma, priklauso ne Virdžinijai Vulf, tačiau puikiai atspindi visą „Į švyturį“ nuotaiką. Čia būsite stebėtojas ir stebimasis. Pirmoji (ir ilgiausia) romano dalis, „Langas“, tai tarsi langas į šių žmonių sielas, spalvingas tarsi vitražas, tokias pat dūžias , sunkiai perkandamas, reikalaujančias tinkamo žiūros taško. Ir kartu langas į išorinį pasaulį – visus mažus pasaulėlius.

Virdžinijos Vulf sukurti portretai yra neįtikėtinai gyvi, daugiasluoksniai, supančioti tarpusavyje sudėtingais santykių voratinklio raštais. Jos įžvalgos taiklios, o sugebėjimas įžvelgti ir perteikti gelmę per smulkmenas, nereikšmingus dalykus (kaip kad kelionė į švyturį ir jos reikšmė tėvo-sūnaus santykiuose) – nepakartojamas. Pro kieno langą žiūrėjo rašytoja, kurdama šį romaną?

„Geras oras“ pasitaikys tik po dešimties metų. Kai nebebus ponios Ramzi, o vasarnamis pralaiminės kovą su laiku, kai viskas atrodys nebepataisoma, o Džeimsas ir Kamė Ramziai paskelbs tėvui tylią „kovą prieš tironiją“, tik tuomet ateis metas plaukti.

Tad geros jums kelionės. Į švyturį.