Ypatinga klientė. Nepamiršk manęs

Nesu įgudusi įtempto siužeto romanų skaitytoja – įgudusiais vadinu tuos, kurie iš pirmo skyriaus gali nuspėti, kur pakastas šuo, kas apsimeta auka, kas turi brolį dvynį ir panašias esmines smulkmenas, ant kurių ir laikosi visi detektyviniai romanai.

 Tačiau būtent todėl man patinka karts nuo karto paskaityti ką nors tokio... dėl ko lyg ir neverta nemiegoti visą naktį, bet juk turi sužinoti, kuo viskas baigsis. Jei jau dievulis pašykštėjo nuojautos.

Taip jau nutiko, jog Sandros Brown „Ypatingą klientę“ ir Mary Higgins Clark „Nepamiršk manęs“ skaičiau vieną po kitos. Abi moterys gerai išmano savo amatą, tačiau jų kūriniai yra visiškai skirtingi.

„Ypatinga klientė“

S. Brown kūriniuose dažnai nuo pat pradžios žinome, kas kaltas. Tiesą sakant, tai mažiausiai ir rūpi. Na, taip, niekadėją reikia sugauti ir patupdyti už grotų, tačiau... tai, kas leidžia šiai rašytojai užsidirbti milijonus, yra meilė. Arba aistra, kaip bepavadintum. Šių dalykų netrūksta ir „Ypatingoje klientėje“. Užkietėjęs vienišius Dodžas, privatus detektyvas atskuba į pagalbą savo gyvenimo meilei, Karolinai. Juodu nesimatę trisdešimt metų. Kuo viskas baigėsi, patys galite numanyti.

Netrūksta ir įtampos, kaip gi be jos. S. Brown kūriniai yra dinamiški, įvykiai čia veja vienas kitą, nėra laiko ir pagalvoti. Įtampa čia kuriama būtent taip – dramatiškais veiksmais (visai kitaip nei M. Higgins Clark knygoje, bet apie tai vėliau).

Prisipažįstu, kad rašytojai pavyko mane apmauti – baigiantis knygai jau buvau bepradedanti būkštauti dėl labai jau keisto nusikaltėlio portreto. O tada viskas stojo į savo vietas.

„Nepamiršk manęs“

Kaip jau rašiau aukščiau, nors ir priklauso tam pačiam žanrui, M. Higgins Clark „Nepamiršk manęs“ yra iš esmės kitokia knyga nei ką tik aprašytoji „Ypatinga klientė“. Skirtumai yra bent keli. Sandros Brown romane įtampą sukuria veiksmai. Čia – priešingai – mistiniai, protu nesuvokiami nutikimai. M. Higgins Clark iki pat pabaigos neišduoda, kurie veikėjai priklauso geriečiams, o kurie – blogiukams. Jos užuominos gan šykščios, tarsi rašytoja nenorėtų, jog skaitytojai gaištų laiką spėliodami. Ji tyčia supainioja, mėto pėdas.

 Galiausiai, tai kas skiria abu romanus, yra istorija. S. Brown apsiriboja tik nusikaltimu ir asmeniniu veikėjų gyvenimu. M. Higgins Clark peržengia nusikaltimo lauko ribas. Į jos pasakojimą įpintos vietinės legendos, savo šaknų paieškos, namų ir jų gyventojų istorijos, tikros ir netikros praeities šmėklos. Ir visa tai gražiai susiriša į tvirtą nusikaltimo ir paslapties mazgą.