Snieguolės. Подснежники

Rusija visuomet buvo pernelyg arti, kad galėtume ja žavėtis. Taip, dešimtys tūkstančių mūsų šalies gyventojų kasdien klausysis Russkoje radijo ar žiūrės Pirmąjį Baltijos Kanalą, bet kiek jų norėtų toje šalyje apsigyventi? Ji pernelyg artima, tad retas kuris į ją veržiasi. Todėl galbūt lietuvių skaitytojui, retai atsigręžiančiam į Rytus, bus sunku suprasti A.D. Millerio romano „Snieguolės“ herojų.

Kita vertus, šis kūrinys galėtų būti ir apie Lietuvą. Taip, mūsų korupcijos, nusikalstamumo ir kitų biurokratinių aferų mastai ne tokie dideli, dūšios ne tokios plačios, o grandinės ne tokios storos. Ir visgi – viskas taip pažįstama.

„Snieguolės“  – tokį iš pažiūros nekaltą pavadinimą savo debiutinei knygai pasirinko A.D. Milleris. Ne, tai nei sodininkystės vadovas, nei pasaka apie Kalėdų senelio palydoves.

„Snieguolė.(…)  Maskvos žargonas. Lavonas, palaidotas arba paslėptas po žiemos sniegu, aptinkamas tik per atlydį.“

Nors viršelyje knyga įvardijama kaip „kriminalinis romanas“, šis apibūdinimas gali kiek suklaidinti. Už paprastą trileriūkštį niekas nesimėto nominacijomis Man Bookerio premijai, ir ši knyga nėra išimtis. Tai greičiau išpažintis negu detektyvas, bandymas apsivalyti nuo purvo, juodų apnašų, suteršusių pagrindinio veikėjo, Rusijoje dirbančio anglų teisininko, Nikolo (čia – tiesiog Kolios) sielą. Grįžęs (arba – priverstas grįžti) „namo“, į Lutoną, sutikęs moterį, su kuria pasiryžo kurti bendrą gyvenimą, jis ryžtasi papasakoti apie priežastis, dėl kurių anksčiau nemėgo atvirauti apie Maskvoje praleistus metus.

„Manau, turi teisę viską žinoti. Ko gero, bus lengviau, jei viską užrašysiu. Tau nereikės stengtis apsimetinėti, kad esi patenkinta, o man nereikės į tave žiūrėti.“

Ne, Nikas nieko nėra nužudęs. Jo kaltė tuo didesnė, nes susijusi labiau su tuo, ko jis nepadarė, negu su tuo, ką padarė. „Aš buvau savo paties snieguolė“, galiausiai ištars sau. Maskvos ištvirkimas, padaugintas iš neblogai uždirbančio užsieniečio statuso negalėjo jo nepaveikti. Iš šios banios sausam neišlipsi. O ir lipti jam nesinorėjo.

Jo nuosmukį pagilina ir tai, kad Nikas – neblogas žmogus. Ir naiviu jo nepavadinsi. Jis tiesiog… Sutiko moterį. Įsimylėjo. Patikėjo (nes labai norėjo tuo tikėti), kad tas jausmas gali būti abipusis. Ir buvo skaudžiai apgautas.

Romano siužetas gali pasirodyti pernelyg paprastas, nuspėjamas, juolab kad ir autorius nuo pat pradžių mėto užuominas apie šios istorijos liūdną baigtį. Tačiau svarbu ne tai. Skaitydami (tikiuosi) pajusite, su kokiu pražūtingu susižavėjimu rašytojas aprašo jį paviliojusį miestą (pats A.D. Milleris Maskvoje dirbo „The Economist“ apžvalgininku).

„Ką tik pasirodė smarkus sunkus sniegas, iškritęs per naktį lyg pokštas ir per valandą sukūręs naują miestą. Bjaurūs dalykai tapo gražūs, o gražūs virto stebuklingais.“

Svarbūs ir žmonės, gal net svarbiausi – be galo tikri, liudijantys, jog rašytojas neblogai padirbėjo, kurdamas (o gal atkurdamas) jų portretus. Svarbus ir jausmas, slogutis ir neviltis, nuojauta, kad sumanyta išpažintis yra betikslė – nuodėmės išpažintos, tačiau atleidimo nebus.

„Žinoma, kai galvoju apie tai, jaučiu kaltę, kruopelytę kaltės. Bet daugiausia – netektį. Štai kas labiausiai skaudina. Ilgiuosi tostų ir sniego. Ilgiuosi neono antplūdžio Bulvare nakties viduryje. Ilgiuosi Mašos. Ilgiuosi Maskvos. “