Naikinu
(Hey, so am I!)
2010 m. lapkričio 21 d., sekmadienis
2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis
2010 m. lapkričio 3 d., trečiadienis
I do, I do
„Mano draugė (neįskaitomas vardas*) per savo vestuves, vykusias prieš trisdešimt metų, paklausė motinos: „Ar visos nuotakos bijo tuoktis?“ Motina, ramiai užsegdama baltą dukters suknelę, atsakė: „Ne, brangioji. Tik tos, kurios apie tai mąsto.“
Skirtingos yra priežastys, dėl kurių žmonės nusprendžia susituokti. Mūsų tėvams tokia priežastimi dažnai buvo gyvenamosios vietos klausimas — įteisinę savo santykius greičiau gaudavo butus. Šiandien susituokę lengviau gauna paskolas. Tad, gal meilė santuokai nėra nei esminis, nei iš vis būtinas reikalavimas?
Elizabet ir Felipė, su kuriais susipažinome pirmojoje E. Gilbert memuarų knygoje „Melskis, valgyk, mylėk“, buvo pasižadėję niekada nesusituokti. Suaugę žmonės, jau patyrę savo gyvenime tiek vedybas, tiek skyrybas, neturėjo jokio noro patirti visa tai dar kartą. Tačiau likimas paruošė jiems staigmeną — migracijos tarnybos pavidalu.
Sakoma, „žmogus planuoja — Dievas juokiasi“. Sprendimą „būti ar nebūti“ jie turėjo priimti akimirksniu. Būti. Susituokti. Ir čia, sulig šiuo sprendimu, nebelieka Elizabet, nebelieka Felipės, lieka tik jų baimės, viltys, jų ateitis. Jų būsima santuoka. Taip, pagrindinis šios knygos herojus — ne žmogus. Saaaaaaantuoooka. Baubas ar siekiamybė, tradicija ar formalumas?
„Ši knyga — negrožinės literatūros kūrinys“ — įspėja mus autorė pabaigos žodyje, ir ji, žinoma, teisi. Tačiau, nors knygoje apstu nuorodų į tyrimus, studijas ir mokslinius veikalus, nagrinėjančius santuokos institutą, „Pasižadėję“ nėra tiesiog bejausme užrašytų teorijų analize ar sausu svarstymu. Atvirkščiai, tai šilta, jausminga, labai moteriška ir dar daugiau — žmogiška — knyga, kurioje bandoma susivokti savyje, atrasti savo kelią, suvesti savo sąskaitas su santuoka.
Ir tai padaryti pavyksta. Peržvelgdama įvairiausias teorijas (Rutgerso universiteto mokslininkų, Johno Gottmano ir Julie Schwartz-Gottman, taip pat neseniai Lietuvoje viešėjusio sociologijos profesoriaus Zygmunto Baumano), kalbindama skirtingų kultūrų arba pačias artimiausias sau moteris, Elizabet atranda „savo“ santuoką. Suvokia, kad jai nereikalingos triukšmingos iškilmės, palinkėjimai, kad ŠĮ KARTĄ pasisektų labiau, suvokia, ko nori iš vyro ir ką pati gali jam duoti. Galiausiai — ji suprato, kad nenori, kad ši santuoka pasipildytų vaikais. Drąsi moteris. Už pastarąją nuomonę autorę pamilo amerikietės, Lietuvoje ji greičiausiai būtų užgraužta negyvai.
Nemėgstu, kai apie knygas rašoma „privertė mane susimąstyti“. Blah blah blah. Bet kelios šioje knygoje išskaitytos mintys iš tikrųjų prasigraužė į mano smegenis. Pavyzdžiui, apie neatsitiktinę neištikimybę kalbanti „durų ir langų“ teorija arba toji, teigianti, kad skyrybų skaičius padidėjo tada, kai žmonės pradėjo tuoktis iš meilės — efemeriško jausmo. Taip, ši knyga yra vertinga tiek emocine, tiek pažintine prasme. Vertinga ir galinti pasėti abejonės grūdą bent kelių vedybų skeptikų galvose.
* vos baigusi skaityti, knygą paskolinau, todėl ant greitųjų užsirašiau sau keletą pastabų, citatų, pastebėjimų. bėda ta, kad prikeverzojau kaip višta, todėl abejojančios E. Gilbert draugės vardas liko neįskaitomas. Džinė? Džiūdė? Deimė? Dėmė?
PS. Knygoje yra labai juokingų išnašų. Vienoje, pvz., aiškinamas, kas toks yr Bredas Pitas. Kitur nagrinėjamas chick-lit terminas - vertėja siūlo jįjį versti - dėmesio - populiarioji literatūra moterims apie...nepamenu, blah blah blah. aš tai siūlau jau gan paplitusį vištlitą - taikliai, kandžiai, trumpai.
Skirtingos yra priežastys, dėl kurių žmonės nusprendžia susituokti. Mūsų tėvams tokia priežastimi dažnai buvo gyvenamosios vietos klausimas — įteisinę savo santykius greičiau gaudavo butus. Šiandien susituokę lengviau gauna paskolas. Tad, gal meilė santuokai nėra nei esminis, nei iš vis būtinas reikalavimas?
Elizabet ir Felipė, su kuriais susipažinome pirmojoje E. Gilbert memuarų knygoje „Melskis, valgyk, mylėk“, buvo pasižadėję niekada nesusituokti. Suaugę žmonės, jau patyrę savo gyvenime tiek vedybas, tiek skyrybas, neturėjo jokio noro patirti visa tai dar kartą. Tačiau likimas paruošė jiems staigmeną — migracijos tarnybos pavidalu.
Sakoma, „žmogus planuoja — Dievas juokiasi“. Sprendimą „būti ar nebūti“ jie turėjo priimti akimirksniu. Būti. Susituokti. Ir čia, sulig šiuo sprendimu, nebelieka Elizabet, nebelieka Felipės, lieka tik jų baimės, viltys, jų ateitis. Jų būsima santuoka. Taip, pagrindinis šios knygos herojus — ne žmogus. Saaaaaaantuoooka. Baubas ar siekiamybė, tradicija ar formalumas?
„Ši knyga — negrožinės literatūros kūrinys“ — įspėja mus autorė pabaigos žodyje, ir ji, žinoma, teisi. Tačiau, nors knygoje apstu nuorodų į tyrimus, studijas ir mokslinius veikalus, nagrinėjančius santuokos institutą, „Pasižadėję“ nėra tiesiog bejausme užrašytų teorijų analize ar sausu svarstymu. Atvirkščiai, tai šilta, jausminga, labai moteriška ir dar daugiau — žmogiška — knyga, kurioje bandoma susivokti savyje, atrasti savo kelią, suvesti savo sąskaitas su santuoka.
Ir tai padaryti pavyksta. Peržvelgdama įvairiausias teorijas (Rutgerso universiteto mokslininkų, Johno Gottmano ir Julie Schwartz-Gottman, taip pat neseniai Lietuvoje viešėjusio sociologijos profesoriaus Zygmunto Baumano), kalbindama skirtingų kultūrų arba pačias artimiausias sau moteris, Elizabet atranda „savo“ santuoką. Suvokia, kad jai nereikalingos triukšmingos iškilmės, palinkėjimai, kad ŠĮ KARTĄ pasisektų labiau, suvokia, ko nori iš vyro ir ką pati gali jam duoti. Galiausiai — ji suprato, kad nenori, kad ši santuoka pasipildytų vaikais. Drąsi moteris. Už pastarąją nuomonę autorę pamilo amerikietės, Lietuvoje ji greičiausiai būtų užgraužta negyvai.
Nemėgstu, kai apie knygas rašoma „privertė mane susimąstyti“. Blah blah blah. Bet kelios šioje knygoje išskaitytos mintys iš tikrųjų prasigraužė į mano smegenis. Pavyzdžiui, apie neatsitiktinę neištikimybę kalbanti „durų ir langų“ teorija arba toji, teigianti, kad skyrybų skaičius padidėjo tada, kai žmonės pradėjo tuoktis iš meilės — efemeriško jausmo. Taip, ši knyga yra vertinga tiek emocine, tiek pažintine prasme. Vertinga ir galinti pasėti abejonės grūdą bent kelių vedybų skeptikų galvose.
* vos baigusi skaityti, knygą paskolinau, todėl ant greitųjų užsirašiau sau keletą pastabų, citatų, pastebėjimų. bėda ta, kad prikeverzojau kaip višta, todėl abejojančios E. Gilbert draugės vardas liko neįskaitomas. Džinė? Džiūdė? Deimė? Dėmė?
PS. Knygoje yra labai juokingų išnašų. Vienoje, pvz., aiškinamas, kas toks yr Bredas Pitas. Kitur nagrinėjamas chick-lit terminas - vertėja siūlo jįjį versti - dėmesio - populiarioji literatūra moterims apie...nepamenu, blah blah blah. aš tai siūlau jau gan paplitusį vištlitą - taikliai, kandžiai, trumpai.
2010 m. spalio 27 d., trečiadienis
2010 m. spalio 25 d., pirmadienis
2010 m. spalio 23 d., šeštadienis
2010 m. spalio 22 d., penktadienis
2010 m. spalio 3 d., sekmadienis
žiurkės literatūriniame diskurse
tai yra išprovokuotas įrašas. žinoma, visi jie daugiau ar mažiau išprovokuoti. šitas — daugiau.
prieš porą savaičių teko sudalyvauti vienam renginy. vienos leidyklos kvietimu „diskutavome“ (nors, iš tikrųjų, tai tik atsakėme į vedėjo klausimus) apie literatūros kritikos padėtį Lietuvoje.
vienas iš to vakaro pasiūlymų — steigti leidyklos(-ų) remiamą žurnalą, skirtą vien kritikai. rimtai kritikai. rimtų tetų ir dėdžių kritikai. nes vai vai, niekas pas mumis nenori tuo užsiimti. o tie, kurie nori, neturi kur publikuotis. ir dar, vai vai, niekas knygų neperka.
na, atleiskite. o literatūrairmenas? o šiaurėsatėnai? o nemūnas? o kultūrosbarai? o naujasisžidinysaidai? o septyniosmenodienos? negi nei viename šių leidinių nėra vietos? tai kuo jie tada prikimšti?
buvo paminėtas Reich-Ranickis, vokiečių kritikas. štai ištrauka iš internete sužvejoto straipsnio (R. Kmitos, jei neklystu)
„Paprastumo ir sąžiningumo mūsų kritikai tikrai reikėtų. Mane tiesiog pritrenkė Marcelio Reich-Ranickio atsakymas į klausimą apie tai, ką jis mano apie Nobelio premijos laureato O. Pamuko kūrybą: neskaičiau, Turkijos literatūra manęs niekada nedomino, aš neprivalau domėtis visomis literatūromis. Kas iš mūsų kritikų galėtų taip laisvai ir atvirai prisipažinti neskaitęs Nobelio premijos laureato? Man tokia pozicija daug simpatiškesnė, negu malkų skaldymas iš degtuko arba skaitymas iš reikalo ir be aistros.“
žinote, kas? mes. salomėja iš šiukšlynėlio, k.ž.l. ir k.ž.g ir kitos knygų žiurkės. laisvai.
taip, paprastumo reikia mūsų literatūros kritikai, jei ji turi kelti knygų pardavimus. ne naujojo žurnalo, kuris būtų perkamas iš snobiškumo. įleiskite žiurkes į literatūrinį diskursą. mielas, raštingas, bet kiekvienam skaitančiam žmogui suprantamas žiurkes.
prieš porą savaičių teko sudalyvauti vienam renginy. vienos leidyklos kvietimu „diskutavome“ (nors, iš tikrųjų, tai tik atsakėme į vedėjo klausimus) apie literatūros kritikos padėtį Lietuvoje.
vienas iš to vakaro pasiūlymų — steigti leidyklos(-ų) remiamą žurnalą, skirtą vien kritikai. rimtai kritikai. rimtų tetų ir dėdžių kritikai. nes vai vai, niekas pas mumis nenori tuo užsiimti. o tie, kurie nori, neturi kur publikuotis. ir dar, vai vai, niekas knygų neperka.
na, atleiskite. o literatūrairmenas? o šiaurėsatėnai? o nemūnas? o kultūrosbarai? o naujasisžidinysaidai? o septyniosmenodienos? negi nei viename šių leidinių nėra vietos? tai kuo jie tada prikimšti?
buvo paminėtas Reich-Ranickis, vokiečių kritikas. štai ištrauka iš internete sužvejoto straipsnio (R. Kmitos, jei neklystu)
„Paprastumo ir sąžiningumo mūsų kritikai tikrai reikėtų. Mane tiesiog pritrenkė Marcelio Reich-Ranickio atsakymas į klausimą apie tai, ką jis mano apie Nobelio premijos laureato O. Pamuko kūrybą: neskaičiau, Turkijos literatūra manęs niekada nedomino, aš neprivalau domėtis visomis literatūromis. Kas iš mūsų kritikų galėtų taip laisvai ir atvirai prisipažinti neskaitęs Nobelio premijos laureato? Man tokia pozicija daug simpatiškesnė, negu malkų skaldymas iš degtuko arba skaitymas iš reikalo ir be aistros.“
žinote, kas? mes. salomėja iš šiukšlynėlio, k.ž.l. ir k.ž.g ir kitos knygų žiurkės. laisvai.
taip, paprastumo reikia mūsų literatūros kritikai, jei ji turi kelti knygų pardavimus. ne naujojo žurnalo, kuris būtų perkamas iš snobiškumo. įleiskite žiurkes į literatūrinį diskursą. mielas, raštingas, bet kiekvienam skaitančiam žmogui suprantamas žiurkes.
2010 m. rugsėjo 24 d., penktadienis
2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis
2010 m. birželio 13 d., sekmadienis
motinystės atostogos yra mažytė pensijinio amžiaus repeticija. valdžia kėsinasi į tavo sunkiai uždirbtus pinigus, vis mažindama išmokas. normaliems (suprask: dirbantiems) žmonėms atrodo, kad tu atostogauji, todėl užkrauna tau begalę darbų (pensijoj - anūkus :), o tu svajoji, kad pagaliau ateis tas laikas - smilkalai, arbatos puodelis, vonia, knyga.
beje, apie pastarąjį derinį - smilkalams aš nejaučiu praktiškai jokios meilės, vonioj jie naudojami pastipusios bala žino kur pelytės kvapeliui permušti; vietoj vonios vis dažniau (sąmoningai) pasirenku dušą, o ir skaityti vonioj niekad nemokėjau, taigi vanduo akimirksniu atšąla, koks čia malonumas skaityti, kai kūnas mėlynuoja? ir kaip šlapiom rankom puslapius versti. nee, aš net arbatos gert skaitydama nemoku. skaitymas yra skaitymas, malonumas pats savaime, kam dar apsikrauti papildomom problemom?
tiek.
ai, dar - go, alina, go!
beje, apie pastarąjį derinį - smilkalams aš nejaučiu praktiškai jokios meilės, vonioj jie naudojami pastipusios bala žino kur pelytės kvapeliui permušti; vietoj vonios vis dažniau (sąmoningai) pasirenku dušą, o ir skaityti vonioj niekad nemokėjau, taigi vanduo akimirksniu atšąla, koks čia malonumas skaityti, kai kūnas mėlynuoja? ir kaip šlapiom rankom puslapius versti. nee, aš net arbatos gert skaitydama nemoku. skaitymas yra skaitymas, malonumas pats savaime, kam dar apsikrauti papildomom problemom?
tiek.
ai, dar - go, alina, go!
2010 m. gegužės 14 d., penktadienis
sakiau, spausdinkit mane pirmam puslapy. arba paskutiniam. tai taip ir padarė :)
pakoreguotas susitikimo su mikutėnu variantas. bet o komentarų gražumas! aš esu undergroundas :>
pakoreguotas susitikimo su mikutėnu variantas. bet o komentarų gražumas! aš esu undergroundas :>
2010 m. gegužės 8 d., šeštadienis
tarakonai (kasdien į karą)
vos tik atsikraustėm į šitą butą, pamatėm, kad mes čia, deja, ne vieni. labai ne vieni, sakyčiau. o dar tie visi įnamiai tokio didumo, lyg čia buvo filmuojamas siaubiakas pagal Kingo "Rūką". Žiurkė iš vonios dingo, kai uždengėm skylę, pro kurią matėsi vamzdžiai. Su vorais susitaikėm. Užklydusią sraigę nuleidau į klozetą. Liko tik tarakonai. Milžiniški, juodi. Karališki.
Jų nėra baisiai daug. Bet po to, kai Vidmantas papasakojo apie tai, kaip jie, jam miegant, per jį lakstė, aš negaliu užmigti naktimis. Guliu, kol iš tų nervų pradeda vaidentis, kad tikrai kažkas po mane laksto. O kai šiandien SM forume perskaičiau dar vieną istoriją, cituoju „kai vaikas eidavo miegoti, tai jam uždėdavo kepurytę, kad į ausis neprilįstų tarakonų“, supratau, kad metas veikti. Atgauti miegą ir sielos ramybę, tsakant.
taigi, šiandien pirmoji karinių veiksmų diena. kadangi visų išgirtos globol pastos niekur negavau (parašiau jos importuotojams, žiesim, ką atsakys), teko tenkintis tuo, ką radau maximoj. priemonės trys: kreidelė juokingu pavadinimu Mašenka (ar kažkokiu panašiu), švirkštas Fumitox ir kartoniniai namukai. Jamam visko po truputį.
atitraukiam visas spinteles, kurias įmanoma atitraukti. išvalom, spinteles praplaunam su soda. nežinau kam, girdėjau, taip reikia. na, nepakenks galų gale. prie plintusų ir visose įtartinose vietose papaišom kreidele, įšvirkščiam fumitoxo - gal suveiks bent vienas?
viską sustatom į vietas. išplaunam rankas. kavos pertraukėlė :)
analogišką paišymo-švirkštimo procedūrą kartojam kitose potencialiose įnamių susibūrimo vietose - po/prieš/už kriauklės, prie orlaidžių, radiatorių, vonioje ir bet kur ten, kur juos buvote sutikę.
gerai. karas prasideda. į dienos šviesą pradeda lįsti pirmieji apduję priešai. juos pamačiusi aš, tiesą sakant, noriu bėgti. bet bėgti nėra kur, todėl priploju juos žaliu Majos kastuvėliu. po ranka pasitaikė :)
užsimaunu kojines. tam atvejui, jei netyčia ant kurio nors puslavonėlio užlipčiau. vis ne taip šlykštu kaip basom...
pirmoji karo diena artėja link pabaigos. vis dar bijau užmigti.
Jų nėra baisiai daug. Bet po to, kai Vidmantas papasakojo apie tai, kaip jie, jam miegant, per jį lakstė, aš negaliu užmigti naktimis. Guliu, kol iš tų nervų pradeda vaidentis, kad tikrai kažkas po mane laksto. O kai šiandien SM forume perskaičiau dar vieną istoriją, cituoju „kai vaikas eidavo miegoti, tai jam uždėdavo kepurytę, kad į ausis neprilįstų tarakonų“, supratau, kad metas veikti. Atgauti miegą ir sielos ramybę, tsakant.
taigi, šiandien pirmoji karinių veiksmų diena. kadangi visų išgirtos globol pastos niekur negavau (parašiau jos importuotojams, žiesim, ką atsakys), teko tenkintis tuo, ką radau maximoj. priemonės trys: kreidelė juokingu pavadinimu Mašenka (ar kažkokiu panašiu), švirkštas Fumitox ir kartoniniai namukai. Jamam visko po truputį.
atitraukiam visas spinteles, kurias įmanoma atitraukti. išvalom, spinteles praplaunam su soda. nežinau kam, girdėjau, taip reikia. na, nepakenks galų gale. prie plintusų ir visose įtartinose vietose papaišom kreidele, įšvirkščiam fumitoxo - gal suveiks bent vienas?
viską sustatom į vietas. išplaunam rankas. kavos pertraukėlė :)
analogišką paišymo-švirkštimo procedūrą kartojam kitose potencialiose įnamių susibūrimo vietose - po/prieš/už kriauklės, prie orlaidžių, radiatorių, vonioje ir bet kur ten, kur juos buvote sutikę.
gerai. karas prasideda. į dienos šviesą pradeda lįsti pirmieji apduję priešai. juos pamačiusi aš, tiesą sakant, noriu bėgti. bet bėgti nėra kur, todėl priploju juos žaliu Majos kastuvėliu. po ranka pasitaikė :)
užsimaunu kojines. tam atvejui, jei netyčia ant kurio nors puslavonėlio užlipčiau. vis ne taip šlykštu kaip basom...
pirmoji karo diena artėja link pabaigos. vis dar bijau užmigti.
2010 m. balandžio 28 d., trečiadienis
lietui lyjant man norisi šokti. juokinga, nes šokti nemoku, ir tai nėra koketavimas, o empiriškai patikrintas faktas - mokyklos laikais mane išmėtė turbūt iš trijų ar keturių šokių būrelių.
prieš savaitę, po ilgos ilgos pertraukos, nusipirkau čai arbatos. jauna pardavėja rietė nosį, o aš uosčiau ir šypsojausi, nes die, čai yra puiku.
ir dar mane labai džiugina, kad šaldytuve yra vyno.
toks štai pavasaris
prieš savaitę, po ilgos ilgos pertraukos, nusipirkau čai arbatos. jauna pardavėja rietė nosį, o aš uosčiau ir šypsojausi, nes die, čai yra puiku.
ir dar mane labai džiugina, kad šaldytuve yra vyno.
toks štai pavasaris
2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis
2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis
— Tu manai, kad aš nežinau, koks yra tavo gyvenimas tik todėl, kad jo negyvenu? Aš žinau viską, ką daro visos iki vienos šios šalies spalvotosios moterys.
— Ir kas gi tai būtų?
— Miršta. Lygiai kaip aš. Tik vienas skirtumas — jos miršta kaip kelmai. O aš, aš griūnu kaip sekvoja. Tikrai pagyvenusi šiame pasauly.
— Tikrai? Ir ką turi, ką galėtum parodyt?
— Parodyt? Kam? Mergele miela, turiu savo galvą. Ir tai, kas joje vyksta. Kitaip tariant, turiu save.
— Gana vieniša, ką?
— Taip. Bet mano vienišumas yra mano. O va tavo vienišumas yra kažkieno kito. Sukurtas kažkieno kito ir tau atiduotas. Neįtikėtina, ar ne? Padėvėtas vienišumas.
T. Morrison "Sula"
— Ir kas gi tai būtų?
— Miršta. Lygiai kaip aš. Tik vienas skirtumas — jos miršta kaip kelmai. O aš, aš griūnu kaip sekvoja. Tikrai pagyvenusi šiame pasauly.
— Tikrai? Ir ką turi, ką galėtum parodyt?
— Parodyt? Kam? Mergele miela, turiu savo galvą. Ir tai, kas joje vyksta. Kitaip tariant, turiu save.
— Gana vieniša, ką?
— Taip. Bet mano vienišumas yra mano. O va tavo vienišumas yra kažkieno kito. Sukurtas kažkieno kito ir tau atiduotas. Neįtikėtina, ar ne? Padėvėtas vienišumas.
T. Morrison "Sula"
2010 m. balandžio 20 d., antradienis
2010 m. balandžio 17 d., šeštadienis
2010 m. balandžio 9 d., penktadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)