2010 m. lapkričio 3 d., trečiadienis

I do, I do

„Mano draugė (neįskaitomas vardas*) per savo vestuves, vykusias prieš trisdešimt metų, paklausė motinos: „Ar visos nuotakos bijo tuoktis?“ Motina, ramiai užsegdama baltą dukters suknelę, atsakė: „Ne, brangioji. Tik tos, kurios apie tai mąsto.“

Skirtingos yra priežastys, dėl kurių žmonės nusprendžia susituokti. Mūsų tėvams tokia priežastimi dažnai buvo gyvenamosios vietos klausimas — įteisinę savo santykius greičiau gaudavo butus. Šiandien susituokę lengviau gauna paskolas. Tad, gal meilė santuokai nėra nei esminis, nei iš vis būtinas reikalavimas?

Elizabet ir Felipė, su kuriais susipažinome pirmojoje E. Gilbert memuarų knygoje „Melskis, valgyk, mylėk“, buvo pasižadėję niekada nesusituokti. Suaugę žmonės, jau patyrę savo gyvenime tiek vedybas, tiek skyrybas, neturėjo jokio noro patirti visa tai dar kartą. Tačiau likimas paruošė jiems staigmeną — migracijos tarnybos pavidalu.

Sakoma, „žmogus planuoja — Dievas juokiasi“. Sprendimą „būti ar nebūti“ jie turėjo priimti akimirksniu. Būti. Susituokti. Ir čia, sulig šiuo sprendimu, nebelieka Elizabet, nebelieka Felipės, lieka tik jų baimės, viltys, jų ateitis. Jų būsima santuoka. Taip, pagrindinis šios knygos herojus — ne žmogus. Saaaaaaantuoooka. Baubas ar siekiamybė, tradicija ar formalumas?

„Ši knyga — negrožinės literatūros kūrinys“ — įspėja mus autorė pabaigos žodyje, ir ji, žinoma, teisi. Tačiau, nors knygoje apstu nuorodų į tyrimus, studijas ir mokslinius veikalus, nagrinėjančius santuokos institutą, „Pasižadėję“ nėra tiesiog bejausme užrašytų teorijų analize ar sausu svarstymu. Atvirkščiai, tai šilta, jausminga, labai moteriška ir dar daugiau — žmogiška — knyga, kurioje bandoma susivokti savyje, atrasti savo kelią, suvesti savo sąskaitas su santuoka.

Ir tai padaryti pavyksta. Peržvelgdama įvairiausias teorijas (Rutgerso universiteto mokslininkų, Johno Gottmano ir Julie Schwartz-Gottman, taip pat neseniai Lietuvoje viešėjusio sociologijos profesoriaus Zygmunto Baumano), kalbindama skirtingų kultūrų arba pačias artimiausias sau moteris, Elizabet atranda „savo“ santuoką. Suvokia, kad jai nereikalingos triukšmingos iškilmės, palinkėjimai, kad ŠĮ KARTĄ pasisektų labiau, suvokia, ko nori iš vyro ir ką pati gali jam duoti. Galiausiai — ji suprato, kad nenori, kad ši santuoka pasipildytų vaikais. Drąsi moteris. Už pastarąją nuomonę autorę pamilo amerikietės, Lietuvoje ji greičiausiai būtų užgraužta negyvai.

Nemėgstu, kai apie knygas rašoma „privertė mane susimąstyti“. Blah blah blah. Bet kelios šioje knygoje išskaitytos mintys iš tikrųjų prasigraužė į mano smegenis. Pavyzdžiui, apie neatsitiktinę neištikimybę kalbanti „durų ir langų“ teorija arba toji, teigianti, kad skyrybų skaičius padidėjo tada, kai žmonės pradėjo tuoktis iš meilės — efemeriško jausmo. Taip, ši knyga yra vertinga tiek emocine, tiek pažintine prasme. Vertinga ir galinti pasėti abejonės grūdą bent kelių vedybų skeptikų galvose.

* vos baigusi skaityti, knygą paskolinau, todėl ant greitųjų užsirašiau sau keletą pastabų, citatų, pastebėjimų. bėda ta, kad prikeverzojau kaip višta, todėl abejojančios E. Gilbert draugės vardas liko neįskaitomas. Džinė? Džiūdė? Deimė? Dėmė?

PS. Knygoje yra labai juokingų išnašų. Vienoje, pvz., aiškinamas, kas toks yr Bredas Pitas. Kitur nagrinėjamas chick-lit terminas - vertėja siūlo jįjį versti - dėmesio - populiarioji literatūra moterims apie...nepamenu, blah blah blah. aš tai siūlau jau gan paplitusį vištlitą - taikliai, kandžiai, trumpai.

2 komentarai:

knyguziurkes rašė...

ojei, jau noriu perskaityti abi!

vonioje rašė...

turiu tik antrą, galiu paskolinti ;)