2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

už ką aš myliu Julianą Barnes'ą

„The Incident with Uncle Leslie—the very first Incident of her life—came in a series of magic lantern slides. A sepia morality; the lovable villain even had a moustache. She had been seven at the time; it was Christmas; Uncle Leslie was her favourite uncle. Slide 1 showed him bending down from his enormous height to hand over a present. Hyacinths, he whispered, giving her a biscuit-coloured pot surmounted by a mitre of brown paper. Put them in the airing cupboard and wait until the spring. She wanted to see them now. Oh, they wouldn’t be up yet. How could he be sure? Later, in secret, Leslie unscrewed a corner of the brown-paper wrapping and let her peer in. Surprise! They were up already. Four slim ochre points, about half an inch long. Uncle Leslie emitted the reluctant chuckle of an adult suddenly impressed by a child’s greater knowledge. Still, he explained, this was all the more reason why she shouldn’t look at them again until the spring; any more light could cause them to outgrow their strength.


She put the hyacinths in the airing cupboard and waited for progress. She thought about them frequently and wondered what a hyacinth looked like. Time for Slide 2. In late January she went to the bathroom with a torch, turned off the light, took down the pot, unscrewed a tiny viewing hole, aimed the torch and quickly looked inside. The four promising tips were still there, still half an inch long. At least the light she had let in at Christmas hadn’t harmed them.

In late February she looked again; but obviously the growing season hadn’t started yet. Three weeks later Uncle Leslie called by on his way to play golf. Over lunch he turned to her conspiratorially and asked, “Well, little Jeanie, are the hyacinths hyacinth Christmas?”
“You told me not to look.”
“So I did. So I did.”

She looked again at the end of March, then—Slides 5 to 10—on the second, fifth, eighth, ninth, tenth and eleventh of April. On the twelfth her mother agreed to a closer examination of the pot. They laid yesterday’s Daily Express on the kitchen table and carefully unwrapped the brown paper. The four ochre sprouts had not advanced at all. Mrs. Serjeant looked uneasy.

“I think we’d better throw them out, Jean.” Adults were always throwing things out. That was clearly one of the big differences. Children liked keeping things.

“Maybe the roots are growing.” Jean started easing away at the peaty earth packed tight against the tips.
“I shouldn’t do that,” said Mother. But it was too late. One after the other, Jean dug out four upturned wooden golf tees.

Strangely, the Incident didn’t make her lose faith in Uncle Leslie. Instead, she lost faith in hyacinths.“

(Julian Barnes, Staring at the Sun)

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

to whom it may concern


informuoju, jog šiandien (nors tiek tos šiandienos ir liko - 25 minutės :) ir rytoj, pirkdami „Vilniaus dieną“, dovanų gausite knygą - ne belenkokią, o „svajonių“ romaną :}

2013 m. kovo 13 d., trečiadienis

Fifty shades of translation

Apie pačią knygą vėliau, bet jūs man pasakykit, ką vartojo „Fifty shades of Grey“ vertėja, kad Kristiano Grėjaus коронная фраза „I'm fifty shades of grey“ lietuviškai skamba „Nes esu penkiasdešimt padegėlio atspalvių“

Padegėlio, seriously?

Updated. O gal ten buvo pagedėlis? Vis tiek nesąmonė, bet bent jau į temą :) 

Updated 2. gerai, slepiuosi po lapais. Tai buvo pagedėlis. Bet vertimui trūksta nuoseklumo. Kodėl tada knyga nepavadinta „Penkiasdešimt padegėlio atspalvių“?

2013 m. kovo 12 d., antradienis

„Panelės ir našlės“: Klampus jausmų kisielius


Šeimyninė saga „Panelės ir našlės“ – netradicinis kūrinys, jau vien tuo, kad pirmiausiai gimė kaip serialas ir vaidybinis filmas. Tik vėliau scenarijaus autorė Maria Nurowska nusprendė darbo metu kilusias idėjas paversti romanu. Trys sagos tomai – tai pasakojimas, apimantis virš šimto metų. Tai istorija, matoma moterų – dažniausiai būtent panelių ir našlių – akimis. 

1864–ųjų Lenkija. Dega paskutiniai sukilimo laužai, keičiasi žmonių likimai. Vyrai ištremiami Sibiran, paskui juos keliauja jų mylimosios. Viena tokių moterų – turtinga, ištekėjusi ir vaikų turinti žemvaldė Evelina. Palikusi viską ji važiuoja į Sibirą paskui tą, kurį myli. Tačiau tai nėra jos vyras Cyprianas. Likimo ironija – abiejų vyrų tremties vietos nutolusios vos per septynis varstus. 

Tik laimės Sibire Evelina nesuranda. Jos mylimasis Janas neatpažįstamai pasikeitęs. O gal ji jo niekuomet ir nepažinojo? Neturėjo tam laiko... Jų meilė užgimsta itin „palankiomis“ aplinkybėmis: sukilime sužeistas Janas atgabenamas į Lechicų dvarą. Kas gi labiau galėtų įkaitinti ištekėjusią už nemylimo, nors ir ją dievinančio, vyro ir apie meilę svajojančią moterį nei mirštantis kareivis? 

Likimas mėgsta krėsti piktus pokštus – po kelerių metų, Evelinai jau grįžus iš Sibiro, kitame pasaulio gale, Paryžiuje, jos palikta duktė Karolina išgelbėja kitą kareivį. Praeis nemažai laiko, kol jie vėl pasimatys. Tačiau meilės grūdas pasėtas... Viskas, nuo ko Evelina norėjo apsaugoti savo dukterį, viskas vėl kartojasi. 

– Aš... Aš buvau susisaisčiusi su tokiu, kaip jūs... Gerai žinau, ką tai reiškia... Karolina negali kartoti tokio likimo... Negali... Aš maldauju jus tuoj pat išvažiuoti...
Jiedu žiūrėjo vienas į kitą.
– Su anuo baigta. Esu jau kitas, ėmiausi žurnalistikos,— pasakė jis labai rimtai.
– Tai niekada nesibaigia! – pratrūko ji. Kol egzistuoja Rusija, tokie kaip jūs keliauja į Sibirą. Anksčiau ar vėliau... 


Negerą valandą ištarti žodžiai mėgsta išsipildyti... 

Metams bėgant susipažįstame ir su kitomis Lechickių moterimis – dar viena Evelinos dukra, jaunėle Zuzana, jos anūke, taip pat Karolina. Keistas jausmas apima skaitant apie visas šias moteris. Iš vienos pusės, jos drąsios, emancipuotos, turinčios savo nuomonę ir nebijančios jos išsakyti. Jos kovoja už savo laisvę. Už tai, ką myli ir už tuos, kuriuos myli. Tik tai ir yra didžiausia jų bėda. Meilės troškimas jas pražudo. Besivaikydamos laimės paukštę jos tarsi pameta savo tikrąjį tikslą iš akių. Toks jų naivumas šiek tiek erzins XXI-ojo amžiaus skaitytoją, net ir atsižvelgiant į tai, kad pirmojo tomo veiksmas rutuliojasi XIX amžiaus pabaigoje, kai apie feminizmą pasaulis dar nebuvo plačiai išgirdęs. Šios moterys drąsiai nusimeta tradicijos, visuomenės, kurioje vis dar gyvena, taisykles ir... įpuola tarsi musės į klampų jausmų kisielių. 

Įspūdį sustiprina ir rašytojos kalba – įtaigi, netgi patetiška, vietomis stipriai hiperbolizuota. Tačiau skaityti romaną yra lengva ir, nepaisant visų dramatiškų įvykių, keistai malonu. Šaukštu deguto galbūt galėtų tapti keistas romano išdėstymas. Jame nėra skyrių – ačiū Dievui bent už atskyrimą pastraipomis, tačiau tai ne visuomet gelbsti, ypač tuomet, kai atsiranda kelios veikėjos vienodais vardais. Veiksmas šokinėja ir skaitytojas priverstas šokinėti kartu su juo – štai matome Karoliną, gimdančią savo dukterį; kitoje pastraipoje jos dukrai, taip pat Karolinai, jau septyneri. 

Ir dar. Nors pirmojo „Panelių ir našlių“ tomo veiksmas plėtojamas konkrečių istorinių įvykių fone, mažiau išprusę skaitytojai neturėtų šio romano išsigąsti – šalies istorijai dėmesio skiriama nedaug. Gal net pernelyg mažai, pasakytų labiau išprusę skaitytojai. Tai suteiktų šiam, nepabijokime šio žodžio, moteriškam romanui daugiau gelmės. Dabar, užvertusi paskutinįjį pirmojo tomo puslapį, nesu tikra, ką turėjau rankose – neblogą, bet visgi meilės romaną ar šį tą daugiau. Gal būt atsakymą atneš antrasis tomas. Sekite spaudą.

2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

proud

vakaras, pasaka perskaityta, vaikai suguldyti miegoti. tai tas metas, kai paprastai iš po pagalvės išsitraukiu Kindlą. tik šiandien, po mugės maratono, visai neturiu jėgų skaityti...

– mama, trauk savo šviečiančią knygą! – pasigirsta pirmas balselis
– mama, o tai šiandien neskaitysi? – pasipiktina antras.
– mama, reikia skaityti!
– o tai kaip tu užmigsi?

tikrai, kaip? išsitraukiu ir skaitau. ir dar – didžiuojuos tais savo mažais balseliais, kurie vienaip ar kitaip trukdo man išsimiegoti :)

2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Strekaza: susitikti vaikystės draugą


Kaip keista – buvau tikra, kad kažkur kažkada tikrai rašiau apie tuo metu - maždaug prieš dešimtmetį ˜– kultine tapusia knygelę „Strekaza“. Pasirodo, nesu.


Nors skaičiau nemažai, leidybiniu pasaulėliu tuo metu mažai tesidomėjau. Neieškojau atsiliepimų apie knygas, nelaukiau jų pasirodant Lietuvoje, ir taip toliau. Knygas skaitymui išsirinkdavau labai paprastai – nueini į knygyną, pavartai, užkabina – nusiperki. Kainos dar taip nesikandžiojo. Tokiu būdu nusipirkau ir „Strekazą“. Tai nutiko tuometiniame „Baltų lankų knygyne“ Akropolyje. Kol grįžau iš jo namo į Senamiestį, knygą jau buvau perskaičiusi. 88 puslapiai, didelės raidės, juokų darbas.

Visa tai labai gerai prisimenu.

Kaip ir įspūdį, kokį ji man sukėlė. Šią knygą ištisai norėjosi cituoti! Ir mes citavome. Dar dabar galėčiau ištraukti iš atminties jos trupinius:

 „Dėl grožio trūkumo dirbu radijuje. Vakarais.
Skaitau vakaro žinias. Verčiu iš raštu į žodžiu.“

Kita vertus, jauni buvom, čiupom viską, kas nauja ir neblizga – „Kovos klubą“ ir „Širšių fabriką“, Bukowskį ir Limonovą. Knygynuose ieškojom Charmso (išparduotas) ir „Maksva-Petuškai“ („akademinėj knygoj“ dar ilgai išpardavinėjamą po 2 litus). Geri laikai buvo, ir į juos puikiai įsipaišė „Strekaza“ – книга про безысходность, kai rašoma jos nugaroje.

Dar ten rašoma, jog ji skirta ne moterims. Ir moterys jos niekada nesupras. Gal ir nesupratom, tačiau tai netrukdė mums mėgautis jos tekstu.

Atsiverčiau ją dabar – keistas jausmas. Lyg sutikus vaikystės draugą po ilgo nesimatymo: sukyla daug jausmų, bet tiek daug naujų aplinkybių. Jūs abu pasikeitę. Jei nenorite vėl prarasti ryšio, tenka jaukintis iš naujo.