„Patikima žmona“: niūrus malonumas

Kiekviena knyga turi savo pradžią – akstiną, pastūmėjusį rašytoją jos parašymui. Galbūt ne visi gali prisiminti, išskirtį tą vienintelę priežastį, kiti nenori dalintis savo paslaptimis.

Roberto Goolricko romanas gimė...dėl nuotraukų. Kraupių, niūrių nuotraukų iš Michaelo Lesy dokumentinio albumo „Wisconsin Death Trip“:

„Mes įsivaizduojame, kad pramoninė beprotystė ir moralinis nuosmukis buvo apėmę miestus, o Amerikos kaimai, pilni dorų bei darbščių žmonių, snūduriavo nekaltybėje ir pertekliuje. Buvo ne taip.“ – rašo Robertas Goolrickas padėkos žodyje. Mažo miestelio beprotybė jo galvoje išaugo iki romano „Patikima žmona“.

„Jie apsiliedavo drabužius žibalu, nerūpestingai prieidavo pernelyg arti ugnies, ir juos prarydavo liepsnos. Išgerdavo nuodų. Nuodydavo vienas kitą. Sugyvendavo dukteris su savo pačių dukterimis. Nueidavo miegoti sveiki, o pabusdavo sergantys. Pabėgdavo. Pasikardavo. Taip būna.“

Žiemos čia ilgos, išvedančios žmones iš proto. Turtingas mažo miestelio verslininkas Ralfas Trutas įdėmiai seka laikraščių žinutes – pranešimus apie kaimynus užvaldančią beprotystę. Žvelgdamas į šiuos žmones, kurių dauguma dirba jam, jis bando įžvelgti tos beprotybės pėdsakų. Žino – taip būna.

„Jis miegodavo vienas. Gulėdavo tamsoje ir įsivaizduodavo juos, tuos žmones. Matydavo tamsoje jų gyvenimus.“

Viskas galėjo susiklostyti kitaip. Bet tai neįvyko. Jis augo, jusdamas savo prakeiksmą.

„Motina siuvo prie stalo virtuvėje.
– Koks yra pragaras? – paklausė Ralfas. Patylėjusi ji atsakė:
– Ištiesk delną.
Jis taip ir padarė. Juto krosnies karštį, matė gilius brėžius ant virtuvinio stalo, nuo kurio motina kasdien nušveisdavo visus žmogiško alkio pėdsakus. Delnas nevirpėjo, ir jo tikėjimas buvo begalinis. Jam buvo šešeri.
– Koks pragaras? – Motinos ranka perskrodė troškų virtuvės orą, sūnus žvelgė į jos skvarbias akis. Ji įbedė adatą giliai į minkščiausią jo delno vietą ties nykščiu, skausmas pervėrė ranką ir smegenis, tačiau jis nesujudėjo, tik nenuleido žvilgsnio nuo atkaklių, nuožmių motinos akių.
Ji pasukiojo adatą. jis juto, kaip ši brūžiną kaulą. Skausmas nutvilkė, podraug su krauju išsiliejo į visas kūno kraujagysles ir įsismelkė tiesiai į širdį.
Jos balsas buvo kantrus, mylintis ir liūdnas, ne piktas:
– Toks yra pragaras, sūnau. Tik šitai trunka visąlaik. Amžinai.
Tebežiūrėdama jam į akis ištraukė adatą iš jo rankos, nuvalė į prikyštę, kurią nusirišdavo tik eidama į bažnyčią, ir ramiai tęsė darbą. Jis neverkė, ir jiedu niekad daugiau apie tai nekalbėjo. Jis nepapasakojo to nei tėvui, nei broliui, nei kam kitam. Ir niekada, nė akimirką, to nepamiršo ir jai už tai neatleido“

Jis vienišas. Paliktas. Įskaudintas. Įsitikinęs, jog jo meilė, jo aistra gali pražudyti. Ir štai jo gyvenime atsiranda planas:

KAIMO VERSLININKAS

PASTŪMĖTAS NE ROMANTINIŲ,

O PRAKTINIŲ PRIEŽASČIŲ,

IEŠKO PATIKIMOS ŽMONOS.

PRAŠAU ATSAKYTI LAIŠKU.

RALFAS TRUTAS. TRUTAS, VISCONSINAS.

ASMENIŠKAI

Esu paprasta, dora moteris – parašo ji, Ketrina Lend, ir netrukus leidžiasi į kelionę į Visconsiną. Deja, ne viskas taip paprasta. Ralfas Trutas turi savo „patikimai žmonai“ dar vieną užduotį. Jo „patikima žmona“ taip pat turi savų planų...

„Skaitydami šį romaną prisiminsite, kodėl taip mėgstate romanus“ – žadėjo knygos anotacija ir aš nė nesitikėjau, kad pažadas bus išpildytas. Tai niūri knyga – viena niūriausių, kokias man teko skaityti, kartais perspausta, bet talentingai parašyta ir aš mėgavausi ja ir rijau jos puslapius,  tarsi nuodus:

„Pro langą spindo mėnesiena. Blyškiai mėlyna šviesa apšvietė stiklinę vandens prie lovos, ir staiga jis pasijuto mirtinai ištroškęs. Paėmęs stiklinę ilgokai laikė rankose. Pauostęs padelsė, bet tik mirksnį. Tuomet išgėrė, išgėrė visą, nors iš pat pirmo gurkšnio, iš silpno kvapo, iš kartaus prieskonio suprato, kad vanduo užnuodytas. Pažvelgė į gražios itališkos stiklinės dugną. Pažvelgė į savo žavią žmoną, ramiai lyg kūdikis miegančią mėnesienoje. Prisiminė Florenciją, savo dykinėjimo metą. Suprato, kad jį nuodija.
Bet nepaisė. Tiesiog liovėsi paisęs.“

„Akmeniniai klevai“: papasakoti gyvenimą

Yra knygų, kurios užkabina nuo pat pirmo puslapio – priverčia suklusti ir nebepaleidžia iš savo pinklių. Yra ir tokių, kurias reikia jaukintis iš lėto, tokios, kurios nėra linkusios atsiverti pirmam pasitaikiusiam skaitytojui. Vedžiodamos už nosies, jos tarsi stengiasi atbaidyti neprašytus svečius. Atrodo, jog Lenos Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ – kaip tik iš pastarųjų.

Bet ar tik nesudėtingos knygos yra vertos skaitymo? Pradėjau, neužkabino, numečiau – nes juk pasaulyje yra daugybė knygų, kurių dar neskaitėme? Šią knygą skaičiau ilgai, leidausi jos mulkinama, ir baigusi galėjau pasakyti tik viena – dieve, kokia ji nuostabi! Raganiškai drąsi, kartais paini ir aistringa, kartais santūri.

Jei kas klaustų, apie ką ji (visada atsiranda tokių, kurie to klausia), bandyčiau išsisukti su paprastu, nors ne itin tiksliu „apie gyvenimą“:

„Kada tu liausies ieškoti žmonėse savo atvaizdo, lu? paklausė manęs gveniverė, kad ir ką sutiktum – birmos maldininką ar egipto maitlesį, pirmiausia džiaugiesi, kad sutikai plevenantį, akylai žvelgiantį, panašų į save, ir net kai matai, kad jo burna kruvina, manai jį esant vegetarą, kartelį pataikiusį ne į tas duris”

Jei toks atsakymas netenkintų, tuomet  sakyčiau – apie meilę:

„[...] jeigu ką nors myli, tu matai, kas jame keista, ir jauti, kas klaiku, ir matai visą jo snūdų dumblą ir žalią dugno miglą, ir jame ankančią dievišką galią. Bet tu nebijai, visa, kas keista, tau atrodo paaiškinama, o kas klaiku – beveik prijaukinta, ir jei esi klausiamas: kaip tu tai pakenti, ar tiesiog – kaip šitaip? – tu net ne iškart supranti, apie ką kalbama.“

Tačiau niekai visa tai. Tokio kalibro knygos neturi jokio „apie ką“. Jos tiesiog yra. Daugiasluoksnės, artimos. Sudėtingos, su begale išnašų, ir kartu paprastos, nes grožis slypi paprastume. Jas norisi cituoti, ką ten cituoti – išmokti mintinai:

„Keista vis dėlto skaityti tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai ir priežodžiai, išgirsti vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios į tėvo, iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų puslapių, apsiskelbia — štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir įsirašė sąsiuvinin! ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje ir vedžiodavo savo plona permatoma nosimi šitas eilutes!“

Girdžiu nepasitenkinimo murmesį – na, pasakyk pagaliau, neišsisukinėdama, apie ką knygą, apie ką? Gerai. „Akmeniniai klevai“ – šeimos istorija. Čia miršta žmonės, jų vietas užima nauji, čia seserys pešasi dėl kavalierių, o piktos pamotės nepasidalina turto. Tai fasadinė romano pusė.

Tačiau neapsigaukite. Išlikite budrūs. Čia viskas netikra – rasite kuo tikriausius žmones-vaiduoklius, niekuomet neįvykusių nutikimų aprašymus, net dienoraščiais, ir tais negalima pasitikėti. Ypač jais. Dienoraščiai šioje knygoje neaprašo įvykių. Jie, tarsi burtaknygė, saugo, kad šie nenutiktų iš tikrųjų.

O šalia „Akmeninių klevų“ (tai – skurstančio pensiono pavadinimas) niekuomet neaugo jokie klevai...

Keistai išskydęs čia yra ir pats Laikas. Nors kiekvienas skyrelis yra datuojamas (XX amžiaus pabaiga – XXI pradžia), ne iš karto susivoki, apie kokį laikotarpį skaitai – pradžioje ištrauka iš senovinės vaistažolių knygos, toliau viduramžiais atsiduodanti raganų medžioklė ir viskas stojasi į savo vietas, kai romane, iš už uždarų durų pasigirsta Limp Bizkit...

Vertinantiems Žodį, ši knyga taps tikra atgaiva sielai. Ir nors pati autorė teigia, jog jos kūryba yra bene neišverčiama, poetas Vladas Braziūnas su šia užduotimi susidorojo savitai. Ir puikiai.

Ar esate patyrę tą jausmą, kai apie perskaitytą knygą norėtumėte papasakoti visam pasauliui? Tuomet suprasite, ką jaučiu dabar – tą susijaudinimą, tarsi atskleidus didžiausią paslaptį, ir neviltį, nes viskas, ką parašiau, neprilygsta aprašomai knygai... Štai kokie tie „Akmeniniai klevai“.

Saldus gyvenimas Paryžiuje: kaip išgyventi

Persikraustymas, net tuomet, kai nėra priverstinis, nėra labai maloni patirtis. Ką jau bekalbėsi apie Didįjį Persikraustymą, kokį savo knygoje „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ aprašo konditerijos šefas David Lebovitz – iš gimtųjų Valstijų tiesiai į Paryžių.

Nebuvo lengva, ir anaiptol ne viskas klostėsi pagal planą – pradedant pamestu (ir vis dar neatsiradusiu) bagažu, baigiant nuotoliniu būdu išnuomotu butu, kuris pasirodo netinkamas gyventi... Tačiau Davidas nenuleidžia rankų ir negrįžta atgal. Priešingai, jis pasiryžta perprasti, užkariauti ir... aprašyti Paryžių.

„Gyvendami kitoje šalyje, turite perprasti nusistovėjusias taisykles ir jomis vadovautis, ypač jei ketinate čia pasilikti. Ir man teko daug išmokti“.

Savo patirtį svečioje šalyje jau yra aprašę nemažai rašytojų, žurnalistų ar kitų profesijų atstovų. Dalis jų knygų skirta Prancūzijai. Kuo išskirtinė Davido Lebovitz knyga? Visų pirma, jo profesija. Kas gi kitas papasakos jums, kur rasti skaniausio pasaulyje šokolado, aplenkiant populiariausias, turistų lankomas vietas – pats Davidas nėra linkęs už maistą pakloti daug pinigų.

Tačiau ne tik tai. Taiklios ir dažnai ironiškos Davido pastabos apie paryžiečius, tikiu, padės išgyventi ne vienam atvykėliui. Ypač tiems, kurie turi drąsos Paryžiuje apsistoti ilgam.

Pirma pamoka: su paryžiečiais nėra lengva.

Kai jie sako: „Ne“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Grąžinamų prekių mes nepriimame“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Šis daiktas nesugedęs“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Šiems vaistams jums reikia recepto“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Restorane nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“

Kai jie sako: „Restorane nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Restorane yra užtektinai amerikiečių.“

Tačiau Davidas, būdamas amerikiečiu, knygą skiria pirmiausiai savo tėvynainiams (nors, pradėjęs laikyti save paryžiečiu, dažnai šioje knygoje juos pašiepia). Kaip bebūtų keista, nemažai dalykų, su kuriais jis susidūrė Paryžiuje, yra gan paplitę ir Lietuvoje – nustebau sužinojusi, kad turime daugiau bendro, nei galima būtų pagalvoti. Ir ne vien neigiamus dalykus – tiesiog neįprastus amerikiečiams: grindų skudurus, viešųjų tualetų trūkumą, „tu“ ir „jūs“ skyrimą, ligoninės tvarką ar vonios kambario šviesos jungiklius už šio kambario ribų. Todėl skaitydami kai kurias Davido pastabas galite gūžtelti pečiais arba išpūsti krūtinę – ir mes gyvename kaip paryžiečiai!

Netrūksta ir komiškų situacijų, dažnai susijusių su kalbos nemokėjimu ar įpročiu skaityti visas raides 0 juk jos ne be reikalo parašytos. Tokių – didesnių ar mažesnių – kuriozų ir nesusipratimų čia rasite ne vieną.

Knygoje, kaip ir reikėjo tikėtis, yra ir receptai. Jų išbandyti dar neteko, tačiau vien aprašymai skamba nuostabiai. Todėl šiek tiek gaila, kad šiai knygai buvo parinktas būtent toks formatas – vos ne kišeninis dydis, mažas šriftas, plonas, ne itin kokybiškas popierius, nespalvotos, dažnai neryškios nuotraukos. Iš visų knygoje pateikiamų receptų sklinda nepakartojamas aromatas – gaila, kad knygos apipavidalinimas jį užgožia.

Tačiau nepaisant visko, „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ tai puikus vadovas – iš šios knygos sužinosite, kaip elgtis Paryžiuje (ir kaip geriau nesielgti), ko vengti ir ko reikalauti, ko tikėtis iš gydytojo, mėsininko, šokolado pardavėjo ar turgaus prekeivio, kokie pavojai gali tykoti gatvėje, jogos ar prancūzų kalbos pamokoje, kodėl kavinėse negausite cafe au lait, o svečiuose – net paprasto vandens –  taigi išsamiai apie tai, kaip išgyventi Paryžiuje.