Ar turite savo mėgstamiausią rašytoją? Tokį, kurio kūriniai atrodo parašyti specialiai Jums, o Jūs, tarsi atsidėkodami kūrėjui, nuolat cituojate jų ištraukas? Tokį rašytoją, už kurio sveikatą geriate, o jam netikėtai mirus, – liūdite tarsi praradę geriausią draugą?
Jei ta bendrystė su visiškai nepažįstamu žmogumi yra jums artima – patirta ar bent jau įsivaizduojama – greičiausiai suprasite, kodėl taip susižavėjau nediduke P. Huelle knyga „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“. Lenkų rašytojo mini romanas gimė iš meilės čekų kūrėjui Bohumilui Hrabalui. Tokios nuoširdžios, kad ir mane paskatino pagaliau išsitraukti seniai lentynoje dulkančią pastarojo rinktinę „Pernelyg triukšminga vienatvė“.
Tačiau tam, kad galėtumėte mėgautis „Mercedes-Benzu“, pažintis su Hrabalio kūryba nėra būtina. Galbūt jums kažko trūks, vieno ingrediento, bet ir be jo šią knygutę galima skaniai praryti. Tai lyg skaityti apie muziką, kai pats niekuo negroji – daug kas aiškins, kad nieko nesupranti, bet suprasti muzikos nebūtina, ją galima ir pajusti. Taip, B. Hrabalo kūrybos išmanymas perkeltų Jus „į kitą dimensiją“. Paralelės su jo apsakymų veikėjais suteikia knygai ypatingų prieskonių. Tačiau ir be jų P. Huelle istorijos itin maloniai slysta gomuriu.
Kas tai per istorijos? Pagrindinis knygos veikėjas, rašytojas, pasakoja jas savo vairavimo instruktorei, panelei Civlei. Apie savo senelę Mariją ir jos traukinio pervažiuotą automobilį (ir kas iš to išėjo). Apie senelio mercedesus, jo pomėgį fotografijai, automobilinę lapės medžioklę. Apie kitus jų aplinkos žmones. Apie savo tėvus – ir jų mercedesą. Dauguma jų linksmos, šmaikščios, tačiau yra ir kitokių – artėjo karas, ir linksmumą nustelbė nuojauta, jog „laimingesni jau nebebūsime, visas šias akimirkas turime sustingdyti tarsi vabzdį gintare“.
Vėliau atsiranda ir kitų istorijų, kitų pasakotojų – liūdna vairavimo instruktorės, panelės Civlės ir jos brolio patirtis, jų kaimynų, Fiziko ir Kerzo verslo planas (ir kas iš to išaugo), privertusią mane garsiai nusikvatoti Fiziko mobuarto istorija ir kiti, ironiški, šmaikštūs, lengvai pasakojami nutikimai. Tarsi auksinis siūlas iš po kūrinio pagrindo kartais pasirodo Bohumilas Hrabalas, jo kūrinių veikėjai, ir dar kitas, kitos spalvos, tačiau puikiai derantis – „čia sukite į kairę“, „čia į dešinę“, šmėkščioja Gdansko gatvių pavadinimai, nes juk dauguma šių istorijų pasakojamos vairavimo pamokų metu – jos skirtos instruktorei užkalbėti ir gal šiek tiek suvilioti…
Tai žavinga knyga, šiek tiek melancholiška – dauguma senų istorijų turi melancholijos prieskonį, nes tų laikų nebesugrąžinsi, tačiau „Mielas pone Bohumilai, ir vėl gyvenimas apsuko neįtikėtiną kilpą“ – tokiu sakiniu prasideda ir baigiasi ši knyga, gyvenimo ratas apsisuko, viską galima pradėti nuo pradžių – ir aš tvirtai žinau, kad šią knygą perskaitysiu bent dar kartą.
