2012 m. vasario 24 d., penktadienis

Mercedes-Benz. Iš laiškų (ir meilės) Hrabalui


Ar turite savo mėgstamiausią rašytoją? Tokį, kurio kūriniai atrodo parašyti specialiai Jums, o Jūs, tarsi atsidėkodami kūrėjui, nuolat cituojate jų ištraukas? Tokį rašytoją, už kurio sveikatą geriate, o jam netikėtai mirus, – liūdite tarsi praradę geriausią draugą?
Jei ta bendrystė su visiškai nepažįstamu žmogumi yra jums artima – patirta ar bent jau įsivaizduojama – greičiausiai suprasite, kodėl taip susižavėjau nediduke P. Huelle knyga „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“. Lenkų rašytojo mini romanas gimė iš meilės čekų kūrėjui Bohumilui Hrabalui. Tokios nuoširdžios, kad ir mane paskatino pagaliau išsitraukti seniai lentynoje dulkančią pastarojo rinktinę  „Pernelyg triukšminga vienatvė“.
Tačiau tam, kad galėtumėte mėgautis „Mercedes-Benzu“, pažintis su Hrabalio kūryba nėra būtina. Galbūt jums kažko trūks, vieno ingrediento, bet ir be jo šią knygutę galima skaniai praryti. Tai lyg skaityti apie muziką, kai pats niekuo negroji – daug kas aiškins, kad nieko nesupranti, bet suprasti muzikos nebūtina, ją galima ir pajusti. Taip, B. Hrabalo kūrybos išmanymas perkeltų Jus „į kitą dimensiją“. Paralelės su jo apsakymų veikėjais suteikia knygai ypatingų prieskonių. Tačiau ir be jų P. Huelle istorijos itin maloniai slysta gomuriu.
Kas tai per istorijos? Pagrindinis knygos veikėjas, rašytojas, pasakoja jas savo vairavimo instruktorei, panelei Civlei. Apie savo senelę Mariją ir jos traukinio pervažiuotą automobilį (ir kas iš to išėjo). Apie senelio mercedesus, jo pomėgį fotografijai, automobilinę lapės medžioklę. Apie kitus jų aplinkos žmones. Apie savo tėvus – ir jų mercedesą. Dauguma jų linksmos, šmaikščios, tačiau yra ir kitokių – artėjo karas, ir linksmumą nustelbė nuojauta, jog „laimingesni jau nebebūsime, visas šias akimirkas turime sustingdyti tarsi vabzdį gintare“.
Vėliau atsiranda ir kitų istorijų, kitų pasakotojų – liūdna vairavimo instruktorės, panelės Civlės ir jos brolio patirtis, jų kaimynų, Fiziko ir Kerzo verslo planas (ir kas iš to išaugo), privertusią mane garsiai nusikvatoti Fiziko mobuarto istorija ir kiti, ironiški, šmaikštūs, lengvai pasakojami nutikimai. Tarsi auksinis siūlas iš po kūrinio pagrindo kartais pasirodo Bohumilas Hrabalas, jo kūrinių veikėjai, ir dar kitas, kitos spalvos, tačiau puikiai derantis – „čia sukite į kairę“, „čia į dešinę“, šmėkščioja Gdansko gatvių pavadinimai, nes juk dauguma šių istorijų pasakojamos vairavimo pamokų metu – jos skirtos instruktorei užkalbėti ir gal šiek tiek suvilioti…
Tai žavinga knyga, šiek tiek melancholiška – dauguma senų istorijų turi melancholijos prieskonį, nes tų laikų nebesugrąžinsi, tačiau „Mielas pone Bohumilai, ir vėl gyvenimas apsuko neįtikėtiną kilpą“ – tokiu sakiniu prasideda ir baigiasi ši knyga, gyvenimo ratas apsisuko, viską galima pradėti nuo pradžių – ir aš tvirtai žinau, kad šią knygą perskaitysiu bent dar kartą.

2012 m. vasario 1 d., trečiadienis

jie išeina


Ramiai, savo namuose, mirė Nobelio premijos laureatė Vislava Šymborska (Wisława Szymborska). Mirė sapnuodama, gal savo paskutinį eilėraštį. Jai buvo 89-eri.

V. Šymborska. Apmąstau pasaulį

Apmąstau pasaulį, antrąjį leidimą,
antrąjį leidimą, pataisytą
idiotų juokui,
melancholikų verksmui,
plikių šukoms,
šunų batams.

Štai skyrius:
Augalų ir Žvėrelių Kalba,
čia kiekvienai rūšiai
yra lyginamasis žodynas.
Net paprastas „labas“,
kai sveikiniesi su žuvimi,
žuvį, tave ir kitus
gyvenime stiprina.

Ta seniai nujausta
ir staiga išreikšta žodžiais
miško improvizacija!
Tas pelėdų epas
Tie ežio sukurti
aforizmai, nors
esame įsitikinę,
kad jis miega, ir tiek!

Laikas (antrasis skyrius)
turi teisę kištis
į visa – gera ar pikta.
Vis dėlto jis, kursai trupina kalnus,
okeanus stumdo
ir suka žvaigždes,
neturės nė menkiausios galios
įsimylėjėliams, nes jie pernelyg nuogi,
pernelyg apsikabinę, pašiaušta
siela lyg žvirbliu, tupinčiu ant peties.

Senatvė – tiktai moralas
nusikaltėlio gyvenimui.
Ak, tad visi yra jauni!
Kančia (trečias skyrius)
nežemina kūno.
Mirtis,
kai miegi, ateina.

Sapnuosi, kad išvis nereikia kvėpuoti,
kad tyla be alsavimo –
visai gera muzika,
esi mažytis lyg kibirkštis
ir gęsti į taktą.

Mirtis tik tokia. Didesnį skausmą
patyrei laikydamas rankoje rožę
ir buvai daug labiau sukrėstas,
matydamas žiedlapį krintant ant žemės.

Pasaulis tik toks. Tik šitaip
gyventi. Ir mirti tik šitiek.
O visa kita – lyg Bachas,
akimirką grotas
pjūklu.

W. Symborska. Obmyślam świat...

Obmyślam świat, wydanie drugie,
wydanie drugie, poprawione,
idiotom na śmiech,
melancholikom na płacz,
łysym na grzebień,
psom na buty.

Oto rozdział:
Mowa Zwierząt i Roślin,
gdzie przy każdym gatunku
masz słownik odnośny.
Nawet proste dzień dobry
wymienione z rybą
ciebie, rybę i wszystkich
przy życu umocni.

Ta, dawno przeczuwana,
nagle w lawie słów
inprowizacja lasu!
Ta epika słów!
Te aforyzmy jeża
układane gdy
jesteśmy przekonani,
że, nic tylko śpi!
Czas (rozdział drugi)
ma prawo wtrącania się
we wszystko czy to złe, czy dobre.
Jednakże - ten, co kruszy góry,
oceany przesuwa i który
obecny jest przy gwiazd krążeniu,
nie będzie mieć najmniejszej władzy,
bo zbyt obojęci, z nastroszoną
duszą jak wróblem na ramieniu

Starość to tylko morał
przy życiu zbrodniarza.
Ach więc wszyscy młodzi!
Cierpienie (rozdział trzeci)
ciała nie zniewala.
Śmierć,
kiedy śpisz, przychodzi.

A śnić bedziesz,
że wcale nie trzeba oddychać,
że cisza bez oddechu
to niezła muzyka,
jesteś mały jak iskra
i gaśniesz do taktu.

Śmierć tylko taka. Bólu więcej
miałeś trzymając róże w ręce
i większe czułeś przerażenie
widząc, że płatek spadł na ziemie.

Świat tylko taki. Tylko tak
żyć. I umierać tylko tyle.
A wszystko inne - jest jak Bach
chwilowo grany
na pile.

Brandos amžius: ar gyvenu?

„Mano laisvė nėra tavo laisvė“ – skaitydama J.P. Sartre‘o „Brandos amžių“ vis prisimindavau šį sakinį – iš visai kitos knygos, kito autoriaus, kito laikmečio, kitos „operos“. Sartrui kaip egzistencializmo atstovui laisvės klausimas itin rūpėjo, jam išmėsinėti buvo skirta „Laisvės kelių“ trilogija, kurią ir pradeda mano skaitytasis „Brandos amžius“. 

Beveik keturių šimtų puslapių romanas apima vos kelias pagrindinio veikėjo, Matjė, dienas. Vos pradėję skaityti, persikėlę į XX. amžiaus (veiksmas vyksta Antrojo pasaulio karo išvakarėse) pradžios Paryžių, sužinome, kad Matjė turi bėdų – jo ilgametė meilužė Marselė laukiasi. Manydamas, jog puikiai žino, kokia išeitis judviem yra geriausia, Matjė pasižada surasti pinigų abortui. Marselė, kaip dažna moteris, kurioje užgimsta gyvybė, pradeda abejoti šiuo „bendru“ sprendimu. Tačiau garsiai įvardinti savo abejonių kol kas nedrįsta. 

Matjė blaškosi po Paryžių, ieškodamas pinigų, tačiau tai tik gėlytės, dekoracijos. Iš tikrųjų jis stengiasi bent kažką pajusti. Meilę Marselei, atidavusiai jam gražiausius savo metus? Nuoširdų susižavėjimą jaunąja Iviš – keista, žiauria, neprieinama... Draugiškus jausmus Borisui, jo mokiniui ir sekėjui? Rūpestį dėl savo ateities? Pasibaisėjimą tuo, kas vyksta politinėje arenoje, baimę dėl artėjančio karo? Pasiryžimą tikėti ir kovoti už tai, kuo tiki? 

Nieko. Tuščia. 

Ir dar ta mintis, lyg musė, neduodanti ramybės. 

O gal jis turėtų vesti Marselę? Pamiršti apie savo laisvę? 

Kokią laisvę? 

Galbūt perdėtas laisvės troškimas jau seniai virto Matjė kalėjimu? 

Gal tai ir yra tas brandos amžius? 

Matjė filosofavimai gali erzinti, jei esate pratę ginčytis su knygos veikėjais (ar televizoriumi, pavyzdžiui). Kartais jį iš tikrųjų norėtųsi gerokai papurtyti. Tačiau tai neišdegs – matote, jis ir pats save nuolatos purto. Įsivelia į abejotinas istorijas, badosi peiliu vien tam, kad pajustų, jog jo laisvė yra šio to verta. Jog gyvenimas nebėga pro šalį. Jog šio to vertas yra ir jis pats. Tik ar tai įrodo jo gyvybę

Romano puslapiais keliaujama greitai – rašau šį sakinį tiems, kuriuos galbūt gąsdina Sartre'o pavardė. Čiupkite šią knygą – tai reta proga susipažinti su filosofija iš vidaus, juk retas rimtas mąstytojas „švaistė savo laiką“ romanų rašymui.