„Panelės ir našlės“: Klampus jausmų kisielius

Šeimyninė saga „Panelės ir našlės“ – netradicinis kūrinys, jau vien tuo, kad pirmiausiai gimė kaip serialas ir vaidybinis filmas. Tik vėliau scenarijaus autorė Maria Nurowska nusprendė darbo metu kilusias idėjas paversti romanu. Trys sagos tomai – tai pasakojimas, apimantis virš šimto metų. Tai istorija, matoma moterų – dažniausiai būtent panelių ir našlių – akimis. 

1864–ųjų Lenkija. Dega paskutiniai sukilimo laužai, keičiasi žmonių likimai. Vyrai ištremiami Sibiran, paskui juos keliauja jų mylimosios. Viena tokių moterų – turtinga, ištekėjusi ir vaikų turinti žemvaldė Evelina. Palikusi viską ji važiuoja į Sibirą paskui tą, kurį myli. Tačiau tai nėra jos vyras Cyprianas. Likimo ironija – abiejų vyrų tremties vietos nutolusios vos per septynis varstus. 

Tik laimės Sibire Evelina nesuranda. Jos mylimasis Janas neatpažįstamai pasikeitęs. O gal ji jo niekuomet ir nepažinojo? Neturėjo tam laiko... Jų meilė užgimsta itin „palankiomis“ aplinkybėmis: sukilime sužeistas Janas atgabenamas į Lechicų dvarą. Kas gi labiau galėtų įkaitinti ištekėjusią už nemylimo, nors ir ją dievinančio, vyro ir apie meilę svajojančią moterį nei mirštantis kareivis? 

Likimas mėgsta krėsti piktus pokštus – po kelerių metų, Evelinai jau grįžus iš Sibiro, kitame pasaulio gale, Paryžiuje, jos palikta duktė Karolina išgelbėja kitą kareivį. Praeis nemažai laiko, kol jie vėl pasimatys. Tačiau meilės grūdas pasėtas... Viskas, nuo ko Evelina norėjo apsaugoti savo dukterį, viskas vėl kartojasi. 

– Aš... Aš buvau susisaisčiusi su tokiu, kaip jūs... Gerai žinau, ką tai reiškia... Karolina negali kartoti tokio likimo... Negali... Aš maldauju jus tuoj pat išvažiuoti...
Jiedu žiūrėjo vienas į kitą.
– Su anuo baigta. Esu jau kitas, ėmiausi žurnalistikos,— pasakė jis labai rimtai.
– Tai niekada nesibaigia! – pratrūko ji. Kol egzistuoja Rusija, tokie kaip jūs keliauja į Sibirą. Anksčiau ar vėliau... 

Negerą valandą ištarti žodžiai mėgsta išsipildyti... 

Metams bėgant susipažįstame ir su kitomis Lechickių moterimis – dar viena Evelinos dukra, jaunėle Zuzana, jos anūke, taip pat Karolina. Keistas jausmas apima skaitant apie visas šias moteris. Iš vienos pusės, jos drąsios, emancipuotos, turinčios savo nuomonę ir nebijančios jos išsakyti. Jos kovoja už savo laisvę. Už tai, ką myli ir už tuos, kuriuos myli. Tik tai ir yra didžiausia jų bėda. Meilės troškimas jas pražudo. Besivaikydamos laimės paukštę jos tarsi pameta savo tikrąjį tikslą iš akių. Toks jų naivumas šiek tiek erzins XXI-ojo amžiaus skaitytoją, net ir atsižvelgiant į tai, kad pirmojo tomo veiksmas rutuliojasi XIX amžiaus pabaigoje, kai apie feminizmą pasaulis dar nebuvo plačiai išgirdęs. Šios moterys drąsiai nusimeta tradicijos, visuomenės, kurioje vis dar gyvena, taisykles ir... įpuola tarsi musės į klampų jausmų kisielių. 

Įspūdį sustiprina ir rašytojos kalba – įtaigi, netgi patetiška, vietomis stipriai hiperbolizuota. Tačiau skaityti romaną yra lengva ir, nepaisant visų dramatiškų įvykių, keistai malonu. Šaukštu deguto galbūt galėtų tapti keistas romano išdėstymas. Jame nėra skyrių – ačiū Dievui bent už atskyrimą pastraipomis, tačiau tai ne visuomet gelbsti, ypač tuomet, kai atsiranda kelios veikėjos vienodais vardais. Veiksmas šokinėja ir skaitytojas priverstas šokinėti kartu su juo – štai matome Karoliną, gimdančią savo dukterį; kitoje pastraipoje jos dukrai, taip pat Karolinai, jau septyneri. 

Ir dar. Nors pirmojo „Panelių ir našlių“ tomo veiksmas plėtojamas konkrečių istorinių įvykių fone, mažiau išprusę skaitytojai neturėtų šio romano išsigąsti – šalies istorijai dėmesio skiriama nedaug. Gal net pernelyg mažai, pasakytų labiau išprusę skaitytojai. Tai suteiktų šiam, nepabijokime šio žodžio, moteriškam romanui daugiau gelmės. Dabar, užvertusi paskutinįjį pirmojo tomo puslapį, nesu tikra, ką turėjau rankose – neblogą, bet visgi meilės romaną ar šį tą daugiau. Gal būt atsakymą atneš antrasis tomas. Sekite spaudą.

proud

vakaras, pasaka perskaityta, vaikai suguldyti miegoti. tai tas metas, kai paprastai iš po pagalvės išsitraukiu Kindlą. tik šiandien, po mugės maratono, visai neturiu jėgų skaityti...

– mama, trauk savo šviečiančią knygą! – pasigirsta pirmas balselis
– mama, o tai šiandien neskaitysi? – pasipiktina antras.
– mama, reikia skaityti!
– o tai kaip tu užmigsi?

tikrai, kaip? išsitraukiu ir skaitau. ir dar – didžiuojuos tais savo mažais balseliais, kurie vienaip ar kitaip trukdo man išsimiegoti :)

Strekaza: susitikti vaikystės draugą

Kaip keista – buvau tikra, kad kažkur kažkada tikrai rašiau apie tuo metu - maždaug prieš dešimtmetį ˜– kultine tapusia knygelę „Strekaza“. Pasirodo, nesu.

Nors skaičiau nemažai, leidybiniu pasaulėliu tuo metu mažai tesidomėjau. Neieškojau atsiliepimų apie knygas, nelaukiau jų pasirodant Lietuvoje, ir taip toliau. Knygas skaitymui išsirinkdavau labai paprastai – nueini į knygyną, pavartai, užkabina – nusiperki. Kainos dar taip nesikandžiojo. Tokiu būdu nusipirkau ir „Strekazą“. Tai nutiko tuometiniame „Baltų lankų knygyne“ Akropolyje. Kol grįžau iš jo namo į Senamiestį, knygą jau buvau perskaičiusi. 88 puslapiai, didelės raidės, juokų darbas.

Visa tai labai gerai prisimenu.

Kaip ir įspūdį, kokį ji man sukėlė. Šią knygą ištisai norėjosi cituoti! Ir mes citavome. Dar dabar galėčiau ištraukti iš atminties jos trupinius:

 „Dėl grožio trūkumo dirbu radijuje. Vakarais.

Skaitau vakaro žinias. Verčiu iš raštu į žodžiu.“

Kita vertus, jauni buvom, čiupom viską, kas nauja ir neblizga – „Kovos klubą“ ir „Širšių fabriką“, Bukowskį ir Limonovą. Knygynuose ieškojom Charmso (išparduotas) ir „Maksva-Petuškai“ („akademinėj knygoj“ dar ilgai išpardavinėjamą po 2 litus). Geri laikai buvo, ir į juos puikiai įsipaišė „Strekaza“ – книга про безысходность, kai rašoma jos nugaroje.

Dar ten rašoma, jog ji skirta ne moterims. Ir moterys jos niekada nesupras. Gal ir nesupratom, tačiau tai netrukdė mums mėgautis jos tekstu.

Atsiverčiau ją dabar – keistas jausmas. Lyg sutikus vaikystės draugą po ilgo nesimatymo: sukyla daug jausmų, bet tiek daug naujų aplinkybių. Jūs abu pasikeitę. Jei nenorite vėl prarasti ryšio, tenka jaukintis iš naujo.