Esu labai prisirišusi prie savo pavardės ir už jokius deimantus jos nekeisčiau. Nesu prekė, bet tai mano „prekinis ženklas“. Tikrai supykčiau, jei kas sugalvotų prie jos pridėti kokią –ę, -ytę, -aitę, -ovą ar –ienę. Ir tai aš, niekam nežinomas asmuo. O ką pasakytų Beyoncé Knowles, jei sužinotų staiga tapusi „Bejonse“? Taip taip, pavardės lietuvių kalba rašomos pagal transkripciją, bet, dėl dievo, šou verslo atstovų pavardės nėra „tiesiog pavardės“ – dažnai jos net nėra tikros. Tai skiriamasis ženklas, „brandas“. Toks mano pabambėjimas knygos „Paskutinė naktis“ vertėjai ir redaktorei.
Apie tai, kokiu būdu grupė Bon Iver tapo „Bonu Aiveriu“, patylėsiu. Nors ne, skiriu šios grupės dainą ir linkiu sėkmingesnio vertimo kitą kartą.
Tai va. Jei vertimas man sukėlė daug emocijų, pati knyga pasirodė blanki, dirbtinai išpūsta tarsi muilo burbulas. Kita vertus, ko dar gali tikėtis, kai pasakojama apie šou verslą – apie smulkios žuvelės virsmą rykliu.
„
Paskutinė naktis“ tai dar vienas Lauren Weisberger („Ir velnias dėvi Prada“) bandymas aprašyti įžymybių gyvenimą. Tai istorija apie porą. Ji išgirsta niekam nežinomą dainininką ir jį įsimyli. Jis įsimyli ją. Jie sunkiai dirba – jis tam, kad išgarsėtų, o ji.. tam, kad juos išlaikytų. Ir sėkmė ateina. O su ja ateina daugybė nepageidautų dalykų.
Pavyzdžiui, juos sekiojantys paparacai.
Ir nepažįstama mergina jo viešbučio kambaryje.
Jis žymus, jie turtingi. Ar Brukei ir Džulianui pavyks likti kartu? Sekite geltonąją spaudą :)
„I want to state that everybody can die. Mine is not a predictable book like so many others, where you know the hero is safe. No matter how much trouble the hero gets in, what odds he seems to be facing; he’s gonna come through, cause he… he is John Carter, he is the hero. That’s not the way in real life and I want to be realistic in my books, so no one is safe in the books.“
