Faktai ir šypsenos: čekuoliškumo esencija

Algimanto Čekuolio vardą žino daugelis (nedrįstu sakyti visi – nes visuomet atsiras tokių, kurie ko nors nežino), net jei nėra matę jo laidų ar (tuo labiau) skaitę jo knygų.  Šiemet išleista „Faktai ir šypsenos“ – jau ketvirtoji. Man tai buvo pirma pažintis su Algimantu Čekuoliu kaip rašytoju.

Kas buvo nuostabiausia šioje knygoje – tas „čekuoliškumo“ jausmas. Skaitydamas jautiesi taip, tarsi girdėtum p. Čekuolio balsą. Jo intonacijas, tą savotišką sakinių dėliojimo ir faktų pateikimo būdą. Jautiesi taip, tarsi žiūrėtum laidą – tik vaizdus tenka išsigalvoti patiems.

Tai ir stebino, ir privertė nusišypsoti, ir šiek tiek trukdė. Toks knygos formatas, tarsi ji būtų rašyta nustatyto ilgio laidai, neleido išsiplėsti.

Paaiškinsiu plačiau. Knyga yra padalyta į 59 temas, šios sujungtos į skyrius. 59 temos tokios nedidelės apimties knygai yra tikrai nemažai. Todėl pateiktos temos, nors tikrai įdomios, o neretai ir kontraversiškos, yra tarsi užmesti kabliukai – pradedi skaityti, užkimbi, o tema ima ir pasibaigia. Prasideda nauja, ir istorija kartojasi vėl iš naujo. Kartais grįžtama prie jau aptartų dalykų, tačiau dažniausiai tik tam, kad skaitytojui būtų priminta, kad „apie tai jau kalbėjome“. Dažnai istorijos pabaigoje pateikiamas „moralas“ prašyte prašosi naujos temos, iškelia naujus klausimus, dažnai – ištisą laviną naujų klausimų – tačiau taškas lieka tašku. Važiuojam toliau.

Todėl skaitydama „Faktus ir šypsenas“ vis pasvajodavau apie „Čekuolio enciklopediją“ – tekstą-upę, kuriame vienos temos pabaiga būtų kitos pradžia, o iš kiekvienos didesnės vagos išplauktų dar po keletą temų–upelių.

Žinoma, tai tik mano svajonė. O ir dažnam skaitytojui užteks to, ką gaus – ir faktų, ir šypsenų. Vienas kitas pabandys į iškilusius klausimus atsakyti savarankiškai, skaitydamas užsienio spaudą, naršydamas internete. O yra ką panarstyti – temų spektras yra iš tiesų įspūdingas. Nuo komunikacijos būdų senovėje iki futbolo atsiradimo istorijos, nuo darželinukų auklėjimo iki karo ir politikos. Nuostabu tai, kad A. Čekuolis rašo taip, tarsi visa tai, apie ką yra pasakojama, būtų žinoma visiems. Tarsi mokytojas, tačiau kaip lygus lygiems. Ir net jei tekste, tarsi netyčia prasprūsta „kai paskutinįsyk buvau Afganistane“, tai nuskamba labai natūraliai – tarsi visi esame bent kartą ten buvę. Galbūt todėl jam viskas atleidžiama – skaityti Čekuolį yra lengva ir įdomu. Tik tiek, kad norisi vis daugiau.

Cukruota žuvis: tolstantis pietų padėklas

Yra knygos, kurių autoriai, dažnai – žurnalistai su „pakabintais liežuviais“ – moka „gerai pašnekėti“, todėl iš jų ir jų kūrinių tikimasi labai daug. Gaila, tačiau tokios knygos dažnai nepateisina lūkesčių. Taip man nutiko su Audronės Urbonaitės „Cukruota žuvimi“.

Apie ką turėjo būti šis romanas? Penkiasdešimtmetė žurnalistė paliekama su anūke, kurios motina – kinė. Žurnalistė kaktomuša susiduria su kita kultūra. Palikęs vaiką žurnalistės sūnus dingsta kaip į… vandeningą kinų sriubą, vėliau dingsta ir pati anūkė, dar vėliau moteris sumano važiuoti į Kiniją, ieškoti marčios… Įtemptame siužete viena kinė (marti) painiojasi su kita (anūke), veiksmo vieta šokinėja nuo Kinijos prie Lietuvos, o mano smegenys „pasijuto“ tarsi kepinamos wok keptuvėje.

„Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.

Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.

Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.“

Užkabina, tiesa? Aš taip pat užkibau. Juolab, kad kaimynystėje esantis Vilniaus „kinų kvartalas“ – Algirdo gatvė – mano sielai yra gana artimas.

Tik to komiško pasakojimo man užčiuopti nepavyko, nors dievulis mato, aš tikrai stengiausi. Ir net kikenau skaitydama, kartais šiek tiek avansu, kartais tiesiog todėl, kad štai man pavyko pagauti autorės mintį. Tų minčių buvo nemažai. Ir jos įdomios, šmaikščios, (savi)ironiškos. Tik į romaną, sklandų pasakojimą, o jau ypač į žadėtą komišką pasakojimą visa tai man taip ir nesusidėliojo.

Skaitydama „Cukruotą žuvį“ jaučiausi tarsi bėgdama paskui autorę – o ji, nešina padėklu su „Cukruota žuvimi“, vis tolo nuo manęs, tolo.

Taip ir likau alkana.

Kasdien vis truputį arčiau: tokia nuobodybė?

„Tokia nuobodybė, nebaigiau skaityti“ – tėkšdavo man Yalomo gerbėjai, kai pasakydavau, kad skaitau neseniai perleistą jo knygą „Kasdien vis truputį arčiau“. Man tai buvo pirma pažintis su jo kūryba  – terra incognita, tabula rasa, jokių lūkesčių, jokių abejonių. Gal štai ims ir patiks tai, ką joje rasiu.

Ką radau – dviejų žmonių, psichoterapeuto (šiame vaidmenyje pats daktaras Yalomas) ir jo pacientės, Džinės, „dienoraščių dialogą“, konsultacijų aprašymus iš kiekvieno iš jų perspektyvos.

Įdomu? Nuobodu? Kaip pažiūrėsi.

Nepamenu kito knygos pavadinimo, kuris būtų toks taiklus ir klaidinantis vienu metu. Džinės gijimo procesas nėra linijinis (greičiausiai taip niekad ir nebūna), jos maži žingsneliai, „kasdien vis truputį arčiau“ skaitytojui dažnai atrodo tarsi trypčiojimas vietoje. „Trypčiojimo“ įspūdį palaiko ir tai, kad abu konsultacijas aprašinėjantys žmonės dažniausiai įvertina jas visiškai skirtingai. Džinė krykštauja, Daktaras Yalomas jaučiasi nusivylęs, Džinė privedama iki ašarų, daktaras Yalomas trina rankomis, nes jam pavyko ją išjudinti iš mirties taško. Ir taip iki begalybės.

Todėl tai, kad Džinė iš tiesų sveiksta, iki pat paskutinio puslapio greičiausiai pastebės tik profesionalo akis. Pokyčius sunku įžvelgti, kai pacientė vieną savaitę atrodo galinti kalnus nuversti, kitą – vėl puolusi į depresiją. Gal iš tiesų ji nenori pasveikti, nes yra įsimylėjusi savo psichoterapeutą, o jos psichoterapija yra tik užburtas ratas?

Vis dar nuobodžiaujate?

O gal tai daktaras yra įsimylėjęs pacientę, todėl net nebando jos gydyti, nes tik taip jų „pasimatymai“ gali tęstis?

Negi nesusidomėsite?

Deja, turiu nugesinti pikantiškų smulkmenų mėgėjų entuziazmą. Iš dr. Yalomo nesulauksite veiksmų, prieštaraujančių gydytojo etikai.

Ir visgi. Kodėl šią knygą turėtų perskaityti ne tik smalsūs profesionalai, kuriuos galėtų sudominti čia aprašytas Džinės atvejis ir jai taikyti gydymo metodai, bet ir paprasti mirtingieji? Dėl pačios elementariausios priežasties. Iš šios knygos galima sužinoti, kokį iš tiesų pragarišką darbą atlieka psichoterapeutai.  Ši knyga, nors greičiausiai jos tikslas buvo ne visai toks, pasąmoningai skiepija pagarbą psichoterapeutų darbui – darbui, apie kurį dažniausiai tik laidomi juokeliai. Diena iš dienos, savaitė po savaitės, metai po metų – prarasdami viltį ir vėl ją atrasdami, įsimylėdami ir priversdami įsimylėt save, provokuodami ir pasiduodami provokacijoms, jie dirba, tikėdami, kad yra kasdien vis truputį  arčiau.