"Geltonas radijas": portretas iš bandelių

Mano santykiai su rašytojo A. Kelionio kūryba yra gan painūs. Štai perskaičiau jau antrąjį jo romaną, taigi turbūt galime tai vadinti „literatūriniais santykiais“. Literatūriniais santykiais ant skyrybų ribos.

Neslėpsiu, pirmasis A. Kelionio romanas („Smėlynų vanduo“)  didelio įspūdžio man nepaliko. Turbūt ir neturėjo palikti – buitiški kasdienybės aprašymai ir niekuo neypatingos įžvalgos, užimantys didžiausią jo dalį, vargu ar ką nustebino. Tad nieko stebėtino, kad nepatiko ir antrasis šio rašytojo kūrinys – nauja leidykla, nauja knyga, debiutanto etiketė nuimta,  o štai romano receptas – vis tas pats.

Pagrindinis romano herojus, Kazimieras, atkeliauja į gimtąjį miestą, norėdamas praleisti jame atostogas. Gimtinėje jis nėra buvęs jau penkerius metus. Kas paskatino jį tokiam žingsniui, kodėl prireikė šių atostogų, kodėl dabar – nepaaiškėja. Rašytojas apskritai nėra linkęs kažką aiškinti – jis tiesiog dokumentuoja įvykius. Taip ir įsivaizduoju jį su tušinuku rankoje, lyg šnipas žyminti užrašų knygutėje veikėjo veiksmus:

Kazimieras, palikęs krepšį ant sėdynės, nuskubėjo į tualetą. Išėjus akys užkliuvo už nedidelio bufeto. Čia užsisakė dvi bandeles. Vieną su dešrele, kitą su grybais ir kopūstais. Dar paprašė paruošti sultinio, kad ir iš pakelio.

Skaitydama pirmąjį A. Kelionio romaną į tai neatkreipiau dėmesio, dėsningumą įžvelgiu tik dabar – abiejų knygų veikėjai yra atskirti nuo savo „natūralios aplinkos“ (pirmasis dirbo sargu sodyboje, antrasis atvažiuoja į miestą, kuriame jau nebegyvena). Jie atskirti nuo kitų žmonių – tų kitų lyg visai ir nebūtų. Tokiu būdu, nors ir žinome, jog Kazimieras vedęs, šis faktas pats savaime mums nieko nereiškia, neteikia jokios informacijos – jo žmona lieka Klaipėdoje, o kartu su ja lieka jų santykiai. Tai vienas pagrindinių dalykų, kurių pasigendu šio rašytojo kūryboje. Žmonių. Santykių. Gyvenimo. Kraujo. Mėsos.

Ir tai būtų atleistina, jei  šis trūkumas būtų kuo nors kompensuotas. Deja, ne – skaitytojui pasiūloma tenkintis tuo, kas yra. Galima mintinai išmokti pono Kazimiero dienotvarkę, sužinoti, ką jis mėgsta, o ko ne, iš jo vaikystės atsiminimų išrašyti geriausių tuo metu futbolininkų pavardes... ir viskas. Galima pradėti manyti, jog šį žmogų bent šiek tiek pažįstame, tačiau tai tik iliuzija, vaikščiojimas paviršiumi, nepaneriant giliau. Sužinome, kuo jis ketina prisikimšti skrandį, arba ką daro, norėdamas dar prasitęsti atostogas, tačiau ponas Kazimieras, besišlaistantis gimtojo miesto gatvėmis, taip ir lieka tik šmėkla, daržove be jokio psichologinio portreto. Šio juk iš bandelių su grybais ir kopūstais nesulipdysi.

senutė, arba made my day today

Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas

   

 – – Mama, norėčiau turėti moterį, baltą kaip pienas  ir raudoną kaip kraujas.

– –  Sūnau mano, ta, kuri balta, nėra raudona, o raudona nėra balta. Bet ieškok, gal rasi.

Tokia ištrauka iš Italo Calvino knygos „Italų pasakos“ prasideda Alessandro D‘Avenia romanas „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“. Nors dažnai sakau, kad „galiu skaityti viską“, net jei tas viskas yra paaugliams skirtas romanas, prisipažįstu, kad šią knygą norėjosi trenkti į sieną. Atrodė, kad vienintelis šio to vertas dalykas joje ir buvo ta Italo Calvino ištrauka.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai istorija apie šešiolikmetį Leo. Jis važinėja motoroleriu (Italijoje tai įprasta), nekenčia mokytojų (tai įprasta visame pasaulyje), tėvai jam atrodo tarsi atgyvenę dinozaurai – taip, Leo paveikslas yra gan klišinis. Tarsi pats knygos autorius net nesistengtų įsigilinti į kuriamo personažo vidų. Leo atrodo tuščias, atstumiantis, pernelyg susireikšminęs – tokie greičiausiai ir atrodo jo amžiaus vaikinai, kai nesistengiama jų pažinti artimiau.

–        – Ko tu bijai?

– Tuomet skambutis išgelbėjo mano mintis, staiga virtusias nebyliomis ir baltomis.

Kaip jau minėjau, knygos pradžia manęs visai nenudžiugino. Tas slydimas paviršiumi, lydimas gan skurdžios kalbos... nieko gero. Gal kiek įdomesni pasirodo Leo samprotavimai apie spalvas – balta jam tai tuštuma, kurią žūtbūt reikia kuo nors užpildyti. Geriausia – raudona spalva. Gyvenimo, meilės, kraujo – Beatričės spalva.

O po to pabandžiau persiprogramuoti – pažiūrėti į ją jauno skaitytojo akimis. Taip, galbūt literatūrine prasme ši knyga nėra šedevras. Tačiau ji autentiška ir jei tavo gyvenimas bent šiek tiek primena jos veikėjų gyvenimus, ji turi šansų patikti. Be to, šio to išmoko.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai šešiolikmečio vaikino kelias į brandą. Beatričė, jo slaptoji meilė, staiga suserga – balčiausia iš visų ligų, leukemija. Leo transformacija iš paprasto, nerūpestingo vaikino nėra lengva. Pirmą kartą pamatęs „savo“ Beatričę be jos raudonųjų plaukų, jis paprasčiausiai pabėga.

„Kažkas buvo pasakęs, kad prasti rašytojai kopijuoja, o geri – vagia“ rašo Alessandro D‘Avenia knygos pabaigoje, padėkos žodyje. Linkstu prie nuomonės, kad jis nėra itin geras rašytojas – arba rašytojas, pernelyg pataikaujantis savo neįgudusiems skaitytojams, tyčia suprimityvindamas tai, ką norėtų perteikti. Nors galbūt toks metodas suveikia – pradžioje, kai nelabai turi su kuo lyginti, verčiau rinktis knygas, kurias tikrai suprasi ir kurios pernelyg neišvargins tavo proto. D‘Avenia romanas – tai tarsi „Alchemikas“ šešiolikmečiams (nors „Alchemikas“ ir yra šešiolikmečiams :)). Šiek tiek filosofiška, šiek tiek gyvenimiška, balta kaip pienas, raudona kaip kraujas...

PS Nr. 1. Tiesa, knygos autorius turi visai smagų blogą http://www.profduepuntozero.it – mokantiems itališkai. Itališkai nemoku, todėl pažiūrėjau tik paveiksliukus. Tiesa, vienas įrašas yra ir lietuviškai - lietuviškojo šios knygos leidimo anotacija ir jos viršelis :)

PS Nr. 2.Jei kam visgi kiltų klausimas, kodėl iš vis skaičiau šitą knygą, atsakau – man labai patiko jos pavadinimas :) Ir dar – esu reklamos auka, o šis romanas, dėl dabar visiškai man nesuprantamų priežasčių, buvo tiesiog išliaupsintas Lenkijos blogerių.