Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas

   

 – – Mama, norėčiau turėti moterį, baltą kaip pienas  ir raudoną kaip kraujas.

– –  Sūnau mano, ta, kuri balta, nėra raudona, o raudona nėra balta. Bet ieškok, gal rasi.

Tokia ištrauka iš Italo Calvino knygos „Italų pasakos“ prasideda Alessandro D‘Avenia romanas „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“. Nors dažnai sakau, kad „galiu skaityti viską“, net jei tas viskas yra paaugliams skirtas romanas, prisipažįstu, kad šią knygą norėjosi trenkti į sieną. Atrodė, kad vienintelis šio to vertas dalykas joje ir buvo ta Italo Calvino ištrauka.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai istorija apie šešiolikmetį Leo. Jis važinėja motoroleriu (Italijoje tai įprasta), nekenčia mokytojų (tai įprasta visame pasaulyje), tėvai jam atrodo tarsi atgyvenę dinozaurai – taip, Leo paveikslas yra gan klišinis. Tarsi pats knygos autorius net nesistengtų įsigilinti į kuriamo personažo vidų. Leo atrodo tuščias, atstumiantis, pernelyg susireikšminęs – tokie greičiausiai ir atrodo jo amžiaus vaikinai, kai nesistengiama jų pažinti artimiau.

–        – Ko tu bijai?

– Tuomet skambutis išgelbėjo mano mintis, staiga virtusias nebyliomis ir baltomis.

Kaip jau minėjau, knygos pradžia manęs visai nenudžiugino. Tas slydimas paviršiumi, lydimas gan skurdžios kalbos... nieko gero. Gal kiek įdomesni pasirodo Leo samprotavimai apie spalvas – balta jam tai tuštuma, kurią žūtbūt reikia kuo nors užpildyti. Geriausia – raudona spalva. Gyvenimo, meilės, kraujo – Beatričės spalva.

O po to pabandžiau persiprogramuoti – pažiūrėti į ją jauno skaitytojo akimis. Taip, galbūt literatūrine prasme ši knyga nėra šedevras. Tačiau ji autentiška ir jei tavo gyvenimas bent šiek tiek primena jos veikėjų gyvenimus, ji turi šansų patikti. Be to, šio to išmoko.

„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – tai šešiolikmečio vaikino kelias į brandą. Beatričė, jo slaptoji meilė, staiga suserga – balčiausia iš visų ligų, leukemija. Leo transformacija iš paprasto, nerūpestingo vaikino nėra lengva. Pirmą kartą pamatęs „savo“ Beatričę be jos raudonųjų plaukų, jis paprasčiausiai pabėga.

„Kažkas buvo pasakęs, kad prasti rašytojai kopijuoja, o geri – vagia“ rašo Alessandro D‘Avenia knygos pabaigoje, padėkos žodyje. Linkstu prie nuomonės, kad jis nėra itin geras rašytojas – arba rašytojas, pernelyg pataikaujantis savo neįgudusiems skaitytojams, tyčia suprimityvindamas tai, ką norėtų perteikti. Nors galbūt toks metodas suveikia – pradžioje, kai nelabai turi su kuo lyginti, verčiau rinktis knygas, kurias tikrai suprasi ir kurios pernelyg neišvargins tavo proto. D‘Avenia romanas – tai tarsi „Alchemikas“ šešiolikmečiams (nors „Alchemikas“ ir yra šešiolikmečiams :)). Šiek tiek filosofiška, šiek tiek gyvenimiška, balta kaip pienas, raudona kaip kraujas...

PS Nr. 1. Tiesa, knygos autorius turi visai smagų blogą http://www.profduepuntozero.it – mokantiems itališkai. Itališkai nemoku, todėl pažiūrėjau tik paveiksliukus. Tiesa, vienas įrašas yra ir lietuviškai - lietuviškojo šios knygos leidimo anotacija ir jos viršelis :)

PS Nr. 2.Jei kam visgi kiltų klausimas, kodėl iš vis skaičiau šitą knygą, atsakau – man labai patiko jos pavadinimas :) Ir dar – esu reklamos auka, o šis romanas, dėl dabar visiškai man nesuprantamų priežasčių, buvo tiesiog išliaupsintas Lenkijos blogerių. 

Snieguolės. Подснежники

Rusija visuomet buvo pernelyg arti, kad galėtume ja žavėtis. Taip, dešimtys tūkstančių mūsų šalies gyventojų kasdien klausysis Russkoje radijo ar žiūrės Pirmąjį Baltijos Kanalą, bet kiek jų norėtų toje šalyje apsigyventi? Ji pernelyg artima, tad retas kuris į ją veržiasi. Todėl galbūt lietuvių skaitytojui, retai atsigręžiančiam į Rytus, bus sunku suprasti A.D. Millerio romano „Snieguolės“ herojų.

Kita vertus, šis kūrinys galėtų būti ir apie Lietuvą. Taip, mūsų korupcijos, nusikalstamumo ir kitų biurokratinių aferų mastai ne tokie dideli, dūšios ne tokios plačios, o grandinės ne tokios storos. Ir visgi – viskas taip pažįstama.

„Snieguolės“  – tokį iš pažiūros nekaltą pavadinimą savo debiutinei knygai pasirinko A.D. Milleris. Ne, tai nei sodininkystės vadovas, nei pasaka apie Kalėdų senelio palydoves.

„Snieguolė.(…)  Maskvos žargonas. Lavonas, palaidotas arba paslėptas po žiemos sniegu, aptinkamas tik per atlydį.“

Nors viršelyje knyga įvardijama kaip „kriminalinis romanas“, šis apibūdinimas gali kiek suklaidinti. Už paprastą trileriūkštį niekas nesimėto nominacijomis Man Bookerio premijai, ir ši knyga nėra išimtis. Tai greičiau išpažintis negu detektyvas, bandymas apsivalyti nuo purvo, juodų apnašų, suteršusių pagrindinio veikėjo, Rusijoje dirbančio anglų teisininko, Nikolo (čia – tiesiog Kolios) sielą. Grįžęs (arba – priverstas grįžti) „namo“, į Lutoną, sutikęs moterį, su kuria pasiryžo kurti bendrą gyvenimą, jis ryžtasi papasakoti apie priežastis, dėl kurių anksčiau nemėgo atvirauti apie Maskvoje praleistus metus.

„Manau, turi teisę viską žinoti. Ko gero, bus lengviau, jei viską užrašysiu. Tau nereikės stengtis apsimetinėti, kad esi patenkinta, o man nereikės į tave žiūrėti.“

Ne, Nikas nieko nėra nužudęs. Jo kaltė tuo didesnė, nes susijusi labiau su tuo, ko jis nepadarė, negu su tuo, ką padarė. „Aš buvau savo paties snieguolė“, galiausiai ištars sau. Maskvos ištvirkimas, padaugintas iš neblogai uždirbančio užsieniečio statuso negalėjo jo nepaveikti. Iš šios banios sausam neišlipsi. O ir lipti jam nesinorėjo.

Jo nuosmukį pagilina ir tai, kad Nikas – neblogas žmogus. Ir naiviu jo nepavadinsi. Jis tiesiog… Sutiko moterį. Įsimylėjo. Patikėjo (nes labai norėjo tuo tikėti), kad tas jausmas gali būti abipusis. Ir buvo skaudžiai apgautas.

Romano siužetas gali pasirodyti pernelyg paprastas, nuspėjamas, juolab kad ir autorius nuo pat pradžių mėto užuominas apie šios istorijos liūdną baigtį. Tačiau svarbu ne tai. Skaitydami (tikiuosi) pajusite, su kokiu pražūtingu susižavėjimu rašytojas aprašo jį paviliojusį miestą (pats A.D. Milleris Maskvoje dirbo „The Economist“ apžvalgininku).

„Ką tik pasirodė smarkus sunkus sniegas, iškritęs per naktį lyg pokštas ir per valandą sukūręs naują miestą. Bjaurūs dalykai tapo gražūs, o gražūs virto stebuklingais.“

Svarbūs ir žmonės, gal net svarbiausi – be galo tikri, liudijantys, jog rašytojas neblogai padirbėjo, kurdamas (o gal atkurdamas) jų portretus. Svarbus ir jausmas, slogutis ir neviltis, nuojauta, kad sumanyta išpažintis yra betikslė – nuodėmės išpažintos, tačiau atleidimo nebus.

„Žinoma, kai galvoju apie tai, jaučiu kaltę, kruopelytę kaltės. Bet daugiausia – netektį. Štai kas labiausiai skaudina. Ilgiuosi tostų ir sniego. Ilgiuosi neono antplūdžio Bulvare nakties viduryje. Ilgiuosi Mašos. Ilgiuosi Maskvos. “

Ypatinga klientė. Nepamiršk manęs

Nesu įgudusi įtempto siužeto romanų skaitytoja – įgudusiais vadinu tuos, kurie iš pirmo skyriaus gali nuspėti, kur pakastas šuo, kas apsimeta auka, kas turi brolį dvynį ir panašias esmines smulkmenas, ant kurių ir laikosi visi detektyviniai romanai.

 Tačiau būtent todėl man patinka karts nuo karto paskaityti ką nors tokio... dėl ko lyg ir neverta nemiegoti visą naktį, bet juk turi sužinoti, kuo viskas baigsis. Jei jau dievulis pašykštėjo nuojautos.

Taip jau nutiko, jog Sandros Brown „Ypatingą klientę“ ir Mary Higgins Clark „Nepamiršk manęs“ skaičiau vieną po kitos. Abi moterys gerai išmano savo amatą, tačiau jų kūriniai yra visiškai skirtingi.

„Ypatinga klientė“

S. Brown kūriniuose dažnai nuo pat pradžios žinome, kas kaltas. Tiesą sakant, tai mažiausiai ir rūpi. Na, taip, niekadėją reikia sugauti ir patupdyti už grotų, tačiau... tai, kas leidžia šiai rašytojai užsidirbti milijonus, yra meilė. Arba aistra, kaip bepavadintum. Šių dalykų netrūksta ir „Ypatingoje klientėje“. Užkietėjęs vienišius Dodžas, privatus detektyvas atskuba į pagalbą savo gyvenimo meilei, Karolinai. Juodu nesimatę trisdešimt metų. Kuo viskas baigėsi, patys galite numanyti.

Netrūksta ir įtampos, kaip gi be jos. S. Brown kūriniai yra dinamiški, įvykiai čia veja vienas kitą, nėra laiko ir pagalvoti. Įtampa čia kuriama būtent taip – dramatiškais veiksmais (visai kitaip nei M. Higgins Clark knygoje, bet apie tai vėliau).

Prisipažįstu, kad rašytojai pavyko mane apmauti – baigiantis knygai jau buvau bepradedanti būkštauti dėl labai jau keisto nusikaltėlio portreto. O tada viskas stojo į savo vietas.

„Nepamiršk manęs“

Kaip jau rašiau aukščiau, nors ir priklauso tam pačiam žanrui, M. Higgins Clark „Nepamiršk manęs“ yra iš esmės kitokia knyga nei ką tik aprašytoji „Ypatinga klientė“. Skirtumai yra bent keli. Sandros Brown romane įtampą sukuria veiksmai. Čia – priešingai – mistiniai, protu nesuvokiami nutikimai. M. Higgins Clark iki pat pabaigos neišduoda, kurie veikėjai priklauso geriečiams, o kurie – blogiukams. Jos užuominos gan šykščios, tarsi rašytoja nenorėtų, jog skaitytojai gaištų laiką spėliodami. Ji tyčia supainioja, mėto pėdas.

 Galiausiai, tai kas skiria abu romanus, yra istorija. S. Brown apsiriboja tik nusikaltimu ir asmeniniu veikėjų gyvenimu. M. Higgins Clark peržengia nusikaltimo lauko ribas. Į jos pasakojimą įpintos vietinės legendos, savo šaknų paieškos, namų ir jų gyventojų istorijos, tikros ir netikros praeities šmėklos. Ir visa tai gražiai susiriša į tvirtą nusikaltimo ir paslapties mazgą.