2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

už ką aš myliu Julianą Barnes'ą

„The Incident with Uncle Leslie—the very first Incident of her life—came in a series of magic lantern slides. A sepia morality; the lovable villain even had a moustache. She had been seven at the time; it was Christmas; Uncle Leslie was her favourite uncle. Slide 1 showed him bending down from his enormous height to hand over a present. Hyacinths, he whispered, giving her a biscuit-coloured pot surmounted by a mitre of brown paper. Put them in the airing cupboard and wait until the spring. She wanted to see them now. Oh, they wouldn’t be up yet. How could he be sure? Later, in secret, Leslie unscrewed a corner of the brown-paper wrapping and let her peer in. Surprise! They were up already. Four slim ochre points, about half an inch long. Uncle Leslie emitted the reluctant chuckle of an adult suddenly impressed by a child’s greater knowledge. Still, he explained, this was all the more reason why she shouldn’t look at them again until the spring; any more light could cause them to outgrow their strength.


She put the hyacinths in the airing cupboard and waited for progress. She thought about them frequently and wondered what a hyacinth looked like. Time for Slide 2. In late January she went to the bathroom with a torch, turned off the light, took down the pot, unscrewed a tiny viewing hole, aimed the torch and quickly looked inside. The four promising tips were still there, still half an inch long. At least the light she had let in at Christmas hadn’t harmed them.

In late February she looked again; but obviously the growing season hadn’t started yet. Three weeks later Uncle Leslie called by on his way to play golf. Over lunch he turned to her conspiratorially and asked, “Well, little Jeanie, are the hyacinths hyacinth Christmas?”
“You told me not to look.”
“So I did. So I did.”

She looked again at the end of March, then—Slides 5 to 10—on the second, fifth, eighth, ninth, tenth and eleventh of April. On the twelfth her mother agreed to a closer examination of the pot. They laid yesterday’s Daily Express on the kitchen table and carefully unwrapped the brown paper. The four ochre sprouts had not advanced at all. Mrs. Serjeant looked uneasy.

“I think we’d better throw them out, Jean.” Adults were always throwing things out. That was clearly one of the big differences. Children liked keeping things.

“Maybe the roots are growing.” Jean started easing away at the peaty earth packed tight against the tips.
“I shouldn’t do that,” said Mother. But it was too late. One after the other, Jean dug out four upturned wooden golf tees.

Strangely, the Incident didn’t make her lose faith in Uncle Leslie. Instead, she lost faith in hyacinths.“

(Julian Barnes, Staring at the Sun)

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

to whom it may concern


informuoju, jog šiandien (nors tiek tos šiandienos ir liko - 25 minutės :) ir rytoj, pirkdami „Vilniaus dieną“, dovanų gausite knygą - ne belenkokią, o „svajonių“ romaną :}

2013 m. kovo 13 d., trečiadienis

Fifty shades of translation

Apie pačią knygą vėliau, bet jūs man pasakykit, ką vartojo „Fifty shades of Grey“ vertėja, kad Kristiano Grėjaus коронная фраза „I'm fifty shades of grey“ lietuviškai skamba „Nes esu penkiasdešimt padegėlio atspalvių“

Padegėlio, seriously?

Updated. O gal ten buvo pagedėlis? Vis tiek nesąmonė, bet bent jau į temą :) 

Updated 2. gerai, slepiuosi po lapais. Tai buvo pagedėlis. Bet vertimui trūksta nuoseklumo. Kodėl tada knyga nepavadinta „Penkiasdešimt padegėlio atspalvių“?

2013 m. kovo 12 d., antradienis

„Panelės ir našlės“: Klampus jausmų kisielius


Šeimyninė saga „Panelės ir našlės“ – netradicinis kūrinys, jau vien tuo, kad pirmiausiai gimė kaip serialas ir vaidybinis filmas. Tik vėliau scenarijaus autorė Maria Nurowska nusprendė darbo metu kilusias idėjas paversti romanu. Trys sagos tomai – tai pasakojimas, apimantis virš šimto metų. Tai istorija, matoma moterų – dažniausiai būtent panelių ir našlių – akimis. 

1864–ųjų Lenkija. Dega paskutiniai sukilimo laužai, keičiasi žmonių likimai. Vyrai ištremiami Sibiran, paskui juos keliauja jų mylimosios. Viena tokių moterų – turtinga, ištekėjusi ir vaikų turinti žemvaldė Evelina. Palikusi viską ji važiuoja į Sibirą paskui tą, kurį myli. Tačiau tai nėra jos vyras Cyprianas. Likimo ironija – abiejų vyrų tremties vietos nutolusios vos per septynis varstus. 

Tik laimės Sibire Evelina nesuranda. Jos mylimasis Janas neatpažįstamai pasikeitęs. O gal ji jo niekuomet ir nepažinojo? Neturėjo tam laiko... Jų meilė užgimsta itin „palankiomis“ aplinkybėmis: sukilime sužeistas Janas atgabenamas į Lechicų dvarą. Kas gi labiau galėtų įkaitinti ištekėjusią už nemylimo, nors ir ją dievinančio, vyro ir apie meilę svajojančią moterį nei mirštantis kareivis? 

Likimas mėgsta krėsti piktus pokštus – po kelerių metų, Evelinai jau grįžus iš Sibiro, kitame pasaulio gale, Paryžiuje, jos palikta duktė Karolina išgelbėja kitą kareivį. Praeis nemažai laiko, kol jie vėl pasimatys. Tačiau meilės grūdas pasėtas... Viskas, nuo ko Evelina norėjo apsaugoti savo dukterį, viskas vėl kartojasi. 

– Aš... Aš buvau susisaisčiusi su tokiu, kaip jūs... Gerai žinau, ką tai reiškia... Karolina negali kartoti tokio likimo... Negali... Aš maldauju jus tuoj pat išvažiuoti...
Jiedu žiūrėjo vienas į kitą.
– Su anuo baigta. Esu jau kitas, ėmiausi žurnalistikos,— pasakė jis labai rimtai.
– Tai niekada nesibaigia! – pratrūko ji. Kol egzistuoja Rusija, tokie kaip jūs keliauja į Sibirą. Anksčiau ar vėliau... 


Negerą valandą ištarti žodžiai mėgsta išsipildyti... 

Metams bėgant susipažįstame ir su kitomis Lechickių moterimis – dar viena Evelinos dukra, jaunėle Zuzana, jos anūke, taip pat Karolina. Keistas jausmas apima skaitant apie visas šias moteris. Iš vienos pusės, jos drąsios, emancipuotos, turinčios savo nuomonę ir nebijančios jos išsakyti. Jos kovoja už savo laisvę. Už tai, ką myli ir už tuos, kuriuos myli. Tik tai ir yra didžiausia jų bėda. Meilės troškimas jas pražudo. Besivaikydamos laimės paukštę jos tarsi pameta savo tikrąjį tikslą iš akių. Toks jų naivumas šiek tiek erzins XXI-ojo amžiaus skaitytoją, net ir atsižvelgiant į tai, kad pirmojo tomo veiksmas rutuliojasi XIX amžiaus pabaigoje, kai apie feminizmą pasaulis dar nebuvo plačiai išgirdęs. Šios moterys drąsiai nusimeta tradicijos, visuomenės, kurioje vis dar gyvena, taisykles ir... įpuola tarsi musės į klampų jausmų kisielių. 

Įspūdį sustiprina ir rašytojos kalba – įtaigi, netgi patetiška, vietomis stipriai hiperbolizuota. Tačiau skaityti romaną yra lengva ir, nepaisant visų dramatiškų įvykių, keistai malonu. Šaukštu deguto galbūt galėtų tapti keistas romano išdėstymas. Jame nėra skyrių – ačiū Dievui bent už atskyrimą pastraipomis, tačiau tai ne visuomet gelbsti, ypač tuomet, kai atsiranda kelios veikėjos vienodais vardais. Veiksmas šokinėja ir skaitytojas priverstas šokinėti kartu su juo – štai matome Karoliną, gimdančią savo dukterį; kitoje pastraipoje jos dukrai, taip pat Karolinai, jau septyneri. 

Ir dar. Nors pirmojo „Panelių ir našlių“ tomo veiksmas plėtojamas konkrečių istorinių įvykių fone, mažiau išprusę skaitytojai neturėtų šio romano išsigąsti – šalies istorijai dėmesio skiriama nedaug. Gal net pernelyg mažai, pasakytų labiau išprusę skaitytojai. Tai suteiktų šiam, nepabijokime šio žodžio, moteriškam romanui daugiau gelmės. Dabar, užvertusi paskutinįjį pirmojo tomo puslapį, nesu tikra, ką turėjau rankose – neblogą, bet visgi meilės romaną ar šį tą daugiau. Gal būt atsakymą atneš antrasis tomas. Sekite spaudą.

2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

proud

vakaras, pasaka perskaityta, vaikai suguldyti miegoti. tai tas metas, kai paprastai iš po pagalvės išsitraukiu Kindlą. tik šiandien, po mugės maratono, visai neturiu jėgų skaityti...

– mama, trauk savo šviečiančią knygą! – pasigirsta pirmas balselis
– mama, o tai šiandien neskaitysi? – pasipiktina antras.
– mama, reikia skaityti!
– o tai kaip tu užmigsi?

tikrai, kaip? išsitraukiu ir skaitau. ir dar – didžiuojuos tais savo mažais balseliais, kurie vienaip ar kitaip trukdo man išsimiegoti :)

2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Strekaza: susitikti vaikystės draugą


Kaip keista – buvau tikra, kad kažkur kažkada tikrai rašiau apie tuo metu - maždaug prieš dešimtmetį ˜– kultine tapusia knygelę „Strekaza“. Pasirodo, nesu.


Nors skaičiau nemažai, leidybiniu pasaulėliu tuo metu mažai tesidomėjau. Neieškojau atsiliepimų apie knygas, nelaukiau jų pasirodant Lietuvoje, ir taip toliau. Knygas skaitymui išsirinkdavau labai paprastai – nueini į knygyną, pavartai, užkabina – nusiperki. Kainos dar taip nesikandžiojo. Tokiu būdu nusipirkau ir „Strekazą“. Tai nutiko tuometiniame „Baltų lankų knygyne“ Akropolyje. Kol grįžau iš jo namo į Senamiestį, knygą jau buvau perskaičiusi. 88 puslapiai, didelės raidės, juokų darbas.

Visa tai labai gerai prisimenu.

Kaip ir įspūdį, kokį ji man sukėlė. Šią knygą ištisai norėjosi cituoti! Ir mes citavome. Dar dabar galėčiau ištraukti iš atminties jos trupinius:

 „Dėl grožio trūkumo dirbu radijuje. Vakarais.
Skaitau vakaro žinias. Verčiu iš raštu į žodžiu.“

Kita vertus, jauni buvom, čiupom viską, kas nauja ir neblizga – „Kovos klubą“ ir „Širšių fabriką“, Bukowskį ir Limonovą. Knygynuose ieškojom Charmso (išparduotas) ir „Maksva-Petuškai“ („akademinėj knygoj“ dar ilgai išpardavinėjamą po 2 litus). Geri laikai buvo, ir į juos puikiai įsipaišė „Strekaza“ – книга про безысходность, kai rašoma jos nugaroje.

Dar ten rašoma, jog ji skirta ne moterims. Ir moterys jos niekada nesupras. Gal ir nesupratom, tačiau tai netrukdė mums mėgautis jos tekstu.

Atsiverčiau ją dabar – keistas jausmas. Lyg sutikus vaikystės draugą po ilgo nesimatymo: sukyla daug jausmų, bet tiek daug naujų aplinkybių. Jūs abu pasikeitę. Jei nenorite vėl prarasti ryšio, tenka jaukintis iš naujo.

2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

reality check

šįryt atsidūriau paralelinėje visatoje: nusipirkus *mėgstamiausių* sausainių paaiškėjo, kad jie tik apsimeta mėgstamiausiais – tas pats rūbelis ir visiškai kitokie viduriukai; o pabandžius pasinaudoti mokėjimo kortele, paaiškėjo, kad PIN kodas, kuris dar vakar idealiai tiko mano kortelei, šįryt jai jau nebetinka.

nenustebčiau, jei vakare patekėtų du mėnuliai, o vardas pase pasikeistų į Aomamę.

2012 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Netobulieji: laikraščio gyvenimas ir mirtis


Buvo XX-ojo amžiaus pabaiga, buvau –niolikinė, kai prasidėjo mano žurnalistinė „karjera“. Viešai prieinamas internetas buvo atsiradęs vos prieš kelis metus. Sunku patikėti, bet neturėjau namuose kompiuterio. Niekas tuo metu jo dar neturėjo. Vienintelė klasėje turėjau mobiliaką – ne plytą, o plonesnę ir grakštesnę (haha) Philips Diga. Labai gerai atsimenu būtent šiuos, technologinius dalykus, nes juos, o ne žodžių dėliojimo į sakinius meno pirmiausiai išmokau laikraščio redakcijoje. Ten sukūriau savo pirmąją pašto dėžutę. Buvau netobuloji? Nė velnio! Buvau pati sau dievas.

Šio darbo nebedirbu jau senokai, todėl  Tomo Rachmano „Netobulieji“ pažadino daugybę atsiminimų.

Ar kada nors jums teko slapstytis nuo įsiutusios kalbos redaktorės? Man teko. Teko ir trumpinti/ilginti antraštes ir tekstus, kai šie „netilpdavo į stulpelį“ ar būdavo per trumpi. Teko rašyti paskutinę minutę prieš atiduodant laikraštį spaudai, nes bemaketuojant puslapiuose atsirasdavo tuščių plotų. Teko būti vėlų vakarą užrakintai Spaudos rūmuose.

„pažodžiui: šį žodį reikėtų sunaikinti. Dažniausiai įvykiai, apibūdinami kaip „pažodžiui“ įvykę, nebūna įvykę išvis. Pavyzdžiui, „Jis pažodžiui nėrėsi iš kailio“. Ne, nesinėrė. Jei būtų pažodžiui išsinėręs, siūlyčiau šį įvykį nedelsiant kelti į pirmąjį puslapį. Intarpas „pažodžiui“ norom nenorom verčia manyti, kad šiame žinių skyriuje veisiasi mulkiai. Įsakau pašalinti tuojau pat – intarpą, ne mulkius. Mulkius sugaudyti ir uždaryti į narvus, kuriuos tam reikalui įrengiau rūsyje. Taip pat žiūrėkite: Piktnaudžiavimas daugtaškiais, Šauktukai ir Mulkiai.“

Galbūt kitiems tai yra tiesiog „knyga apie darbovietę“, ką gi, tebūnie – juk galima skaityti apie muziką, neturint absoliučios klausos. Greičiausiai visos su finansiniais sunkumais susidūrusios kompanijos yra panašios – finansų skyrius dreba prieš valdybą, darbuotojai spėlioja, kas iškris pirmas, konkurencija paaštrėja... Tačiau rašytojui pavyko apčiuopti ir užfiksuoti būtent laikraščio – tradicinio, popierinio laikraščio – redakcijos darbo specifiką.

„Netobulieji“ tai apsakymų romanas, padalintas į 11 skyrių. Kiekvienas skyrius skirtas vis kitam laikraščio darbuotojui – korespondentui Paryžiuje, vis apsimetančiam, kad jo kompiuteris šiuo metu sugedęs, nors tokio daikto jis net neturi; kalbos redaktoriui, rašančiam Bibliją – laikraščio kalbos stiliaus vadovą ir naujienlaiškį Kodėl?, skirtą didžiausiems ir juokingiausiems žurnalistų liapsusams; redaktorei, nekrologų rašytojui, galiausiai, esamiems ir dabartiniams laikraščio savininkams. Kiekviena nauja pažintis pakreipia romano veiksmą, kiekvienas naujas veikėjas šaukte šaukia „mane, dabar mylėk mane!“. „Netobulieji“ tai tarsi kaleidoskopas, kuriame sulig kiekvienu skyriumi atsiranda naujų spalvų. Kiekvienas skyrius perkrato milžinišką neįvardyto Romos laikraščio mozaiką, sudarydamas jos naują versiją, kol galiausiai stikliukai pažyra į visas puses.
„Patalpa atrodė vaiduokliškai: apleisti stalai ir niekur nevedantys kabeliai, sulūžę spausdintuvai, šleivos sukamosios kėdės. Ji dvejodama užlipo ant nešvarios kiliminės dangos ir stabtelėjo prie redaktorių stalo, vis dar apversto neįskaitoma korektūra ir senais laikraščio numeriais. Šiame kambaryje kadaise tilpo visas pasaulis. Šiandien jame teliko šiukšlės.“

2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

no one is safe in my books

„I want to state that everybody can die. Mine is not a predictable book like so many others, where you know the hero is safe. No matter how much trouble the hero gets in, what odds he seems to be facing; he’s gonna come through, cause he… he is John Carter, he is the hero. That’s not the way in real life and I want to be realistic in my books, so no one is safe in the books.“

spėkit, ką skaitau :]

2012 m. spalio 7 d., sekmadienis

mano vaikai, mano mažosios princesės :)

Žinote, gimdymas yra niekai palyginus su knygų vertimu. Rimtai. Sudėjus kartu abiejų knygelių tekstus net du A4 formato lapai nesusidarytų, o kiek jaudulio (NERVŲŲŲŲ!!!!), braukymo, galvojimo. Bijau įsivaizduoti, kas būtų, jei versčiau 200 puslapių knygą. Apie ilgesnes net negalvoju, turbūt pražilčiau per pirmą mėnesį :)

Tokios štai emocijos. „Mažosios Princesės“ iškeliavo į spaustuvę, o nusipirkti jas jau galima čia (kol kas TIK čia):

Mažoji Princesė. Kur mano puodukas?

Mažoji Princesė. Nenoriu į lovą!

2012 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis

„Paskutinė naktis“: sekite spaudą

Esu labai prisirišusi prie savo pavardės ir už jokius deimantus jos nekeisčiau. Nesu prekė, bet tai mano „prekinis ženklas“. Tikrai supykčiau, jei kas sugalvotų prie jos pridėti kokią –ę, -ytę, -aitę, -ovą ar –ienę. Ir tai aš, niekam nežinomas asmuo. O ką pasakytų Beyoncé Knowles, jei sužinotų staiga tapusi „Bejonse“? Taip taip, pavardės lietuvių kalba rašomos pagal transkripciją, bet, dėl dievo, šou verslo atstovų pavardės nėra „tiesiog pavardės“ – dažnai jos net nėra tikros. Tai skiriamasis ženklas, „brandas“. Toks mano pabambėjimas knygos „Paskutinė naktis“ vertėjai ir redaktorei.

Apie tai, kokiu būdu grupė Bon Iver tapo „Bonu Aiveriu“, patylėsiu. Nors ne, skiriu šios grupės dainą ir linkiu sėkmingesnio vertimo kitą kartą.



Tai va. Jei vertimas man sukėlė daug emocijų, pati knyga pasirodė blanki, dirbtinai išpūsta tarsi muilo burbulas. Kita vertus, ko dar gali tikėtis, kai pasakojama apie šou verslą – apie smulkios žuvelės virsmą rykliu.

„Paskutinė naktis“ tai dar vienas Lauren Weisberger („Ir velnias dėvi Prada“) bandymas aprašyti įžymybių gyvenimą. Tai istorija apie porą. Ji išgirsta niekam nežinomą dainininką ir jį įsimyli. Jis įsimyli ją. Jie sunkiai dirba – jis tam, kad išgarsėtų, o ji.. tam, kad juos išlaikytų. Ir sėkmė ateina. O su ja ateina daugybė nepageidautų dalykų.

Pavyzdžiui, juos sekiojantys paparacai.

Ir nepažįstama mergina jo viešbučio kambaryje.

Jis žymus, jie turtingi. Ar Brukei ir Džulianui pavyks likti kartu? Sekite geltonąją spaudą :)

2012 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis

„Dingę Jane Austen memuarai“: klastotė


 
Tarp daugybės mano trūkumų, turiu ir štai tokį – nemėgstu „istorija istorijoje“ tipo knygų. Negaliu pakęsti siužetų, kuomet pabaigoje paaiškėja, kad visi aprašyti įvykiai vyko veikėjų vaizduotėje ar sapne. Nemėgstu falsifikavimo, apsimetinėjimo, kad pasakojama istorija vyko iš tikrųjų, nors taip nėra. Tiesiog negaliu pakęsti vienos istorijos įvilkimų į kitą, tokie pigus triukai dažniausiai nepasiteisina.

Todėl kuo nuoširdžiausiai pykstu ant Syrie James ir jos „Dingusių JaneAusten memuarų”.

Knyga pradedama „Redaktorės pratarme“. Joje Dr. Merė A. Džesi, Oksfordo universiteto anglų literatūros mokslų daktarė, pristato nepaprastai svarbų radinį – rastus rašytojos Džeinės Osten memuarus.

„Džeinės Osten rankraščiui labai būdingi trumpiniai, rašybos klaidos, alternatyvi žodžių rašyba, didžiosios raidės ten, kur taisyklės to nenumato, nevienodas teksto suskirstymas pastraipomis ir nesistemingas kabučių rašymas,– visa tai būtų buvę ištaisyta, jeigu darbas būtų buvęs rengiamas spaudai jai gyvai esant. Taisiau taip, kaip maniau esant reikalinga (tik beveik visur palikau tokią rašybą, kokia buvo paplitusi tuo laikotarpiu), kad šiuolaikinis skaitytojas galėtų perskaityti sklandų tekstą; tačiau iš esmės memuarai yra visai tokie pat, kaip juos parašė Džeinė Osten.“

Skamba rimtai, tiesa? Beveik galima būtų patikėti, jei ne rašytojos Syrie James vardas knygos viršelyje. Suprantu, kad toks buvo rašytojos sumanymas, tačiau man jis atrodo nereikalingas.

Pabambėjau ir gana. Metas imtis pačių memuarų.

O jie pasirodė esą visai įdomūs, nors ir netikri. Tačiau nesutikčiau su Goodreads nuomone, pateikta knygos nugaroje – „Visai nebūtina išmanyti Džeinės Osten kūrybą ir žinoti gyvenimo faktus, kad skaitydamas šį romaną patirtum malonumą“. Galbūt tai nėra būtina, tačiau knygos puslapiuose nuolat šmėžuoja Dž. Osten knygų veikėjai – neįsivaizduoju, ką iš šių memuarų suprastų žmogus, vaizduotėje ar ekrane nematęs Pemberlio dvaro ar tas, kuriam nieko nesako Fanės Prais, Elizabet Benet ar Darsio vardai.

Tokiam skaitytojui liktų tik meilės istorija – deja, su liūdnesne pabaiga, nei Dž. Osten parašytų romanų. Tačiau vėlgi – skaitytojas, susipažinęs bent su pagrindiniais Osten biografijos faktais, kitko ir nesitikėtų. Rašytoja niekuomet nebuvo ištekėjusi. „Džeinės Osten biografai įpratę ją vaizduoti kaip netekėjusią panelę, niekada nepatyrusią meilės ir jos stygių kompensavusią labai lakia vaizduote.“ – rašo Syrie James. Jos parašyti „memuarai“ ginčija šią nuomonę, įpainiodami panelę Osten į romantišką meilės istoriją. Ir net žinodama, kuo visa tai pasibaigs, skaičiau šią knygą pernakt. Tai pagauliai parašyta istorija. Man rodos, Syrie James pavyko apčiuopti ir perteikti popieriuje Dž. Osten stilių, jos (arba jos kūrinių) „dvasią“. Man patiko sekti, kaip „tikrieji“ nutikimai atsiduria tikruosiuose Dž. Osten kūriniuose (nors iš tikrųjų viskas vyko atvirkščiai, Syrie James Dž. Osten memuarus kūrė pasiremdama „Protu ir jausmais“ bei kitais rašytojos romanais). Su kai kuriomis vietomis norėčiau pasiginčyti (pavyzdžiui, man atrodo, kad Syrie James visai be reikalo memuaruose „įveda“ bučinius – jų nebuvimas Dž. Osten kūriniuose man atrodo visai natūralus ir gerbtinas), tačiau nepaisant visų trūkumų, patyriau malonumą skaitydama šiuos memuarus. Įdomu, ką apie juos pasakytų pati Džeinė Osten :)

2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

„Patikima žmona“: niūrus malonumas


Kiekviena knyga turi savo pradžią – akstiną, pastūmėjusį rašytoją jos parašymui. Galbūt ne visi gali prisiminti, išskirtį tą vienintelę priežastį, kiti nenori dalintis savo paslaptimis.

Roberto Goolricko romanas gimė...dėl nuotraukų. Kraupių, niūrių nuotraukų iš Michaelo Lesy dokumentinio albumo „Wisconsin Death Trip“:

„Mes įsivaizduojame, kad pramoninė beprotystė ir moralinis nuosmukis buvo apėmę miestus, o Amerikos kaimai, pilni dorų bei darbščių žmonių, snūduriavo nekaltybėje ir pertekliuje. Buvo ne taip.“ – rašo Robertas Goolrickas padėkos žodyje. Mažo miestelio beprotybė jo galvoje išaugo iki romano „Patikima žmona“.

„Jie apsiliedavo drabužius žibalu, nerūpestingai prieidavo pernelyg arti ugnies, ir juos prarydavo liepsnos. Išgerdavo nuodų. Nuodydavo vienas kitą. Sugyvendavo dukteris su savo pačių dukterimis. Nueidavo miegoti sveiki, o pabusdavo sergantys. Pabėgdavo. Pasikardavo. Taip būna.“

Žiemos čia ilgos, išvedančios žmones iš proto. Turtingas mažo miestelio verslininkas Ralfas Trutas įdėmiai seka laikraščių žinutes – pranešimus apie kaimynus užvaldančią beprotystę. Žvelgdamas į šiuos žmones, kurių dauguma dirba jam, jis bando įžvelgti tos beprotybės pėdsakų. Žino – taip būna.

„Jis miegodavo vienas. Gulėdavo tamsoje ir įsivaizduodavo juos, tuos žmones. Matydavo tamsoje jų gyvenimus.“

Viskas galėjo susiklostyti kitaip. Bet tai neįvyko. Jis augo, jusdamas savo prakeiksmą.

„Motina siuvo prie stalo virtuvėje.
– Koks yra pragaras? – paklausė Ralfas. Patylėjusi ji atsakė:
– Ištiesk delną.
Jis taip ir padarė. Juto krosnies karštį, matė gilius brėžius ant virtuvinio stalo, nuo kurio motina kasdien nušveisdavo visus žmogiško alkio pėdsakus. Delnas nevirpėjo, ir jo tikėjimas buvo begalinis. Jam buvo šešeri.
– Koks pragaras? – Motinos ranka perskrodė troškų virtuvės orą, sūnus žvelgė į jos skvarbias akis. Ji įbedė adatą giliai į minkščiausią jo delno vietą ties nykščiu, skausmas pervėrė ranką ir smegenis, tačiau jis nesujudėjo, tik nenuleido žvilgsnio nuo atkaklių, nuožmių motinos akių.
Ji pasukiojo adatą. jis juto, kaip ši brūžiną kaulą. Skausmas nutvilkė, podraug su krauju išsiliejo į visas kūno kraujagysles ir įsismelkė tiesiai į širdį.
Jos balsas buvo kantrus, mylintis ir liūdnas, ne piktas:
– Toks yra pragaras, sūnau. Tik šitai trunka visąlaik. Amžinai.
Tebežiūrėdama jam į akis ištraukė adatą iš jo rankos, nuvalė į prikyštę, kurią nusirišdavo tik eidama į bažnyčią, ir ramiai tęsė darbą. Jis neverkė, ir jiedu niekad daugiau apie tai nekalbėjo. Jis nepapasakojo to nei tėvui, nei broliui, nei kam kitam. Ir niekada, nė akimirką, to nepamiršo ir jai už tai neatleido“

Jis vienišas. Paliktas. Įskaudintas. Įsitikinęs, jog jo meilė, jo aistra gali pražudyti. Ir štai jo gyvenime atsiranda planas:

KAIMO VERSLININKAS
PASTŪMĖTAS NE ROMANTINIŲ,
O PRAKTINIŲ PRIEŽASČIŲ,
IEŠKO PATIKIMOS ŽMONOS.
PRAŠAU ATSAKYTI LAIŠKU.
RALFAS TRUTAS. TRUTAS, VISCONSINAS.
ASMENIŠKAI

Esu paprasta, dora moteris – parašo ji, Ketrina Lend, ir netrukus leidžiasi į kelionę į Visconsiną. Deja, ne viskas taip paprasta. Ralfas Trutas turi savo „patikimai žmonai“ dar vieną užduotį. Jo „patikima žmona“ taip pat turi savų planų...

„Skaitydami šį romaną prisiminsite, kodėl taip mėgstate romanus“ – žadėjo knygos anotacija ir aš nė nesitikėjau, kad pažadas bus išpildytas. Tai niūri knyga – viena niūriausių, kokias man teko skaityti, kartais perspausta, bet talentingai parašyta ir aš mėgavausi ja ir rijau jos puslapius,  tarsi nuodus:

„Pro langą spindo mėnesiena. Blyškiai mėlyna šviesa apšvietė stiklinę vandens prie lovos, ir staiga jis pasijuto mirtinai ištroškęs. Paėmęs stiklinę ilgokai laikė rankose. Pauostęs padelsė, bet tik mirksnį. Tuomet išgėrė, išgėrė visą, nors iš pat pirmo gurkšnio, iš silpno kvapo, iš kartaus prieskonio suprato, kad vanduo užnuodytas. Pažvelgė į gražios itališkos stiklinės dugną. Pažvelgė į savo žavią žmoną, ramiai lyg kūdikis miegančią mėnesienoje. Prisiminė Florenciją, savo dykinėjimo metą. Suprato, kad jį nuodija.
Bet nepaisė. Tiesiog liovėsi paisęs.“

2012 m. rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis

„Akmeniniai klevai“: papasakoti gyvenimą


Yra knygų, kurios užkabina nuo pat pirmo puslapio – priverčia suklusti ir nebepaleidžia iš savo pinklių. Yra ir tokių, kurias reikia jaukintis iš lėto, tokios, kurios nėra linkusios atsiverti pirmam pasitaikiusiam skaitytojui. Vedžiodamos už nosies, jos tarsi stengiasi atbaidyti neprašytus svečius. Atrodo, jog Lenos Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ – kaip tik iš pastarųjų.

Bet ar tik nesudėtingos knygos yra vertos skaitymo? Pradėjau, neužkabino, numečiau – nes juk pasaulyje yra daugybė knygų, kurių dar neskaitėme? Šią knygą skaičiau ilgai, leidausi jos mulkinama, ir baigusi galėjau pasakyti tik viena – dieve, kokia ji nuostabi! Raganiškai drąsi, kartais paini ir aistringa, kartais santūri.
Jei kas klaustų, apie ką ji (visada atsiranda tokių, kurie to klausia), bandyčiau išsisukti su paprastu, nors ne itin tiksliu „apie gyvenimą“:

„Kada tu liausies ieškoti žmonėse savo atvaizdo, lu? paklausė manęs gveniverė, kad ir ką sutiktum – birmos maldininką ar egipto maitlesį, pirmiausia džiaugiesi, kad sutikai plevenantį, akylai žvelgiantį, panašų į save, ir net kai matai, kad jo burna kruvina, manai jį esant vegetarą, kartelį pataikiusį ne į tas duris”

Jei toks atsakymas netenkintų, tuomet  sakyčiau – apie meilę:

„[...] jeigu ką nors myli, tu matai, kas jame keista, ir jauti, kas klaiku, ir matai visą jo snūdų dumblą ir žalią dugno miglą, ir jame ankančią dievišką galią. Bet tu nebijai, visa, kas keista, tau atrodo paaiškinama, o kas klaiku – beveik prijaukinta, ir jei esi klausiamas: kaip tu tai pakenti, ar tiesiog – kaip šitaip? – tu net ne iškart supranti, apie ką kalbama.“

Tačiau niekai visa tai. Tokio kalibro knygos neturi jokio „apie ką“. Jos tiesiog yra. Daugiasluoksnės, artimos. Sudėtingos, su begale išnašų, ir kartu paprastos, nes grožis slypi paprastume. Jas norisi cituoti, ką ten cituoti – išmokti mintinai:

„Keista vis dėlto skaityti tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai ir priežodžiai, išgirsti vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios į tėvo, iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų puslapių, apsiskelbia — štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir įsirašė sąsiuvinin! ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje ir vedžiodavo savo plona permatoma nosimi šitas eilutes!“

Girdžiu nepasitenkinimo murmesį – na, pasakyk pagaliau, neišsisukinėdama, apie ką knygą, apie ką? Gerai. „Akmeniniai klevai“ – šeimos istorija. Čia miršta žmonės, jų vietas užima nauji, čia seserys pešasi dėl kavalierių, o piktos pamotės nepasidalina turto. Tai fasadinė romano pusė.

Tačiau neapsigaukite. Išlikite budrūs. Čia viskas netikra – rasite kuo tikriausius žmones-vaiduoklius, niekuomet neįvykusių nutikimų aprašymus, net dienoraščiais, ir tais negalima pasitikėti. Ypač jais. Dienoraščiai šioje knygoje neaprašo įvykių. Jie, tarsi burtaknygė, saugo, kad šie nenutiktų iš tikrųjų.

O šalia „Akmeninių klevų“ (tai – skurstančio pensiono pavadinimas) niekuomet neaugo jokie klevai...

Keistai išskydęs čia yra ir pats Laikas. Nors kiekvienas skyrelis yra datuojamas (XX amžiaus pabaiga – XXI pradžia), ne iš karto susivoki, apie kokį laikotarpį skaitai – pradžioje ištrauka iš senovinės vaistažolių knygos, toliau viduramžiais atsiduodanti raganų medžioklė ir viskas stojasi į savo vietas, kai romane, iš už uždarų durų pasigirsta Limp Bizkit...

Vertinantiems Žodį, ši knyga taps tikra atgaiva sielai. Ir nors pati autorė teigia, jog jos kūryba yra bene neišverčiama, poetas Vladas Braziūnas su šia užduotimi susidorojo savitai. Ir puikiai.

Ar esate patyrę tą jausmą, kai apie perskaitytą knygą norėtumėte papasakoti visam pasauliui? Tuomet suprasite, ką jaučiu dabar – tą susijaudinimą, tarsi atskleidus didžiausią paslaptį, ir neviltį, nes viskas, ką parašiau, neprilygsta aprašomai knygai... Štai kokie tie „Akmeniniai klevai“.

2012 m. liepos 6 d., penktadienis

Saldus gyvenimas Paryžiuje: kaip išgyventi


Persikraustymas, net tuomet, kai nėra priverstinis, nėra labai maloni patirtis. Ką jau bekalbėsi apie Didįjį Persikraustymą, kokį savo knygoje „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ aprašo konditerijos šefas David Lebovitz – iš gimtųjų Valstijų tiesiai į Paryžių.

Nebuvo lengva, ir anaiptol ne viskas klostėsi pagal planą – pradedant pamestu (ir vis dar neatsiradusiu) bagažu, baigiant nuotoliniu būdu išnuomotu butu, kuris pasirodo netinkamas gyventi... Tačiau Davidas nenuleidžia rankų ir negrįžta atgal. Priešingai, jis pasiryžta perprasti, užkariauti ir... aprašyti Paryžių.

„Gyvendami kitoje šalyje, turite perprasti nusistovėjusias taisykles ir jomis vadovautis, ypač jei ketinate čia pasilikti. Ir man teko daug išmokti“.

Savo patirtį svečioje šalyje jau yra aprašę nemažai rašytojų, žurnalistų ar kitų profesijų atstovų. Dalis jų knygų skirta Prancūzijai. Kuo išskirtinė Davido Lebovitz knyga? Visų pirma, jo profesija. Kas gi kitas papasakos jums, kur rasti skaniausio pasaulyje šokolado, aplenkiant populiariausias, turistų lankomas vietas – pats Davidas nėra linkęs už maistą pakloti daug pinigų.

Tačiau ne tik tai. Taiklios ir dažnai ironiškos Davido pastabos apie paryžiečius, tikiu, padės išgyventi ne vienam atvykėliui. Ypač tiems, kurie turi drąsos Paryžiuje apsistoti ilgam.

Pirma pamoka: su paryžiečiais nėra lengva.

Kai jie sako: „Ne“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Grąžinamų prekių mes nepriimame“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Šis daiktas nesugedęs“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Šiems vaistams jums reikia recepto“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Restorane nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Įtikinkite mane.“
Kai jie sako: „Restorane nėra laisvų vietų“, jie turi galvoje: „Restorane yra užtektinai amerikiečių.“

Tačiau Davidas, būdamas amerikiečiu, knygą skiria pirmiausiai savo tėvynainiams (nors, pradėjęs laikyti save paryžiečiu, dažnai šioje knygoje juos pašiepia). Kaip bebūtų keista, nemažai dalykų, su kuriais jis susidūrė Paryžiuje, yra gan paplitę ir Lietuvoje – nustebau sužinojusi, kad turime daugiau bendro, nei galima būtų pagalvoti. Ir ne vien neigiamus dalykus – tiesiog neįprastus amerikiečiams: grindų skudurus, viešųjų tualetų trūkumą, „tu“ ir „jūs“ skyrimą, ligoninės tvarką ar vonios kambario šviesos jungiklius už šio kambario ribų. Todėl skaitydami kai kurias Davido pastabas galite gūžtelti pečiais arba išpūsti krūtinę – ir mes gyvename kaip paryžiečiai!

Netrūksta ir komiškų situacijų, dažnai susijusių su kalbos nemokėjimu ar įpročiu skaityti visas raides 0 juk jos ne be reikalo parašytos. Tokių – didesnių ar mažesnių – kuriozų ir nesusipratimų čia rasite ne vieną.
Knygoje, kaip ir reikėjo tikėtis, yra ir receptai. Jų išbandyti dar neteko, tačiau vien aprašymai skamba nuostabiai. Todėl šiek tiek gaila, kad šiai knygai buvo parinktas būtent toks formatas – vos ne kišeninis dydis, mažas šriftas, plonas, ne itin kokybiškas popierius, nespalvotos, dažnai neryškios nuotraukos. Iš visų knygoje pateikiamų receptų sklinda nepakartojamas aromatas – gaila, kad knygos apipavidalinimas jį užgožia.

Tačiau nepaisant visko, „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ tai puikus vadovas – iš šios knygos sužinosite, kaip elgtis Paryžiuje (ir kaip geriau nesielgti), ko vengti ir ko reikalauti, ko tikėtis iš gydytojo, mėsininko, šokolado pardavėjo ar turgaus prekeivio, kokie pavojai gali tykoti gatvėje, jogos ar prancūzų kalbos pamokoje, kodėl kavinėse negausite cafe au lait, o svečiuose – net paprasto vandens –  taigi išsamiai apie tai, kaip išgyventi Paryžiuje.

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Faktai ir šypsenos: čekuoliškumo esencija


Algimanto Čekuolio vardą žino daugelis (nedrįstu sakyti visi – nes visuomet atsiras tokių, kurie ko nors nežino), net jei nėra matę jo laidų ar (tuo labiau) skaitę jo knygų.  Šiemet išleista „Faktai ir šypsenos“ – jau ketvirtoji. Man tai buvo pirma pažintis su Algimantu Čekuoliu kaip rašytoju.
Kas buvo nuostabiausia šioje knygoje – tas „čekuoliškumo“ jausmas. Skaitydamas jautiesi taip, tarsi girdėtum p. Čekuolio balsą. Jo intonacijas, tą savotišką sakinių dėliojimo ir faktų pateikimo būdą. Jautiesi taip, tarsi žiūrėtum laidą – tik vaizdus tenka išsigalvoti patiems.
Tai ir stebino, ir privertė nusišypsoti, ir šiek tiek trukdė. Toks knygos formatas, tarsi ji būtų rašyta nustatyto ilgio laidai, neleido išsiplėsti.
Paaiškinsiu plačiau. Knyga yra padalyta į 59 temas, šios sujungtos į skyrius. 59 temos tokios nedidelės apimties knygai yra tikrai nemažai. Todėl pateiktos temos, nors tikrai įdomios, o neretai ir kontraversiškos, yra tarsi užmesti kabliukai – pradedi skaityti, užkimbi, o tema ima ir pasibaigia. Prasideda nauja, ir istorija kartojasi vėl iš naujo. Kartais grįžtama prie jau aptartų dalykų, tačiau dažniausiai tik tam, kad skaitytojui būtų priminta, kad „apie tai jau kalbėjome“. Dažnai istorijos pabaigoje pateikiamas „moralas“ prašyte prašosi naujos temos, iškelia naujus klausimus, dažnai – ištisą laviną naujų klausimų – tačiau taškas lieka tašku. Važiuojam toliau.
Todėl skaitydama „Faktus ir šypsenas“ vis pasvajodavau apie „Čekuolio enciklopediją“ – tekstą-upę, kuriame vienos temos pabaiga būtų kitos pradžia, o iš kiekvienos didesnės vagos išplauktų dar po keletą temų–upelių.
Žinoma, tai tik mano svajonė. O ir dažnam skaitytojui užteks to, ką gaus – ir faktų, ir šypsenų. Vienas kitas pabandys į iškilusius klausimus atsakyti savarankiškai, skaitydamas užsienio spaudą, naršydamas internete. O yra ką panarstyti – temų spektras yra iš tiesų įspūdingas. Nuo komunikacijos būdų senovėje iki futbolo atsiradimo istorijos, nuo darželinukų auklėjimo iki karo ir politikos. Nuostabu tai, kad A. Čekuolis rašo taip, tarsi visa tai, apie ką yra pasakojama, būtų žinoma visiems. Tarsi mokytojas, tačiau kaip lygus lygiems. Ir net jei tekste, tarsi netyčia prasprūsta „kai paskutinįsyk buvau Afganistane“, tai nuskamba labai natūraliai – tarsi visi esame bent kartą ten buvę. Galbūt todėl jam viskas atleidžiama – skaityti Čekuolį yra lengva ir įdomu. Tik tiek, kad norisi vis daugiau.

2012 m. liepos 3 d., antradienis

Cukruota žuvis: tolstantis pietų padėklas


Yra knygos, kurių autoriai, dažnai – žurnalistai su „pakabintais liežuviais“ – moka „gerai pašnekėti“, todėl iš jų ir jų kūrinių tikimasi labai daug. Gaila, tačiau tokios knygos dažnai nepateisina lūkesčių. Taip man nutiko su Audronės Urbonaitės „Cukruota žuvimi“.
Apie ką turėjo būti šis romanas? Penkiasdešimtmetė žurnalistė paliekama su anūke, kurios motina – kinė. Žurnalistė kaktomuša susiduria su kita kultūra. Palikęs vaiką žurnalistės sūnus dingsta kaip į… vandeningą kinų sriubą, vėliau dingsta ir pati anūkė, dar vėliau moteris sumano važiuoti į Kiniją, ieškoti marčios… Įtemptame siužete viena kinė (marti) painiojasi su kita (anūke), veiksmo vieta šokinėja nuo Kinijos prie Lietuvos, o mano smegenys „pasijuto“ tarsi kepinamos wok keptuvėje.
„Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.
Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.
Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.“
Užkabina, tiesa? Aš taip pat užkibau. Juolab, kad kaimynystėje esantis Vilniaus „kinų kvartalas“ – Algirdo gatvė – mano sielai yra gana artimas.
Tik to komiško pasakojimo man užčiuopti nepavyko, nors dievulis mato, aš tikrai stengiausi. Ir net kikenau skaitydama, kartais šiek tiek avansu, kartais tiesiog todėl, kad štai man pavyko pagauti autorės mintį. Tų minčių buvo nemažai. Ir jos įdomios, šmaikščios, (savi)ironiškos. Tik į romaną, sklandų pasakojimą, o jau ypač į žadėtą komišką pasakojimą visa tai man taip ir nesusidėliojo.
Skaitydama „Cukruotą žuvį“ jaučiausi tarsi bėgdama paskui autorę – o ji, nešina padėklu su „Cukruota žuvimi“, vis tolo nuo manęs, tolo.
Taip ir likau alkana.

2012 m. birželio 25 d., pirmadienis

Kasdien vis truputį arčiau: tokia nuobodybė?

„Tokia nuobodybė, nebaigiau skaityti“ – tėkšdavo man Yalomo gerbėjai, kai pasakydavau, kad skaitau neseniai perleistą jo knygą „Kasdien vis truputį arčiau“. Man tai buvo pirma pažintis su jo kūryba  – terra incognita, tabula rasa, jokių lūkesčių, jokių abejonių. Gal štai ims ir patiks tai, ką joje rasiu.

Ką radau – dviejų žmonių, psichoterapeuto (šiame vaidmenyje pats daktaras Yalomas) ir jo pacientės, Džinės, „dienoraščių dialogą“, konsultacijų aprašymus iš kiekvieno iš jų perspektyvos.

Įdomu? Nuobodu? Kaip pažiūrėsi.

Nepamenu kito knygos pavadinimo, kuris būtų toks taiklus ir klaidinantis vienu metu. Džinės gijimo procesas nėra linijinis (greičiausiai taip niekad ir nebūna), jos maži žingsneliai, „kasdien vis truputį arčiau“ skaitytojui dažnai atrodo tarsi trypčiojimas vietoje. „Trypčiojimo“ įspūdį palaiko ir tai, kad abu konsultacijas aprašinėjantys žmonės dažniausiai įvertina jas visiškai skirtingai. Džinė krykštauja, Daktaras Yalomas jaučiasi nusivylęs, Džinė privedama iki ašarų, daktaras Yalomas trina rankomis, nes jam pavyko ją išjudinti iš mirties taško. Ir taip iki begalybės.

Todėl tai, kad Džinė iš tiesų sveiksta, iki pat paskutinio puslapio greičiausiai pastebės tik profesionalo akis. Pokyčius sunku įžvelgti, kai pacientė vieną savaitę atrodo galinti kalnus nuversti, kitą – vėl puolusi į depresiją. Gal iš tiesų ji nenori pasveikti, nes yra įsimylėjusi savo psichoterapeutą, o jos psichoterapija yra tik užburtas ratas?

Vis dar nuobodžiaujate?

O gal tai daktaras yra įsimylėjęs pacientę, todėl net nebando jos gydyti, nes tik taip jų „pasimatymai“ gali tęstis?

Negi nesusidomėsite?

Deja, turiu nugesinti pikantiškų smulkmenų mėgėjų entuziazmą. Iš dr. Yalomo nesulauksite veiksmų, prieštaraujančių gydytojo etikai.

Ir visgi. Kodėl šią knygą turėtų perskaityti ne tik smalsūs profesionalai, kuriuos galėtų sudominti čia aprašytas Džinės atvejis ir jai taikyti gydymo metodai, bet ir paprasti mirtingieji? Dėl pačios elementariausios priežasties. Iš šios knygos galima sužinoti, kokį iš tiesų pragarišką darbą atlieka psichoterapeutai.  Ši knyga, nors greičiausiai jos tikslas buvo ne visai toks, pasąmoningai skiepija pagarbą psichoterapeutų darbui – darbui, apie kurį dažniausiai tik laidomi juokeliai. Diena iš dienos, savaitė po savaitės, metai po metų – prarasdami viltį ir vėl ją atrasdami, įsimylėdami ir priversdami įsimylėt save, provokuodami ir pasiduodami provokacijoms, jie dirba, tikėdami, kad yra kasdien vis truputį  arčiau.

2012 m. birželio 1 d., penktadienis

"Geltonas radijas": portretas iš bandelių


Mano santykiai su rašytojo A. Kelionio kūryba yra gan painūs. Štai perskaičiau jau antrąjį jo romaną, taigi turbūt galime tai vadinti „literatūriniais santykiais“. Literatūriniais santykiais ant skyrybų ribos.

Neslėpsiu, pirmasis A. Kelionio romanas („Smėlynų vanduo“)  didelio įspūdžio man nepaliko. Turbūt ir neturėjo palikti – buitiški kasdienybės aprašymai ir niekuo neypatingos įžvalgos, užimantys didžiausią jo dalį, vargu ar ką nustebino. Tad nieko stebėtino, kad nepatiko ir antrasis šio rašytojo kūrinys – nauja leidykla, nauja knyga, debiutanto etiketė nuimta,  o štai romano receptas – vis tas pats.

Pagrindinis romano herojus, Kazimieras, atkeliauja į gimtąjį miestą, norėdamas praleisti jame atostogas. Gimtinėje jis nėra buvęs jau penkerius metus. Kas paskatino jį tokiam žingsniui, kodėl prireikė šių atostogų, kodėl dabar – nepaaiškėja. Rašytojas apskritai nėra linkęs kažką aiškinti – jis tiesiog dokumentuoja įvykius. Taip ir įsivaizduoju jį su tušinuku rankoje, lyg šnipas žyminti užrašų knygutėje veikėjo veiksmus:

Kazimieras, palikęs krepšį ant sėdynės, nuskubėjo į tualetą. Išėjus akys užkliuvo už nedidelio bufeto. Čia užsisakė dvi bandeles. Vieną su dešrele, kitą su grybais ir kopūstais. Dar paprašė paruošti sultinio, kad ir iš pakelio.

Skaitydama pirmąjį A. Kelionio romaną į tai neatkreipiau dėmesio, dėsningumą įžvelgiu tik dabar – abiejų knygų veikėjai yra atskirti nuo savo „natūralios aplinkos“ (pirmasis dirbo sargu sodyboje, antrasis atvažiuoja į miestą, kuriame jau nebegyvena). Jie atskirti nuo kitų žmonių – tų kitų lyg visai ir nebūtų. Tokiu būdu, nors ir žinome, jog Kazimieras vedęs, šis faktas pats savaime mums nieko nereiškia, neteikia jokios informacijos – jo žmona lieka Klaipėdoje, o kartu su ja lieka jų santykiai. Tai vienas pagrindinių dalykų, kurių pasigendu šio rašytojo kūryboje. Žmonių. Santykių. Gyvenimo. Kraujo. Mėsos.

Ir tai būtų atleistina, jei  šis trūkumas būtų kuo nors kompensuotas. Deja, ne – skaitytojui pasiūloma tenkintis tuo, kas yra. Galima mintinai išmokti pono Kazimiero dienotvarkę, sužinoti, ką jis mėgsta, o ko ne, iš jo vaikystės atsiminimų išrašyti geriausių tuo metu futbolininkų pavardes... ir viskas. Galima pradėti manyti, jog šį žmogų bent šiek tiek pažįstame, tačiau tai tik iliuzija, vaikščiojimas paviršiumi, nepaneriant giliau. Sužinome, kuo jis ketina prisikimšti skrandį, arba ką daro, norėdamas dar prasitęsti atostogas, tačiau ponas Kazimieras, besišlaistantis gimtojo miesto gatvėmis, taip ir lieka tik šmėkla, daržove be jokio psichologinio portreto. Šio juk iš bandelių su grybais ir kopūstais nesulipdysi.